Punktų sąrašas

Dieviškoji įsūnystė

Kaipgi paaiškinti šią pasitikėjimo kupiną maldą, šį žinojimą, kad nežūsime kovoje? Šis įsitikinimas kyla iš mūsų dieviškosios įsūnystės, kuria nesiliauju gėrėjęsis. Viešpats, per šią Gavėnią prašantis mūsų atsiversti, nėra koks nors tironiškas Šeimininkas arba griežtas ir nepermaldaujamas Teisėjas: Jis yra mūsų Tėvas. Jis kalba apie mūsų nuodėmes, mūsų klaidas, mūsų dosnumo stoką todėl, kad mus iš viso to išvaduotų, kad atvertų mums savo draugystę ir meilę. Mūsų dieviškosios įsūnystės suvokimas daro mūsų atsivertimą džiugų, primena, kad šitaip grįžtame į Tėvo namus.

Dieviškoji įsūnystė yra „Opus Dei“ dvasios pagrindas. Visi žmonės yra Dievo vaikai. Tačiau vaikas gali įvairiai žvelgti į savo tėvą. Turime stengtis būti vaikai, suprantantys, jog Viešpats, mylėdamas mus kaip savo vaikus, priėmė į savo namus, kad, išlikdami pasaulio sūkuryje, būtume Jo šeimos nariai, kad tai, kas yra Jo, būtų ir mūsų, o kas yra mūsų, būtų ir Jo. O kad išsiugdytume tokį artumo pojūtį bei pasitikėjimą Juo, kaip drąsi mažų vaikų užgaida prašyti tėvo dangaus mėnulio!

Dievo vaikas Viešpatį laiko savo Tėvu. Jis nėra Jam vergiškai ar meilikaujančiai paklusnus, nėra su Juo vien formaliai mandagus, bet greičiau nuoširdus, mylintis ir pasitikintis. Dievas nesipiktina žmonėmis. Jis nenusivilia dėl visų mūsų neištikimybių. Mūsų dangiškasis Tėvas atleidžia bet kokį įžeidimą, kai Jo vaikas vėl sugrįžta pas Jį, kai atgailauja ir prašo atleidimo. Viešpats yra toks geras Tėvas, kad numato mūsų troškimą gauti atleidimą ir pirmas imasi iniciatyvos, ištiesdamas mums savo maloningas rankas.

Supraskite, jog nieko neišgalvojau. Dangaus Tėvo meilę suvoksime, prisiminę Dievo Sūnaus duotą palyginimą. Tai palyginimas apie sūnų palaidūną³⁷.

„Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.“³⁸ Tai yra Šventojo Rašto žodžiai. Tėvas sūnų išbučiavo tūkstančiu bučinių. Argi galėtų tėvas kaip nors žmogiškiau išreikšti savo meilę sūnui? Ar jūs galėtumėte dar vaizdingiau nupasakoti tėvišką Dievo meilę žmonėms?

Tad negalime tylėti, kai Dievas pribėga prie mūsų, ir kartu su šventuoju Pauliumi sušunkame: Abba, Pater!³⁹ – „Tėve, mano Tėve!“ Būdamas visatos Kūrėjas, Jis nesiekia skambių titulų ir neverčia kreiptis į Jį didingai, kaip to reikalautų Jo viešpatystės statusas. Jis nori, kad vadintume Jį Tėvu, nori, kad mėgautumės šiuo žodžiu, ir kad mūsų sielos prisipildytų džiaugsmo.

Žmogaus gyvenimas tam tikra prasme yra nuolatinis grįžimas į Tėvo namus. Mes grįžtame per atgailą, per širdies atsivertimą, per troškimą keistis, per tvirtą apsisprendimą keisti savo gyvenimą, pripildyti jį pasiaukojimo bei atsidavimo veiksmais. Sugrįžtame į Tėvo namus per Atgailos sakramentą, kai išpažindami savo nuodėmes apsivelkame Jėzumi Kristumi ir tampame Jo broliais, Dievo šeimos nariais.

Dievas laukia mūsų – kaip tas tėvas iš palyginimo – ištiestomis rankomis, nors mes to ir nenusipelnome. Nesvarbu, kad esame Jam skolingi. Kaip ir sūnui palaidūnui, mums tereikia atverti savo širdį, parodyti savo Tėvo namų židinio ilgesį, stebėtis ir džiaugtis Dievo dovana – tuo, kad mus, nepaisydamas mūsų silpnybių, vadina ir laiko tikrais vaikais.

Tikrai išgyventi šventąsias Mišias – reiškia nepaliaujamai melstis ir būti įsitikinusiam, kad kiekvienam iš mūsų jos yra asmeninis susitikimas su Dievu. Garbiname Jį, šloviname Jį, prašome Jo, Jam dėkojame, atsiteisiame už savo nuodėmes, apsivalome, jaučiamės tapę Kristuje viena su visais krikščionimis.

Gal kartais suklūstame, kaip galėtume atsiliepti į šią Dievo meilės didybę? Galbūt norėtųsi matyti aiškiai išdėstytą krikščioniško gyvenimo programą. Atsakymas paprastas ir pasiekiamas visiems ištikimiesiems: su meile dalyvauti šventosiose Mišiose, mokytis per jas asmeniškai bendrauti su Dievu, nes ši Auka apima visa, ko iš mūsų prašo Dievas.

Leiskite man priminti liturginių veiksmų eigą – tai, ką jūs ir patys patyrėte daugybę kartų. Šiuose veiksmuose dalyvaujantis ir atidžiai mus stebintis Viešpats tikrai gali parodyti kiekvienam iš mūsų taisytinus gyvenimo aspektus, ydas, kurias turėtume išrauti, kad ugdytumės brolišką žvilgsnį į visus žmones. Kunigas prisiartina prie Dievo altoriaus – „Dievo, kuris teikia mums džiaugsmingą jaunystę“. Šventosios Mišios prasideda džiaugsmo giesme, nes Dievas yra čia, su mumis. Tas džiaugsmas parodomas Jį su meile atpažįstant, kai kunigas bučiuoja altorių, Kristaus simbolį ir šventųjų priminimą – tą mažą pašventintą paviršių, nes būtent ant jo sudabartinamas nenusakomos vertės sakramentas.

Malda Confiteor („Prisipažįstu“) parodo mūsų menkystę. Ji nėra abstraktus kaltės priminimas, bet realus nuodėmių išpažinimas. Štai kodėl kartojame: Kyrie, eleison, Christe eleison – Viešpatie, pasigailėk, Kristau, pasigailėk. Jeigu mums reikalingą atleidimą turėtume gauti dėl savo pačių nuopelnų, mus apimtų kartus liūdesys. Bet iš dieviškojo gerumo atleidimą gauname dėl paties Dievo gailestingumo. Mes šlovinam Jį Gloria! – nes „Tu vienas šventas, Tu – vienatinis Viešpats, Tu – pats didingiausias, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei“^***.

Kristaus ramybė

Turime be paliovos kovoti, norėdami daryti gera būtent dėl to, kad mums, žmonėms, yra taip sunku rimtai pasiryžti būti geriems ir teisingiems. Reikia nueiti dar ilgą kelią, kol žmogiškus santykius pasaulyje formuos ne abejingumas ir neapykanta, bet įkvėps meilė. Taip pat nepamirškime, kad, net protingai paskirsčius gėrybes ir harmoningai sutvarkius visuomenę, vis tiek neišnyks ligos, nesusipratimai, vienatvė, artimųjų mirtys. Negana to, patirsime kančių dėl savo pačių ribotumo.

Pajutęs visą šią negandų naštą, krikščionis gali rasti tik vieną vienintelį atsakymą: Kristų ant kryžiaus, kenčiantį ir mirštantį Dievą, Dievą, dėl mūsų atiduodantį savo ietimi perdurtą Širdį. Mūsų Viešpats nekenčia neteisybių ir smerkia tuos, kurie jas daro. Tačiau Jis gerbia kiekvieno asmens laisvę. Dievas nekankina savo kūrinių, bet leidžia jiems patirti skausmą, nes kančia, būdama pirmosios nuodėmės rezultatas, yra neatskiriama žmogiškosios prigimties dalis. Ir vis dėlto be galo žmones mylinčia Širdimi Jis per Kryžių kaip kempinė sugėrė visą mūsų kančią: skausmą, liūdesį, sielvartą, teisingumo alkį ir troškulį.

Krikščioniškas mokymas apie kančią nėra kokių nors lengvų paguodos receptų rinkinys. Visų pirma, tai yra kvietimas priimti kentėjimą, kuris yra tikrai neišvengiamas žmogaus gyvenime. Negaliu slėpti, jog ir mano gyvenime buvo nemažai skausmo, ne kartą norėjau verkti. Sakau tai džiaugsmingai, nes visuomet skelbiau ir stengiausi gyventi tiesa, kad Kristus, būdamas Meilė, yra randamas ant Kryžiaus. Kitais kartais dėl neteisybių ar blogio jausdavau augantį nepasitenkinimą. Mane apimdavo kartėlis, kai, kad ir kaip norėdavau, kaip besistengdavau, negalėdavau nieko padaryti, kad pakeisčiau tą blogą situaciją.

Kalbėdamas apie kentėjimą, neturiu omenyje tik teorijos. Taipogi neapsiriboju vien kitų žmonių patirtimi, sakydamas taip: jeigu kančios akivaizdoje jaučiate, jog siela svyruoja, geriausias vaistas yra žvelgti į Kristų. Kalvarijos scena visiems skelbia, kad skausmą reikia pašventinti, susivienijus su kryžiumi.

Krikščioniškai priimami sunkumai tampa mūsų atgaila, atsiteisimu už nuodėmes ir vienija su Jėzumi. Iš meilės žmonėms Jis savanoriškai sugėrė visas skausmo ir kančios rūšis. Jis gimė, gyveno ir numirė, būdamas neturtingas. Jis buvo puolamas, įžeidinėjamas, juodinamas, šmeižiamas ir neteisingai kaltinamas. Jis patyrė mokinių išdavystę ir buvo jų apleistas. Jis pažino vienatvę, geliantį bausmės ir mirties skausmą. O dabar Kristus kenčia per savo narius – per visą po pasaulį pasklidusią žmoniją, nes Jis yra jos Galva, Pirmagimis ir Atpirkėjas.

Kentėjimas yra Dievo plano dalis. Tokia yra tiesa, nors ir sunku būtų mums ją suprasti. Jėzui Kristui, kaip Žmogui, buvo sunku iškentėti savo kančią: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“³⁶ Įtampos tarp maldavimo atitolinti kančią ir paklusimo Tėvo valiai plėšomas Jėzus ramiai priima savo mirtį, atleisdamas net savo budeliams.

Būtent toks antgamtinis kančios priėmimas buvo aiški ir didžiausia pergalė. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus nugalėjo mirtį. Dievas iš pačios mirties išaugina gyvenimą. Dievo vaiko nuostata – tai ne susitaikymas su savo tragišku likimu, o būsimos pergalės nuojauta persunktas pasitenkinimo jausmas. Šios pergalingos Kristaus meilės vardan, mes, krikščionys, turėtume eiti visais pasaulio keliais ir savo žodžiais bei darbais sėti ramybę ir džiaugsmą. Turime grumtis taikingai, kovodami prieš blogį, prieš neteisybę, prieš nuodėmę, šitaip skelbdami, kad dabartinė žmonijos būklė nėra galutinė, kad Dievo meilė, išreikšta per Kristaus Širdį, pasieks šlovingą žmonių dvasinę pergalę.

Džiaugsmas yra krikščioniškasis gėris. Jis pranyksta tik tada, kai žmogus įžeidžia Dievą, nes nuodėmė – egoizmo vaisius, o egoizmas – liūdesio priežastis. Bet net ir tokiu atveju dvasios gelmėje išlieka džiaugsmas, nes žinome, jog Dievas ir Jo Motina niekada nenusisuka nuo žmonių. Jeigu gailimės, jeigu iš mūsų širdies išsiveržia sielvartas dėl nuodėmių, jeigu apsivalome šventu Atgailos sakramentu, Dievas ateina mūsų pasitikti ir atleidžia. Tada liūdesys pradingsta. Labai teisinga „linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“³¹

Šiais žodžiais baigiasi įstabus palyginimas apie sūnų palaidūną, apie kurį niekada nepailsime mąstyti. „Štai eina tavęs pasitikti Tėvas, Jis priglaus galvą prie tavo peties, pabučiuos tave, taip parodydamas tau meilę ir švelnumą, įsakys paduoti tau drabužį, žiedą ir apavą. Tu dar tebebijai priekaištų, o Jis jau sugrąžina tavąjį orumą; bijai bausmės, o Jis tave pabučiuoja; bijai pasmerkimo, o Jis rengia tau puotą.“³²

Dievo meilė yra nenusakoma. Jeigu Jis taip bendrauja su savo įžeidėju, tai kaip Jis pagerbia savo Motiną, Virgo fidelis – Nekaltąją, visada ištikimą Švenčiausiąją Mergelę?

Jeigu Dievo meilė tokia didžiulė menkos ir dažnai išdavikiškos širdies žmogui, tai kas vyksta Marijos Širdyje, niekada nė trupučio nepasipriešinusiai Dievo valiai?

Pažvelkite, kaip šios šventės liturgija patvirtina tai, kad žmogiškuoju protu neįmanoma suvokti begalinio Viešpaties gailestingumo. Liturgija gailestingumą ne tiek paaiškina, kiek jį, žadindama vaizduotę, apdainuoja, kad kiekvienas imtų entuziastingai šlovinti Dievą. Net ir mūsų garbinimas visada bus ribotas: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.³³ Karalius geis tavo gražumo. Persmelkta grožiu įeina karaliaus duktė; jos apdarai išmegzti auksu!“³⁴

Liturgija baigiama Marijos žodžiais, kuriuose didžiausias nuolankumas dera su didžiausia šlove: „Palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis.“³⁵

Cor Mariae Dulcissimum, iter para tutum. – Saldžiausioji Marijos Širdie, suteik mums stiprybės ir saugumo žemiškame kelyje: pati tapk keliu, nes žinai trumpiausią kelią, per tavo meilę vedantį į Jėzaus Kristaus meilę.

Baigiasi liturginiai metai. Šventojoje altoriaus Aukoje Tėvui naujai aukojame Kristaus Auką, šventumo ir malonės, teisingumo, meilės ir taikos Karalystės Karaliaus Auką, kaip netrukus skaitysime dėkojimo Giesmėje¹. Visi savo sielose patiriate didžiulį džiaugsmą, mąstydami apie šventąjį mūsų Viešpaties žmogiškumą. Jis yra Karalius su kūniška, kaip ir mūsų, širdimi. Jis yra visos visatos ir kiekvieno kūrinio Kūrėjas, tačiau dėl to Jis neprimeta savo karaliavimo. Tyliai rodydamas savo rankų žaizdas, Jis maldauja nors trupučio meilės.

Kodėl tad tiek daug žmonių į Jį nekreipia dėmesio? Kodėl tebegirdime žiaurų atmetimą: nolumus hunc regnare super nos² – nenorime, kad šitas mus valdytų? Pasaulyje yra milijonai žmonių, atmetančių Jėzų Kristų. Visgi greičiau jie atmeta Jo šešėlį, nes nepažįsta Kristaus. Jie nematė, koks gražus yra Jo veidas, jie neįsivaizduoja, koks nuostabus yra Jo mokymas.

Tokia liūdna padėtis tik didina mano užsidegimą atsiteisti mūsų Viešpačiui. Kai girdžiu šį nesibaigiantį protestą, išreikštą ne vien žodžiais, bet ir gėdingais veiksmais, norisi sušukti: Oportet illum regnare!³ – Jis gi turi karaliauti!

Pasipriešinimas Kristui

Daugelis žmonių nenori, kad Kristus karaliautų. Jie priešinasi tūkstančiais būdų: savo pasaulėžiūra, papročiais, mokslu ir menais. Net pačiame Bažnyčios gyvenime! „Aš nekalbu apie tuos niekšus, – sako šventasis Augustinas, – kurie burnoja prieš Kristų savo liežuviais. Išties yra mažai burnojančių lūpomis ir daugybė tokių, kurie burnoja prieš Jį savo elgesiu.“⁴

Kai kuriuos žmones erzina net posakis „Kristus Karalius“. Jie naiviai prieštarauja šiems žodžiams, tarsi apie Kristaus karaliavimą būtų galima mąstyti politiniais terminais. Kita vertus, jie atsisako pripažinti Kristų Karaliumi, nes tuomet reikėtų priimti atitinkamus įstatymus. O tokių įstatymų jie priimti nenori. Jie net neatsiveria nuostabiam artimo meilės priesakui. Jų ambicijos tarnauja tik jų pačių savanaudiškumui.

Jau daugelį metų Viešpats ragino mane kartoti tylų šauksmą: Serviam! – Tarnausiu! Prašykime Jo sustiprinti mūsų troškimą atsiduoti, būti ištikimais ten, kur esame, priimti Jo dievišką kvietimą natūraliai, be triukšmo ir be noro pasirodyti. Padėkokime Jam iš pačios širdies gelmių. Melsimės Jam kaip Jo pavaldiniai, kaip Jo sūnūs! Tada mūsų burnos prisipildys pieno ir medaus. Mums bus saldu kalbėti apie Dievo Karalystę, apie Jo paties mums iškovotą laisvės Karalystę⁵.