Punktų sąrašas

Darbas yra neatskiriama žmogaus gyvenimo žemėje dalis. Jam būdingos nuolatinės pastangos, nuovargis, išsekimas – šie kentėjimo ir kovos ženklai, lydintys žmogiškąją egzistenciją, išryškina nuodėmes ir parodo atpirkimo poreikį. Tačiau pats savaime darbas nėra nei bausmė, nei prakeikimas: šitaip kalbantys nėra gerai išstudijavę Šventojo Rašto.

Laikas mums, krikščionims, imti labai aiškiai teigti, jog darbas yra Dievo dovana, ir nėra prasmės rūšiuoti žmones pagal jų užsiėmimą, lyg vieni darbai būtų kilnesni už kitus. Apskritai visi darbai liudija žmogaus orumą, jo viešpatavimą Dievo kūrinijoje. Darbas yra galimybė tobulinti savo asmenybę. Tai vienybės ryšys su kitais, būdas išlaikyti šeimą, priemonė padėti tobulinti visuomenę, kurioje mes gyvename, ir pastanga prisidėti prie žmonijos pažangos.

Krikščioniui horizontai prasiplečia ir pagilėja, nes dirbdamas jis dalyvauja Dievo kūrybiniame darbe. Sukūręs pirmuosius žmones ir juos palaiminęs, Dievas tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“¹⁴ Dar daugiau – nuo to laiko, kai Kristus ėmėsi dirbti, darbas tapo atpirkimo ir išgelbėjimo priemone. Jis nebėra vien būtinas žmogaus gyvenimo dėmuo, jis tapo keliu į šventumą – tai tikrovė, kurią reikia pašventinti ir kuri pati teikia šventumo.

Krikščionis žino, jog krikštu jis yra įskiepytas į Kristų. Sutvirtinimu jis yra įgalintas kovoti už Kristų. Per Kristaus kunigystę ir Jo karališkąją bei pranašišką tarnybą jis yra pašauktas veikti pasaulyje. Jis susivienija su Kristumi per Eucharistiją – vienybės ir meilės sakramentą. Kaip ir Kristus, jis turi gyventi dėl kitų žmonių, su meile žvelgdamas į visus ir į kiekvieną atskirai. O iš tiesų mylėdamas visą žmoniją.

Tikėjimas padeda mums pažinti, kad Kristus yra Dievas, kad Jis – mūsų Gelbėtojas; tikėjimas padeda susitapatinti su Kristumi ir elgtis taip, kaip elgdavosi Jis. Prisikėlęs Kristus išvaduoja Tomą iš dvejonių, parodydamas savo žaizdas ir tardamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“¹⁵ O šventasis Grigalius Didysis komentuoja: „Čia Jis kalba apie mus, nes mes, nors kūniškai ir nematome, turime Jį dvasiškai. Mes būsime palaiminti tik tada, kai mūsų elgesys atitiks mūsų tikėjimą. Žmogus iš tikrųjų nėra tikintis, jeigu neįgyvendina to, kuo tiki. Štai kodėl šventasis Paulius kalba apie tuos, kurių tikėjimas reiškiasi tik žodžiais: ‚Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jo išsigina‘ (Tit 1,16).“¹⁶

Neįmanoma atskirti Kristų Dievą Žmogų ir Dievą Atpirkėją. Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę, ut omnes homines salvi fiant¹⁷, kad išganytų visus žmones. Būdami pilni ydų ir riboti, vis dėlto esame kiti Kristūs, pats Kristus ir esame pašaukti tarnauti visiems žmonėms.

Turime ir vėl išgirsti šimtmečiais nesenstantį įsakymą. „Mylimieji, – rašo šv. Jonas, – aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.“¹⁸

Viešpats atėjo skelbti visiems žmonėms taikos, gerosios naujienos ir gyvenimo. Ne vien turtingiesiems ir ne vien vargšams. Ne vien išmintingiems, ir ne vien paprastiems, bet visiems. Visiems broliams ir seserims, nes juk ir esame tie broliai ir seserys, vaikai to paties Tėvo – Dievo. Taigi yra tiktai viena rasė – Dievo vaikų rasė. Yra tiktai viena spalva – Dievo vaikų spalva. Taip pat yra tiktai viena kalba, be triukšmo prabylanti į širdį ir į protą, mokanti mus pažinti Dievą ir mylėti vienam kitą.

Supažindinti su Kristumi

Visas kiekvieno paprasto ar svarbaus asmens gyvenimo aplinkybes įsivaizduoju kaip Dievo kvietimą, kaip Jo suteiktas progas malonės pastiprintais poelgiais ir žodžiais¹⁹ skelbti Dvasią, kuriai priklausome.

Kiekvienai krikščionių kartai reikia atpirkti ir pašventinti savąjį laikmetį. Todėl kiekviena karta privalo suprasti savo brolių troškimus ir tapti jų siekių dalininke. Naudodamiesi kalbos dovana krikščionys padeda kitiems suprasti, kaip atsiliepti į Šventosios Dvasios veikimą, kaip priimti iš mūsų Viešpaties širdies nuolat srūvantį malonių srautą. Mes, krikščionys, privalome savo laikmečio pasauliui skelbti seną ir kartu naują Evangelijos žinią.

Netiesa, jog šiandien apskritai visi yra užsidarę arba abejingi krikščioniškojo tikėjimo mokymui apie žmogaus egzistencijos tikslą. Netiesa, kad mūsų laikų žmonės rūpinasi vien žemiškais dalykais ir nenoriai žvelgia į dangų. Žinoma, netrūksta siauro požiūrio ar kokios nors ideologijos besilaikančių žmonių. Šiandien esama ir didžių troškimų, ir niekingų požiūrių, heroizmo ir bailumo, uolumo ir atsainumo. Yra žmonių, kurie aistringai svajoja apie naują, teisingesnį, žmogiškesnį pasaulį, ir yra tokių, kurie galbūt jau viskuo nusivylė, žlugus jaunatviškam idealizmui; yra tokių, kurie savanaudiškai susirūpinę vien asmeniniu saugumu, ir yra tokių, kurie grėsmingai paskendę savo klaidose.

Visiems šitiems vyrams ir moterims, kad ir kokie jie bebūtų – pakilaus džiaugsmo apimti arba krizių ir nesėkmių ištikti – turime skelbti didingą ir nedviprasmišką naujieną, šventojo Petro ištartą tuoj po Sekminių: Jėzus yra kertinis akmuo, Atpirkėjas, mūsų gyvenimo viltis. Juk „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“²⁰.

Šiandien, per Kristaus Kūno šventę, drauge apmąstysime mūsų Viešpaties meilės gelmes – meilės, dėl kurios Jis liko su mumis, pasislėpęs Švenčiausiojo Sakramento pavidalu. Rodos, beveik fiziškai galime girdėti, kaip Jis moko minią: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.“¹

Ši scena kartojasi ir dabar. Dieviškasis sėjėjas tebesėja ir šiandien. Gelbėjimo darbas tebevyksta ir Viešpats nori jį atlikti per mus. Jis nori, kad krikščionys Jo meilei atvertų visus žemės kelius. Jis kviečia skleisti dieviškąją naujieną ir mokymu, ir pavyzdžiu tolimiausiuose žemės kampeliuose. Jis prašo mūsų, kad, būdami tiek bažnytinės, tiek pasaulietinės visuomenės nariai, kiekvienas būtume kitas Kristus, kad pašventintume kasdienį profesinį darbą ir turimas pareigas.

Jeigu apsidairysime aplink, jeigu pažvelgsime į Dievo sukurtą ir todėl mūsų mylimą pasaulį, pamatysime, jog palyginimas yra teisingas. Jėzaus Kristaus žodis yra vaisingas, jis daugelyje sielų sužadina norą aukotis ir kviečia į ištikimybę. Tų, kurie tarnauja Dievui, gyvenimas ir elgesys pakeitė istoriją. Net daugelis tų, kurie nepažįsta mūsų Viešpaties, galbūt nesąmoningai vadovaujasi krikščionybės kildinamais idealais. Taip pat matome, jog kartais sėklos krenta į bevaisę žemę arba tarp dyglių ir usnių – tai reiškia, kad kai kurios širdys užsiveria tikėjimo šviesai. Taikos, susitaikymo ir brolybės idealai plačiai skelbiami ir pripažįstami, bet pernelyg dažnai jie netampa realybe. Kai kurie žmonės bergždžiai stengiasi nuslopinti Dievo balsą. Jie bando jį užgniaužti grubia jėga arba kitu – tylesniu, bet turbūt ir žiauresniu metodu – dvasią bukinančiu abejingumu.

Duona ir pjūtis: visų žmonių bendrystė

Jėzus, kaip minėjome pradžioje, yra sėjėjas, o dieviškąją sėją Jis vykdo per mus, krikščionis. Kristus suima grūdus savo sužeistomis rankomis, persunkia juos krauju, apvalo, išskaistina ir meta juos į pasaulio vagas. Jis vieną po kitos sėja sėklas, kad kiekvienas krikščionis savo aplinkoje galėtų paliudyti Viešpaties Mirties ir Prisikėlimo vaisingumą.

Jeigu esame Kristaus rankose, turime sugerti Jo gelbstintį Kraują ir leistis jo sviedžiami. Turime priimti savo gyvenimą tokį, kokio nori Dievas. Ir turime būti įsitikinę, jei sėkla nori duoti vaisių, ji privalo apmirti¹⁷. Tik paskui pasirodo daigai ir grūdai. O iš grūdų yra kepama duona, kurią Dievas paverčia Kristaus Kūnu. Šitaip dar kartą susijungiame su savo sėjėju Jėzumi. „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.“¹⁸

Visuomet turėtume prisiminti, jog be sėjos nėra derliaus. Štai kodėl reikia dosniai sėti Dievo žodį, skelbti Kristų žmonėms, kad jie imtų Jo alkti. Corpus Christi – Kristaus kūno, gyvenimo Duonos – šventė yra gera proga pamąstyti apie žmonių kenčiamą alkį: tiesos, teisingumo, vienybės ir ramybės alkį. Ramybės alkio akivaizdoje turime kartoti šventojo Pauliaus mintį: Kristus yra mūsų sutaikinimas – pax nostra¹⁹. Tiesos troškimas turėtų priminti, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas²⁰. Tiems kurie siekia vienybės, reikėtų akis į akį susitikti su Kristumi. Jis meldė, kad visi būtume consummati in unum²¹ – viena. Teisingumo alkis mus turi vesti prie pirminio taikos tarp žmonių šaltinio – prie žinojimo, kad visi esame vieno Tėvo vaikai, taigi broliai tarpusavyje.

Ramybė, tiesa, vienybė, teisingumas. Kaip kartais, rodos, sunku pašalinti tas santarvės tarp žmonių kliūtis! Ir vis dėlto mes, krikščionys, esame pašaukti įgyvendinti šį didį brolybės stebuklą, kad visi su Dievo malone galėtume gyventi krikščioniškai, nešdami „vieni kitų naštas“²², laikydamiesi meilės priesako, kuris yra tobulumo raištis ir įstatymo pilnatvė²³.

Kristaus meilę nešti kitiems

Tačiau žiūrėkite – Dievas juk nesako, jog mainais už jūsų širdį duos gryną dvasinę prigimtį. Ne, Jis duoda mums žmogišką širdį, tokią kaip Kristaus. Aš neturiu vienos širdies, skirtos mylėti Dievą, ir kitos širdies, skirtos mylėti žmones. Myliu Kristų ir Tėvą, ir Šventąją Dvasią, ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją ta pačia širdimi, kuria mylėjau savo tėvus ir myliu savo draugus. Niekada nepailsiu tai kartoti. Turime būti labai žmogiški, nes antraip negalėsime būti dieviški.

Žmogiška meilė, patiriama žemėje – jeigu ji yra tikra – padeda mums pajusti dieviškos meilės skonį. Šitaip pradedame skonėtis meile, kuria džiaugsimės Dieve ir kuri viešpataus danguje, kai Viešpats bus „viskas visame kame“²⁹. Jeigu pradėsime geriau suprasti ir jausti Dievo meilę, būsime paskatinti tapti vis gailestingesni, dosnesni, labiau atsidavę.

Turime duoti tai, ką gauname, turime mokyti to, ko išmokstame patys. Labai paprastai, be jokio pasipūtimo turime padėti kitiems suprasti Kristaus meilę. Dirbdami savo darbą, atlikdami savo profesines pareigas visuomenėje, kiekvienas iš mūsų gali ir turi savo veiklą paversti tikra tarnyste. Gerai pabaigtas darbas, skatinantis pažangą ir paisantis technologinių ir kultūrinių laimėjimų, atlieka labai svarbią funkciją ir yra naudingas visai žmonijai, jeigu yra skatinamas kilnių motyvų, o ne egoizmo, jeigu yra nukreiptas visų žmonių, o ne vien savo individualiai gerovei kurti, jeigu jis yra pripildytas krikščioniškos gyvenimo prasmės.

Per savo darbą, per visus žmogiškus santykius, turėtumėte parodyti Kristaus meilę, konkrečiai reiškiamą draugyste, supratimu, žmogišku švelnumu ir taika. Kaip Kristus „vaikščiojo, darydamas gera“³⁰ po visą Palestiną, taip ir jūs turite būti didžiulės ramybės sėjėjai visuose žmogiškuose šeimos, pilietinės visuomenės, profesinių darbo santykių, kultūrinių ir laisvalaikio užsiėmimų keliuose. Tai bus geriausias įrodymas, kad Dievo karalystė pasiekė jūsų širdį. Kaip rašė šventasis Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“³¹

Tačiau niekas negali patirti šios meilės, jeigu jos neišmoksta Jėzaus Širdies mokykloje. Tik stebėdami ir kontempliuodami Jėzaus Širdį, išvaduosime ir savo širdį iš neapykantos bei abejingumo. Tik šitaip sužinosime, kaip krikščioniškai atsiliepti į kitų skausmus ir kančias.

Prisiminkite šventojo Luko vaizduojamą sceną, kai Jėzus artinosi prie Najino miesto³². Jėzus matė tų atsitiktinai sutiktų žmonių neviltį. Jis galėjo praeiti pro šalį arba palaukti, kol bus jų pašauktas, paprašytas. Tačiau Jis nei praėjo pro šalį, nei laukė. Jis pats ėmėsi iniciatyvos, nes buvo sujaudintas sielvarto našlės, ką tik praradusios jai visų brangiausią turtą – savo vienintelį sūnų.

Evangelistas sako, kad Jėzus susijaudino. Galbūt Jis net išoriškai tai parodė, kaip susigraudino prie mirusio Lozoriaus. Jėzus Kristus nėra nejautrus kančiai. Jis kenčia, matydamas nuo tėvų atskirtus vaikus. Jis nugali mirtį, kad sugrąžintų gyvenimą ir vėl sujungtų vienas kitą mylinčius žmones. Tačiau drauge Jis reikalauja, jog pripažintume dieviškos Meilės, kuri vienintelė gali įkvėpti tikram krikščioniškam gyvenimui, pranašumą.

Kristus žino, kad Jį supančiai miniai stebuklas padarys didelį įspūdį, ir žmonės ims vienas kitam pasakoti apie šį įvykį visame krašte. Tačiau Jis nedaro stebuklo dirbtinai, vien siekdamas puikaus efekto. Jį tiesiog sukrėtė moteriškės kančia ir Jis negalėjo susilaikyti jos nenuraminęs. Taigi Jis priėjo prie jos ir pasakė: „Neverk!“³³ Tai tas pats lyg sakytų: „Man nesinori, kad tu verktum; Aš atėjau į žemę nešti džiaugsmo ir ramybės.“ O paskui įvyksta stebuklas, pasireiškia Kristaus dieviška galia. Tačiau pirma buvo sielos virpesys – akivaizdus Kristaus–Žmogaus Širdies švelnumo ženklas.