Punktų sąrašas

Aukojame smilkalus – mūsų Viešpaties link kylančius troškimus gyventi kilnų gyvenimą, skleidžiant bonus odor Christi³⁰ – gerą Kristaus aukos kvapsnį. Pripildyti savo žodžius ir veiksmus šio bonus odor reiškia skleisti tarpusavio supratimą ir draugystę. Bendraukime su kitais taip, kad niekas nepasijustų vienišas ar apleistas. Mūsų meilė kitiems turi būti švelni, kupina žmogiškos šilumos.

To mus moko Jėzus Kristus. Žmonija šimtmečiais laukė einant Išgelbėtojo. Pranašai skelbė apie Jo atėjimą tūkstančiais būdų. Netgi tolimiausiuose žemės kampeliuose, kuriuose dėl nuodėmių ir nežinojimo Dievo apsireiškimo žinia buvo tik iš dalies išsaugota, Dievo ilgesys ir išsigelbėjimo troškimas liko gyvi.

Atėjus laiko pilnatvei, nė vienas filosofijos genijus, nei Platonas, nei Sokratas, nepasirodo atlikti išgelbėjimo misijos. Jos neatlieka nė vienas galingas užkariautojas, net toks kaip Aleksandras. Betliejuje gimsta Kūdikėlis, pasaulio Išganytojas, kuris, dar neprabilęs, jau myli veiksmais. Jis nepasiūlo nė vienos magiškos formulės, nes žino, kad Jo siūlomas išsigelbėjimas eina per žmonių širdis. Pirmiausia Jis tiesiog juokiasi, verkia ir kaip kūdikis bejėgiškai miega, nors yra įsikūnijęs Dievas. Jis šitai daro, kad mes pamiltume Jį ir galėtume paimti Jį į savo rankas. 

Supraskime dar kartą, jog tai ir yra krikščionybės esmė. Jeigu krikščionis savo veiksmais nerodo meilės, jis, kaip krikščionis, yra žlugęs, o negana to, jis žlunga ir kaip žmogus. Negalima kitų laikyti paprastais daiktais arba kopėčių laipteliais, kuriais galima kilti, negalima į kitus žiūrėti kaip į minią, kurią, priklausomai nuo aplinkybių, aukštiname arba žeminame, pataikaujame jai arba ją paniekiname. Galvokite apie kitus žmones, ypač apie savo artimuosius, kad jie yra tikri Dievo vaikai, turintys visą šio stebuklingo pavadinimo teikiamą orumą.

Turime elgtis kaip Dievo vaikai visų Dievo sūnų ir dukterų atžvilgiu. Mūsų meilė turi būti pasiaukojanti, susidedanti iš tūkstančio mažų kiekvienos dienos veiksmų: supratimo, slapto pasiaukojimo ir nepastebimo atsidavimo. Tai yra bonus odor Christi, privertęs gyvenusius tarp pirmųjų mūsų tikėjimo brolių sušukti: „Pasižiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą!“³¹

Idealas nėra nepasiekiamas. Krikščionis nėra koks nors literatūrinis herojus, pavyzdžiui, Tartarinas Taraskonietis, savo namo koridoriuose medžiojantis liūtus, kurių ten nėra. Visada kalbu apie konkretų kasdienį gyvenimą, apie darbo, šeimyninių ryšių ir draugystės pašventinimą. Jeigu nesame krikščionys čia, tai kur kitur jais būsime? Malonus smilkalų kvapas kyla iš mažyčių smilkalų grūdelių, beveik nepastebimai degančių ant rusenančių žarijų. Panašiai tarp žmonių sklinda bonus odor Christi. Tai ne staigus liepsnos pliūpsnis, bet nuolatos nuo karščio raudonuojančios dorybių žarijos: teisingumas, sąžiningumas, ištikimybė, supratimas, dosnumas ir džiaugsmas.

Šią savaitę, kurią krikščionių tauta tradiciškai vadina Didžiąja, dar kartą siūloma apmąstyti ir išgyventi paskutinius Jėzaus gyvenimo žemėje momentus. Visa, kas įvairiomis formomis kalba apie tų dienų pamaldumą, tikrai yra nukreipta į Prisikėlimą, kuris, kaip sako šventasis Paulius, yra mūsų tikėjimo pagrindas¹. Tačiau neturėtume žengti šiuo keliu per daug skubotai, neleiskime, kad pro akis praslystų vienas labai paprastas, gal neretai menkai pastebimas faktas. Nesugebėsime dalyvauti mūsų Viešpaties Prisikėlime, jeigu neprisijungsime prie Jo Kančios ir Mirties². Kad galėtume lydėti Kristų Jo šlovėje Didžiosios savaitės pabaigoje, pirmiausia turime įsilieti į Jo pasiaukojimą ir jaustis viena su Juo, mirusiu Kalvarijoje.

Kristaus kilnus pasiaukojimas priešingas nuodėmei – nepriimtinai, bet nepaneigiamai tikrovei: mysterium iniquitatis^** – nedorybės paslapčiai, nes ji yra nepaaiškinamas kūrinio, iš puikybės sukylančio prieš Dievą, blogis. Istorija sena kaip žmonija. Prisimename pirmųjų tėvų nuopuolį, vėliau aibę nesibaigiančių nuopuolių, žyminčių žmonių elgesį amžių slinktyje ir galiausiai – mūsų pačių maištingumą. Nelengva suvokti patį nuodėmės ydingumą ir tai, ką apie ją mums sako tikėjimas. Pagalvokime: net ir žmogiškame kontekste įžeidimo dydį dažnai lemia nuskriaustosios pusės padėtis, jos socialinis statusas ir asmeninės savybės. O nuodėme žmogus įžeidžia patį Dievą, tai yra kūrinys išsižada savo Kūrėjo.

Visgi „Dievas yra meilė“³. Virš pykčio prarajos, kurią atveria nuodėmė, nusitiesia Jo begalinės Meilės tiltas. Dievas neapleido žmonių. Jis numatė, kad Senojo Įstatymo aukų nepakaks mūsų kaltėms ištaisyti ir prarastą vienybę atkurti. Žmogus, kuris yra Dievas, turės paaukoti pats Save. Mėgindami bent kiek prisiliesti prie šios nesuvokiamos paslapties, įsivaizduokime Švenčiausiąją Trejybę, vidiniu ir neišardomu begalinės meilės bendravimu svarstančią, ką daryti. Jos amžinu sprendimu vienatinis Dievo Sūnus prisiima žmogaus padėtį ir neša mūsų menkumo bei sielvarto naštą, kad užbaigtų tos naštos kelią prikaltas vinimis prie medžio gabalo.

Visas Kristaus gyvenimas nuo pat gimimo Betliejuje buvo pripildytas šio karšto troškimo įvykdyti iš Dievo Tėvo gautą gelbėjimo priesaką. Per visus trejus viešosios veiklos metus mokiniai girdėjo Jį nuolat kartojantį, kad Jo maistas yra vykdyti valią to, kuris Jį yra siuntęs⁴. Ir taip tęsėsi iki pirmosios Didžiojo Penktadienio popietės, kai pasiaukojimas buvo baigtas ir Jis, „nuleidęs galvą, atidavė dvasią“⁵. Šiais žodžiais apaštalas šventasis Jonas aprašo Kristaus mirtį. Jėzus, nešdamas kryžiaus naštą, slegiamas visų žmonių kalčių, miršta dėl grubios mūsų nuodėmių niekšybės.

Pamąstykime apie Viešpaties, žaizdoto nuo galvos iki kojų, meilę mums. Pasinaudodami senovės rašytojo žodžiais, nors ir neišreiškiančiais visos tiesos, bet jai gana artimais, galime kartoti: „Kristaus kūnas yra kančios paveikslas.“ Pamatę sumuštą ir sudaužytą Kristų, tiesiog be gyvybės likusį Jo kūną, nuimamą nuo kryžiaus ir atiduodamą Jo Motinai, pamatę šitaip suniokotą Jėzų, galėtume pagalvoti, kad tai aiškus pralaimėjimo įrodymas. Kur tos Jį sekusios minios, kur Jo pranašauta karalystė? Bet tai yra pergalė, o ne pralaimėjimas. Dabar labiau negu bet kada esame arčiau prisikėlimo momento bei tos šlovės, kurią Jis pasiekė klusnumu.

Gilintis į Kristaus mirties prasmę

Truputį nukrypau nuo temos, kad pabrėžčiau pagrindinę tiesą: norėjau jums priminti, kad krikščioniško gyvenimo prasmė yra Dievas. Žmonės nebuvo nuleisti į žemę vien tam, kad kurtų įmanomai geriausią pasaulį – esame čia, kad susijungtume su Dievu. Jėzus mums pažadėjo ne malonų žemišką gyvenimą arba pasaulietišką sėkmę, o savo Dievo Tėvo namus, kurie laukia mūsų gyvenimo kelio pabaigoje¹⁵.

Didžiojo Penktadienio liturgijoje giedamas nuostabus himnas Crux fidelis. Jis kviečia giesme garbinti šlovingą mūsų Viešpaties kovą, Kryžiaus pergalę, didingą Kristaus triumfą. Visatos Atpirkėjas paaukojamas ir šitaip triumfuoja. Dievas, viso sukurtojo pasaulio Viešpats, savo buvimą leidžia pajusti ne ginklu arba laikina savo sekėjų valdžia, bet per savo begalinę ir kilnią meilę.

Viešpats nesunaikina žmogaus laisvės. Būtent Jis padarė mus laisvus. Štai kodėl Jis nereikalauja prievarta paklusnumo iš mūsų. Jis nori, kad mūsų sprendimai laisvai kiltų iš širdies gilumos. Jis nori, kad mes, krikščionys, gyventume taip, kad žmonės, su kuriais bendraujame – nepaisant mūsų menkumo, klaidų bei trūkumų – išvystų mumyse Kalvarijos meilės dramos atšvaitą. Visa, ką turime, esame gavę iš Dievo, kad būtume druska, teikiančia skonį, ir šviesa, skleidžiančia džiugią žinią apie be galo mus mylintį Tėvą. Krikščionis yra pasaulio druska ir šviesa ne todėl, kad jį užkariauja ir dėl to triumfuoja, bet todėl, kad liudija Dievo meilę. Ir jis nebebus druska, jeigu negalės suteikti skonio. Jis taip pat nebus šviesa, jeigu savo pavyzdžiu ir savo mokymu neliudys Jėzaus, jeigu pames iš akių savo gyvenimo tikslą.

Apmąstant dieviškojo pašaukimo didybę kyla pavojus pasidaryti pernelyg išdidžiam ir pasitikinčiam savimi. Jeigu taip atsitinka, reiškia klaidingai suprantame krikščioniškąją misiją. Tokia klaida trukdo suvokti, kad esame padaryti iš molio, jog esame tik apgailėtinos dulkės. Pamirštame, kad blogis egzistuoja ne tik mūsų aplinkoje, bet ir mumyse, giliai susisukęs lizdą mūsų širdyse, ir jis stumia mus į niekšiškumo ir egoizmo liūną. Tiktai Dievo malonė yra tvirta uola, o mes tesame smėlis, birus smėlis. Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją arba į dabartinę pasaulio situaciją, bus liūdna pripažinti, kad po dvidešimties amžių tiek mažai žmonių skelbiasi esą krikščionys ir dar mažiau jų yra ištikimi savo pašaukimui. Prieš daugelį metų vienas geros širdies, bet netikintis žmogus, rodydamas į pasaulio žemėlapį, man tarė: „Pažiūrėk, kaip sužlugo Kristus. Tiek šimtmečių skelbia žmonėms savo mokymą ir štai rezultatas – krikščionių nebėra.“

Taip manančių nestinga ir šiomis dienomis. Tačiau Kristus nežlugo. Jo žodis ir Jo gyvenimas toliau turtina pasaulį. Kristaus darbas, Tėvo Jam patikėtas, toliau tęsiamas. Jo galia sklinda per istoriją, teikdama tikrąjį gyvenimą, ir „kai Jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską Jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.“³²

Dievas nori, kad ir mes prisidėtume prie to darbo, kurį Jis atlieka pasaulyje. Jis panoro rizikuoti, suteikdamas mums laisvę. Kontempliuodamas Betliejuje gimusį Jėzų giliai susijaudinu. Juk tai bejėgis, gležnutis, negalintis pasipriešinti kūdikis. Dievas atsiduoda žmonėms, Jis prisiartina ir nusileidžia iki mūsų.

Jėzus Kristus „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³³. Dievas gerbia mūsų laisvę ir nusileidžia iki mūsų netobulumo, iki mūsų menkumo. Jis sutinka, kad dieviškieji lobiai būtų nešiojami molio induose, Jis leidžia mums juos pažinti ir Dievas nebijo savo galios maišyti su mūsų silpnybėmis.

Leiskite papasakoti tokį įvykį, man atsitikusį prieš daugelį metų. Turėjau vieną plačios širdies draugą, kuris buvo netikintis. Kartą rodydamas į gaublį jis pasakė: „Pažiūrėkite nuo Šiaurės iki Pietų, nuo Rytų iki Vakarų“. „Ir ką tu nori, kad aš pamatyčiau?“ – paklausiau. Jis atsakė: „Kristaus žlugimą. Tiek daug amžių žmonės stengėsi įdiegti Jo mokymą į savo gyvenimą ir štai rezultatai.“ Iš pradžių mane apėmė gilus liūdesys. Tikrai skaudu buvo suvokti, kad daugelis žmonių dar nepažįsta Viešpaties, o iš Jį pažįstančių daugelis gyvena taip, tarsi Jo nė nepažinotų.

Tačiau šis liūdesys truko labai neilgai. Jį greitai nugalėjo meilė ir dėkingumas. Juk Jėzus norėjo, kad kiekvienas žmogus laisva valia bendradarbiautų atpirkimo darbe. Kristus nežlugo: jo mokymas ir gyvenimas nuolat duoda vaisių, kurie visada yra veiksmingi. Jo vykdomas atpirkimas yra pakankamas ir netgi perteklinis.

Dievas nori ne vergų, bet vaikų ir todėl Jis gerbia mūsų laisvę. O gelbėjimo darbas tebesitęsia, ir kiekvienas iš mūsų jame dalyvauja. Remiantis įspūdingu šventojo Pauliaus aiškinimu, tokia yra paties Kristaus valia, kad savo kūnu ir gyvenimu papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus kančiai, stengdamiesi pro Corpore eius, quod est Ecclesia¹¹, dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.

Tikrai verta, atsiliepus į Dievo meilę ir Jo pasitikėjimą, rizikuoti savo gyvenimu bei visiškai, iki galo Jam atsiduoti. Visų pirma, tikrai verta itin rimtai žiūrėti į savo krikščioniškąjį tikėjimą. Kai kalbame „Tikėjimo išpažinimą“, sakome tikį į vieną Dievą visagalį Tėvą, Jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris mirė ir prisikėlė, ir Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją. Mes patvirtiname, kad Bažnyčia – viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė – yra Šventosios Dvasios gaivinamas Kristaus Kūnas. Mes džiūgaujame dėl nuodėmių atleidimo ir dėl vilties prisikėlimo iš numirusių. Tačiau ar šie žodžiai prasismelkia iki pačių mūsų širdies gelmių? Gal jie pasilieka vien mūsų lūpose? Sekminių dieviškoji pergalės, džiaugsmo ir ramybės žinia turėtų būti nepajudinamas kiekvieno krikščionio minčių, veiklos ir gyvenimo pagrindas.

Dievas Tėvas per Sūnaus Širdį teikėsi mums dovanoti infinitos dilectionis thesauros¹ – neišsemiamų meilės, gailestingumo ir švelnumo lobių. Jeigu ieškotume Dievo meilės įrodymų, kad Jis ne tik išgirsta mūsų maldas, bet net iš anksto numato mūsų prašymus, užtektų apmąstyti šventojo Pauliaus mintį: „Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²

Dieviškoji malonė iš vidaus atnaujina žmogų ir jį – nusidėjėlį bei maištautoją – paverčia šauniuoju ir ištikimuoju tarnu³. Visų malonių šaltinis – meilė, kuria Dievas mus myli ir kurią Jis mums apreiškė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Dieviškoji meilė paskatino antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį – Žodį, Dievo Tėvo Sūnų, įsikūnyti, tai yra prisiimti visą mūsų žmogiškąją būklę, išskyrus nuodėmę. O tas Žodis – Dievo Žodis – yra Verbum spirans amorem⁴ – Žodis, kildinantis Meilę.

Meilė mums apsireiškė įsikūnijimu, Jėzaus Kristaus atperkamąja kelione po mūsų pasaulį ir aukščiausiąja Kryžiaus Auka. O ant Kryžiaus Dievas davė naują savo meilės ženklą: „vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“⁵ Vanduo ir kraujas iš Jėzaus šono byloja apie galutinį atsidavimą, iš meilės ištartą consummatum est⁶ – „atlikta“.

Šiandienos šventės proga, dar kartą apmąstydami pagrindines mūsų tikėjimo tiesas, gėrimės tuo, kad giliausia tikrovė atsiskleidžia labai žmogiškai. Dievo Tėvo meilė aukoja savo Sūnų, o Sūnaus meilė leidžia ramiai žengti Golgotos link. Dievas nesikreipia į mus, rodydamas savo jėgą ir valdžią. Jis prisiartina prie mūsų, „priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“⁷. Jėzus su mumis niekada nėra šaltas ar arogantiškas, nors viešojo mokymo metais kartais regime Jį nusiminusį ir nusivylusį dėl žmonių daromo blogio. Jam dėl to labai skaudu. Bet jeigu bent truputį įsigilinsime, iš karto suvoksime, jog Jo griežtumas ir rūstybė gimsta iš meilės. Tai dar vienas kvietimas atsikratyti neištikimybės bei nuodėmės.

„Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties Dievo žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?“⁸ Šitie žodžiai paaiškina visą Kristaus gyvenimą ir padeda suprasti, kodėl Jis pasirodė, turėdamas tokią pačią kaip ir mūsų širdį, kuri yra ir patikimas dieviškojo atsidavimo įrodymas ir nuolatinis nenusakomo dieviškosios meilės slėpinio liudijimas.