Punktų sąrašas

Koks keistas žmogaus gebėjimas pamiršti net nuostabiausius dalykus, apsiprasti su paslaptimi! Per šią Gavėnią vėl prisiminkime, kad krikščionis negali būti paviršutiniškas. Krikščionis privalo visiškai susivienyti su Dievu, net ir būdamas visiškai paskendęs kasdieniuose darbuose, užsiėmęs bei įsitempęs. Juk jis yra Dievo vaikas.

Dieviškoji įsūnystė yra džiaugsminga tiesa ir drauge guodžianti paslaptis. Ji sklidinai pripildo mūsų dvasinį gyvenimą, parodo, kaip kalbėtis su Dievu, kaip pažinti ir mylėti savo Tėvą danguje. Ji nušviečia viltimi mūsų vidinę kovą ir suteikia mažo vaiko pasitikėjimo paprastumą. Ir dar – būtent todėl, kad esame Dievo vaikai, galime su meile ir nuostaba kontempliuoti visa, kas yra sukurta mūsų Kūrėjo, Dievo Tėvo, rankų. Šitaip mylėdami pasaulį tampame kontempliatyvūs pasaulio viduje. Gavėnios liturgija primena Adomo nuodėmės pasekmes žmogui. Adomas nepanoro būti geru Dievo sūnumi, jis sukilo. Bet taip pat girdime aidu skambančią felix culpa – „laimingoji kaltė“, kurią visa Bažnyčia su džiaugsmu užgiedos per Velyknaktį⁴⁰.

Atėjus laiko pilnatvei, Dievas Tėvas pasiuntė į pasaulį savo vienatinį Sūnų atkurti taikos, kad per Jo įvykdytą žmonijos atpirkimą iš nuodėmės adoptionem filiorum reciperemus⁴¹ – taptume Dievo vaikais, būtume išlaisvinti iš šios nuodėmės jungo, pajėgtume dalintis dievišku Trejybės artumu. Šitaip šiam naujam žmogui, šiam naujam Dievo vaikų skiepui⁴² suteikta galia išvaduoti kūriniją iš netvarkos ir atkurti ją Kristuje⁴³, visa sutaikiusiame su Dievu⁴⁴.

Taigi atėjo atgailos metas. Tai nėra kažkas neigiama. Gavėnią reikėtų išgyventi su Kristaus atnešta įsūnystės dvasia, pulsuojančia mūsų sieloje⁴⁵. Viešpats kviečia mus prisiartinti prie Jo, būti tokiems, kaip Jis: „Būkite Dievo sekėjai, kaip Jo mylimi vaikai.“⁴⁶ Nuolankiai, bet uoliai bendradarbiaukite dėl dieviško tikslo: pataisykite, kas sulaužyta, išgelbėkite, kas prarasta, sutvarkykite tai, ką nuodėmingas žmogus sujaukė, veskite į tikslą paklydusį, atkurkite visos kūrinijos dievišką harmoniją.

Kristaus mirtis kviečia mus apsčiai krikščioniškai gyventi

Ką tik iš naujo išgyvenome Kalvarijos dramą, kurią drįsčiau pavaizduoti kaip pirmąsias ir tikrąsias Mišias, aukojamas paties Jėzaus Kristaus. Dievas Tėvas atiduoda savo Sūnų mirčiai. Jėzus, vienintelis Dievo Sūnus, apkabina medžio gabalą, ant kurio Jis pasmerktas mirti, o auką priima Tėvas. Ir kaip Kryžiaus aukos vaisius ant žmonijos nužengia Šventoji Dvasia⁶.

Kančios kupinoje tragedijoje galutinai išsipildo mūsų gyvenimo ir visos žmonijos istorijos prasmė. Todėl Didžioji Savaitė negali būti vien tik tam tikro įvykio paminėjimas. Ji reiškia kontempliaciją Jėzaus Kristaus paslapties, besitęsiančios ir mūsų sielose. Krikščionis yra įpareigotas būti alter Christus, ipse Christus – kitas Kristus, pats Kristus. Per Krikštą visi buvome padaryti savo egzistencijos kunigais, kad „atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“⁷, kad kiekvienu savo veiksmu paklustume Dievo valiai ir šitaip pratęstume Dievo ir Žmogaus misiją.

Kita vertus, ši tikrovė ragina mus suvokti savo pačių apgailėtiną padėtį ir matyti asmenines klaidas. Tačiau tai neturėtmūsų labai liūdinti, neturėtume dėl to skeptiškai žvelgti į pasaulį arba nustoti tikėti savo idealais. Mus, tokius, kokie esame, Viešpats kviečia dalytis Jo gyvenimu ir siekti šventumo. Šventumas – kiek kartų šį žodį tarėme visiškai tuščiai! Tikrai labai daug žmonių mano, kad šventumas nepasiekiamas, kad jis tik asketinės teologijos objektas, o ne realus tikslas ir gyva tikrovė. Pirmieji krikščionys šitaip nemanė. Jie labai dažnai vartojo žodį „šventieji“, juo visai natūraliai apibūdindami vienas kitą: „sveikink visus šventuosius“⁸, „sveikiname kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje“⁹.

Pažvelkime dabar į Kalvariją, kur Jėzus mirė ir dar nebuvo pasireiškęs Jo šlovės triumfas. Tai tinkama proga patikrinti mūsų norą gyventi krikščioniškai, siekti šventumo, tikėjimo aktu pasipriešinti savo silpnumui. Pasitikėdami Dievo galia pasiryžtame savo kasdienius darbus pripildyti meilės. Nuodėmės patyrimas turi vesti į atgailą, padėti apsispręsti būti ištikimiems ir tikrai tapatintis su Kristumi, bet kokia kaina, atkakliai ir ištvermingai atlikti savo kunigiškąją misiją, kurią Jis suteikė kiekvienam iš savo mokinių ir kuri visus be išimties skatina būti pasaulio druska ir šviesa¹⁰.

Ar tiesa, jog daugelis žmonių linksta į neteisingumą? Tačiau mūsų Viešpats kategoriškai tvirtina: „Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe. Geležiniu skeptru gali joms kirsti, kaip molinius indus į šukes daužyti.“⁵² Tai galingas pažadas ir jį davė Dievas. Negalime jo nuslėpti. Kristus yra ne šiaip pasaulio Atpirkėjas – Jis valdo kaip suverenas Tėvo dešinėje. Šie žodžiai siaubingai skelbia, kas laukia kiekvieno žmogaus, pasibaigus gyvenimui. O jis tikrai baigsis. Kai istorija pasieks pabaigą, teismas lauks visų, kurių širdys užkietėjusios nuo blogio ir negyvena dieviška viltimi.

Tačiau Dievas, kuris galėtų užkariauti ir nugalėti, labiau linkęs įtikinėti žmones: „Nūn tad, karaliai, supraskite; žemės valdovai, būkite įspėti. Tarnaukite Viešpačiui pagarbia baime, drebėdami reikškite pagarbą, kad Jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte, nes Jo pyktis ūmus.“⁵³ Kristus yra Viešpats, Karalius.

„Ir mes jums skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau! <...>

Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas Jį tikintis nuteisinamas Jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas. Tad pasisaugokite, kad jums nepritaptų pranašų žodis: „Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir traukitės iš akių! Štai aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums apie jį pasakos.‘“⁵⁴

Dievo gailestingumas yra išgelbėjimo darbas, kuriuo Kristaus Karalystė įsigali sielose. „Laimingi visi, kurie prie Jo glaudžias!“⁵⁵ Mes, krikščionys, turime pareigą skelbti Kristaus karališkumą. Nors būtų pilna neteisybės, nors daugelis negeistų meilės Karalystės, išgelbėjimo darbas ir toliau vyks žmonijos istorijoje, kurioje veikia ir blogis.