Punktų sąrašas

Pažvelkite. Atpirkimas buvo tobulai baigtas Jėzaus gėdingąja ir drauge šlovingąja mirtimi ant kryžiaus. Tai buvo žydams – „papiktinimas, pagonims – kvailystė“³⁵. Tačiau atpirkimas Dievo valia yra tęsiamas, kol išmuš mūsų Viešpaties valanda. Neįmanoma gyventi pagal Jėzaus Kristaus Širdį ir nesusivokti, kad, kaip ir Jis, esame pasiųsti peccatores salvos facere³⁶ – gelbėti visų nusidėjėlių, aiškiai suprasdami, jog pirmiausia mums patiems reikia kasdien vis labiau melsti Dievo gailestingumo. Šitaip puoselėjamas karštas troškimas bendradarbiauti su Kristumi Jo atpirkimo darbe, gelbėjant su Juo visas sielas, nes esame ir norime būti ipse Christus – pats Kristus, „kuris atidavė save kaip išpirką už visus“³⁷.

Mūsų laukia didis uždavinys. Negalime būti pasyvūs, nes Viešpats mums aiškiai pasakė: „Verskitės, kol sugrįšiu.“³⁸ Negalime sėdėti sudėję rankas, kol laukiame Viešpaties sugrįžimo, kol Jis ateis galutinai įvesti savo karalystės. Dievo karalystės plėtimas nėra tik oficiali Kristui atstovaujančių Bažnyčios narių, gavusių iš Jo šventųjų galių, užduotis. Vos autem estis Corpus Christi³⁹ – „Jūs taip pat esate Kristaus Kūnas“, – sako apaštalas, liepdamas iki galo vykdyti šį konkretų priesaką.

Tiek daug dar reikia nuveikti. Ar taip yra todėl, kad per dvidešimt šimtmečių nieko nepadaryta? Ne, per tuos du tūkstančius metų atlikta labai daug. Manau, būtų ir neobjektyvu, ir nesąžininga sumenkinti – kaip kartais linkstama – prieš mus gyvenusių žmonių triūsą. Per du tūkstančius metų nuveiktas didžiulis ir labai geras darbas. Kartais būdavo ir klaidų, ir grįžimo atgal, kaip pasitaiko ir šiandien. Buvo baimės ir drovumo, bet tuo pat metu netrūkdavo drąsos ir dosnumo. Žmonija nuolat atsinaujina. Kiekviena karta privalo iš naujo stengtis padėti žmonėms suvokti Dievo vaikų pašaukimo didingumą, mokyti juos vykdyti Dievo ir artimo meilės priesaką.

Negalime neigti, kad dar daug ką reikia padaryti. Kartą – galbūt žvelgdamas į subrendusių kviečių laukus – Jėzus tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“²⁴ Dabar, kaip ir tada, trūksta darbininkų, kurie pakęstų „dienos ir kaitros naštą“²⁵. O jeigu mes, darbininkai, nebūsime ištikimi, įvyks tai, apie ką kalbėjo pranašas Joelis: „Laukai nuniokoti, gedi žemė, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo.“²⁶

Nebus jokio derliaus, jeigu nebūsime pasirengę nuolat nesavanaudiškai dirbti, galbūt be galo ilgai ir vargingai: išarti žemę, pasėti sėklas, išravėti piktžoles, prinokinti ir iškulti. Dievo karalystė kuriama istorijoje ir laike. Viešpats patikėjo šią užduotį kiekvienam iš mūsų, ir nė vienas negali jaustis nuo jos atleistas. Šiandien, matydami ir adoruodami Kristų Eucharistijoje, prisiminkime, kad dar ne metas ilsėtis, darbo diena dar tęsiasi.

„Patarlių knygoje“ rašoma: „Kas dirba savo žemę, turės duonos iki soties.“²⁷ Pritaikykime šį pasakymą savo dvasiniam gyvenimui. Jeigu nedirbsime Dievo žemės, nebūsime ištikimi savo dieviškos tarnystės kitiems misijai, nepadėsime kitiems pažinti Kristaus, bus labai sunku suprasti, kas yra eucharistinė Duona. Niekas nevertina to, kas nekainuoja pastangų. Kad vertintume ir mylėtume Šventąją Eucharistiją, turime sekti Jėzaus keliu: turime būti lyg tas grūdas, turime numirti sau ir prisikelti pilni gyvenimo, nešdami gausų derlių – šimteriopą derlių!²⁸

Kristaus kelią galima apibūdinti vienu žodžiu: mylėti. Mylėti – tai turėti didžiulę širdį, dalytis aplinkinių rūpesčiais, mokėti atleisti ir suprasti. Turime aukotis kartu su Jėzumi už visas sielas. Jeigu mylėsime Kristaus širdimi, išmoksime tarnauti kitiems ir su meile, atvirai ginsime tiesą. Jeigu norime šitaip mylėti, kiekvienas iš savo gyvenimo turime išrauti viską, kas kliudo gyventi Kristaus gyvenimą. Turime išrauti prisirišimą prie patogumų, pagundą elgtis savanaudiškai, polinkį nuolat būti dėmesio centre. Tik patys gyvendami Kristaus gyvenimą, galime jį perteikti kitiems. Tik išgyvendami kviečio grūdo mirtį, galėsime dirbti pasaulio širdyje, keisti jį iš vidaus, daryti jį vaisingą.

Krikščioniškas optimizmas

Kartais gali kilti pagunda tarti, jog toks galvojimas – tai tik labai gražus, bet neįgyvendinamas sapnas, puiki svajonė. Kalbėjau apie tikėjimo ir vilties atnaujinimą. Būkite stiprūs, tvirtai įsitikinę, kad dėl nuostabios Dievo galybės jūsų troškimai taps tikrove. Bet privalome tvirtai įsišaknyti į krikščioniškąją vilties dorybę.

Neapsipraskime su stebuklais, vykstančiais tiesiog mūsų akyse, ypač su tuo, kad mūsų Viešpats kiekvieną dieną nusileidžia pas mus per kunigo rankas. Jėzus nori, kad nuolat liktume budrūs, kad būtume įsitikinę Jo galios didybe, kad nuolat girdėtume Jo pažadą: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum²⁹. Jeigu eisite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, duosite vaisių ir patrauksite sielas prie Dievo. Dėl to turime pasitikėti šiais Viešpaties žodžiais – lipti į valtį, nusitverti irklų, iškelti bures ir leistis į pasaulio, kurį Kristus mums skyrė kaip palikimą, jūrą. Duc in altum et laxate retia vestra in capturam!³⁰ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui!

Į mūsų širdis Kristaus įdiegtas apaštalinis uolumas neturėtų silpnėti ir išsekti dėl apgaulingo drovumo. Nors tikrai turime savo asmeninių silpnybių, tiesa ta, kad Viešpats panaudoja mūsų klaidas mūsų pačių labui. Savo gailestingu žvilgsniu Jis mato, kad esame silpnos, ribotos ir netobulos, nusidėti linkusios būtybės. Tačiau Jis liepia mums kovoti, pripažinti savo silpnumą, nebijoti, atgailauti, skatinti troškimą taisytis bei tobulėti.

Taip pat privalome nepamiršti, jog esame tik įrankiai: „Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.“³¹ Pats mokymas, pati žinia, kurią turime skleisti, savaime yra veiksminga ir begalinė. Ir tai kyla ne iš mūsų, bet iš Kristaus. Taip veikia pats Dievas, pasiryžęs išganyti ir atpirkti pasaulį.

Jeigu nesimokysime iš Jėzaus, niekada nemylėsime. Jeigu galvotume, kaip kartais pasitaiko, kad švarios, Dievo vertos širdies išsaugojimas reiškia „niekur jos neįpainioti ir neužkrėsti“ žmogiškais jausmais, taptume nejautrūs kitų žmonių skausmui. Tuomet sugebėtume mylėti tik „oficialia meile“, tokia sausa ir tokia nejautria. Šioji nebūtų tikroji Jėzaus Kristaus meilė, jungianti žmogišką meilę ir šilumą. Tai sakydamas, nepropaguoju klaidingų teorijų – tų apgailėtinų išsisukinėjimų, vedančių širdis nuo Dievo į nuodėmę ir į prapultį.

Šios šventės proga turėtume prašyti Viešpaties suteikti širdį, pajėgiančią suprasti kitų žmonių skausmą. Tik tokia širdimi galėsime suvokti, kad tikrasis šį gyvenimą lydintis ir kartais labai slegiantis kančių nuraminimas yra dieviškoji meilė – šis tikras meilės balzamas. Kitokio pobūdžio paguoda vargu ar turėtų bent laikiną raminamąjį poveikį. Greičiau ji širdyje neišvengiamai paliktų tik kartėlį ir nusivylimą.

Jeigu norėsime padėti kitiems, pabrėžiu, turėsime juos mylėti, apgaubdami supratimu, atsidavimu, švelnumu ir savanorišku nuolankumu. Tuomet suvoksime, kodėl mūsų Viešpats visą įstatymą apibendrino šiuo dvigubu įsakymu, kuris praktiškai yra vienas: mylėk Dievą ir mylėk savo artimą visa širdimi³⁴.

Galbūt dabar manote, jog krikščionys – ne kas kitas, bet tu ir aš – paprasčiausiai užmiršta pareigą mylėti. Galbūt jūs prisimenate visas dar neatitaisytas skriaudas, vis dar pasitaikantį tiesos iškraipymą, iš kartos į kartą perduodamą ir nepanaikinamą nelygybę.

Negaliu ir neprivalau pasiūlyti konkretaus būdo, kaip spręsti šias problemas. Tačiau mano, kaip Jėzaus Kristaus kunigo, pareiga yra priminti jums, ką sako Šventasis Raštas. Apmąstykite teismo sceną, kurioje Jėzus pats paaiškina: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs ir manęs nepagirdėte <...>, nuogas – neaprengėte.“³⁵

Žmogus ar visuomenė, nereaguojanti į kančias ir neteisybes, visai nesistengianti jų sumažinti, tebėra labai toli nuo Kristaus Širdies meilės. Visi krikščionys, pripažįstantys nuomonių įvairovę, yra visiškai laisvi įvairiais protingais būdais ieškoti sprendimų ir juos rasti, bet pirmiausia jie turi trokšti tarnauti žmonijai. Kitaip jų krikščioniškumas netaps Jėzaus Žodžiu ir Gyvenimu; tai būtų veidmainystė Dievo ir žmogaus atžvilgiu arba dar daugiau – tiesiog apgavystė.

Todėl gyvenimas Kristaus Širdyje, buvimas arti Jos reiškia, kad tampame Dievo buveine. „O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas“³⁸, – sakė mums Viešpats. Kristus ir Dievas Tėvas ateina į sielą per Šventąją Dvasią, paverčia ją savo namais ir ten apsigyvena³⁹.

Jeigu nors truputį suvoksime šias kertines tikėjimo mintis, pasikeis visas mūsų elgesys. Imsime alkti Dievo ir sau priskirsime šiuos žodžius: „O Dieve, tik tu mano Dievas, nuoširdžiai tavęs ieškau. Ilgis tavęs mano siela, trokšta tavęs ir mano kūnas, kaip ištroškus dykynė, kaip žemė be vandens.“⁴⁰ O Jėzus, sužadinęs šį troškulį, išeis mūsų pasitikti, sakydamas: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.“⁴¹ Jis siūlo mums savo Širdį, kad galėtume Joje rasti ir atilsio, ir jėgų. Jeigu priimsime šį kvietimą, pamatysime, kad Jo žodžiai tikri. O mūsų alkis ir troškulys tiek išaugs, kad imsime geisti Dievo, kuris iš tiesų apsigyventų mūsų sieloje ir niekada nebeišsineštų iš jos savo šviesos ir šilumos.

Ignem veni mittere in terram, et quid volo nisi ut accendatur⁴². Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų. Prisiartinome prie Dievo meilės ugnies. Leiskime jai perkeisti mūsų gyvenimą. Pajuskime troškimą paskleisti šią dievišką ugnį po visą pasaulį, kad ją pažintų visi aplink mus esantys žmonės. Tegul jie irgi atranda Kristaus ramybę, o su ja – ir laimę. Krikščionis, savo gyvenimą suvienijęs su Kristaus Širdimi, negali turėti jokių kitų tikslų, tik šiuos: taika visuomenėje, taika Bažnyčioje, sielos ramybė, Dievo ramybė, galutinai išsiskleisianti atėjus Jo Karalystei.

Marija, Regina pacis, taikos Karaliene, Tu, kuri buvai ištikima ir tikėjai, kad tai, ką skelbė angelas, įvyks, padėk mums augti tikėjimu, turėti tvirtą viltį ir vis gilesnę meilę. Nes būtent to šiandien iš mūsų nori tavo Sūnus, atverdamas mums savo švenčiausiąją Širdį.

Kristus – pasaulio Viešpats

Norėčiau, kad pamąstytume apie tai, jog šis Kristus, kurio gimimą regime Betliejuje, šis mielas Vaikelis yra pasaulio Viešpats. Per Jį visa buvo sukurta danguje ir žemėje, Jis sutaikė visą kūriniją su Tėvu ir per kraują, išlietą ant kryžiaus, atkūrė taiką tarp dangaus ir žemės⁶. Šiandien Kristus karaliauja Tėvo dešinėje. Nustebusiems mokiniams, besižvalgantiems į debesis po Viešpaties dangun žengimo, du angelai baltais drabužiais pasakė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“⁷

Per Jį karaliai išlaiko savo valdžią⁸, tačiau žmogiškoji karalių valdžia nėra amžina. O štai Kristaus Karalystė tveria „per amžių amžius“⁹. „Jo Karalystė yra amžina karalystė ir Jo viešpatavimas tveria per kartų kartas.“¹⁰

Kristaus Karalystė nėra vien žodžių junginys ar iškilmingas vaizdinys. Kristus yra gyvas. Jis gyvas. Jis, kaip žmogus, turi įsikūnijimu prisiimtą kūną. Šlovingasis kūnas, prisikėlęs po mirties, per Žodžio Asmeniškumą ir toliau gyvuoja drauge su žmogiškąja siela. Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, gyvena ir karaliauja. Jis yra pasaulio Viešpats. Visa, kas gyva, savo egzistenciją palaiko tik Jo dėka.

Kodėl tada Jis nepasirodo visa savo didybe? Todėl, kad Jo Karalystė „ne iš šio pasaulio“¹¹, nors ir yra šiame pasaulyje. Jėzus taip atsako Pilotui: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“¹². Klydo tie, kurie tikėjo, kad Mesijas turės laikiną ir regimą valdžią. „Iš tiesų Dievo Karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“¹³

Tiesa ir teisingumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Tokia yra Kristaus karalystė: žmones gelbstintis Dievo veikimas, kuris pasieks kulminaciją istorijos pabaigoje, kai Viešpats nusileis iš Rojaus aukštumų surengti paskutinį žmonių teismą.

Mokydamas žemėje Kristus nepaskelbė jokios politinės programos. Jis pasakė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus Karalystė.“¹⁴ Jis liepė savo mokiniams skelbti šią Gerąją Naujieną¹⁵ ir mokė juos melstis už tai, kad šioji Karalystė ateitų¹⁶. Dievo Karalystė ir Jo teisumas – tai šventas gyvenimas. Štai ko turime siekti pirmiausia¹⁷. Tai vienintelis iš tiesų reikalingas dalykas¹⁸.

Išgelbėjimas, kurį skelbia Viešpats Jėzus Kristus, yra kiekvienam skirtas kvietimas: „Su dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį.“¹⁹ Mūsų Viešpats parodo, kad „Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“²⁰.

Išsigelbėti gali kiekvienas žmogus, jeigu tik jis laisvai atsilieps į mylinčio Kristaus reikalavimus atgimti iš naujo²¹, tapti vaikiškos dvasios²², vengti visko, kas atitolina mūsų širdis nuo Dievo²³. Jėzus nori veiksmų, ne vien žodžių²⁴. Jis nori ryžtingų pastangų, nes tik tas, kuris kovoja, pelnys amžinąjį palikimą²⁵.

Jo Karalystė nepasieks tobulybės žemėje. Galutinis išgelbėjimo arba pasmerkimo nuosprendis bus priimtas ne čia. Panašiai kaip sėja²⁶, kaip garstyčios grūdelio augimas²⁷. Pabaiga primins žvejybą, kai ištraukiamas tinklas, pilnas žuvų. Jos visos bus išverstos ant smėlio ir perskirtos į gyvenusias teisų gyvenimą ir į dariusias bloga²⁸. O kol gyvename čionai, dangaus Karalystę galima palyginti su raugu, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų ir nuo jo viskas įrūgo²⁹.

Tie, kurie supranta Kristaus siūlomą dangaus Karalystę, puikiai žino, kad verta viską aukoti jai įgyti. Tai perlas, kurį pirklys įsigyja, pardavęs visą savo turtą, tai dirvoje randamas lobis³⁰. Dangaus Karalystę laimėti sunku. Niekas negali būti tikras, kad ją pasieks³¹, tačiau nuolankus atgailaujančiojo šauksmas gali plačiai atverti duris malonei. Vienas iš vagių, nukryžiuotų kartu su Jėzumi, maldavo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“³²

Asmeninė laisvė

Krikščionis, iš pareigos atlikdamas darbą, neturi niekinti savaime susiklostančių aplinkybių. Jeigu pasakymas „palaiminkite visą žmogiškąją veiklą“ būtų suprastas kaip žmogaus veiklos dėsningumo iškraipymas ar net jo sugriovimas, tokios frazės niekada nevartočiau. Manęs niekas nesugebėjo įtikinti, kad įprastas žmonių darbas turėtų būti apkabinėtas išraiškingais plakatais ar apklijuotas konfesinėmis etiketėmis. Nors ir gerbiu priešingą nuomonę, bet atrodo, kad tokių etikečių vartojimas tik menkina šventą mūsų tikėjimą. Be to, etiketė „katalikiškas“ gali būti užklijuota neva pateisinant net žmogiško padorumo ribas peržengusį elgesį.

Visas pasaulis ir visa, kas jame yra, išskyrus nuodėmę, yra gera, nes tai sukūrė Viešpats Dievas. Todėl krikščionis, petys petin dirbdamas su kitais žmonėmis ir nuolat dėl meilės kovojantis, kad išvengtų Dievo įžeidimo, turi Jam atsiduoti visiškai. Krikščionis turi ginti visas iš asmens orumo kylančias vertybes.

Yra viena, ypač puoselėjama vertybė: tai asmens laisvė. Tik tada, kai krikščionis asmeniškai gina kitų laisvę – būtinai atsakingai, – tiktai tada jis gali žmogiškai ir krikščioniškai garbingai apginti ir savąją. Kartojau ir kartosiu, jog Viešpats mums dosniai suteikė didžiulę antgamtinę dovaną – dieviškąją malonę, o kita nuostabi žmogiškoji dovana – brandos reikalaujanti asmeninė laisvė. Laisvės nevalia sumenkinti iki palaidumo, privalome stengtis realiai suderinti savo elgesį su dieviškuoju įstatymu, nes „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“⁴³.

Kristaus Karalystė yra laisvės karalystė. Vieninteliai vergai yra tie, kurie laisvai – dėl Dievo meilės – prisiriša patys. Kokia palaiminta yra ši mus išlaisvinanti meilės vergija! Be laisvės negalime atsiliepti į malonę. Be laisvės negalime laisvai atsiduoti Viešpačiui, veikti dėl pačios antgamtiškiausios priežasties: „nes mes patys to norime“.

Kai kurie klausytojai pažįsta mane jau labai seniai. Jūs galite patvirtinti, kad visą gyvenimą mokiau asmeninę laisvę derinti su asmenine atsakomybe. Ieškojau laisvės visame pasaulyje ir tebeieškau jos dabar, panašiai kaip Diogenas ieškojo tikro žmogaus. Ir kiekvieną dieną vis labiau pamilstu laisvę. Aš ją myliu labiau už visas žemiškas gėrybes. Tai brangenybė, kurios niekada tinkamai neįvertinsime.

Kalbėdamas apie asmeninę laisvę, nesistengiu apžvelgti kitų, galbūt labai teisėtų laisvės aspektų, nepatenkančių į mano kunigišką kompetenciją. Žinau, kad man nedera diskutuoti aktualiomis pasaulietinėmis temomis, priklausančiomis pasaulietinei ir pilietinei sričiai. Tai klausimai, kuriuos Viešpats paliko žmonėms laisvai ir ramiai aptarti. Žinau, kad kunigas privalo vengti visokiausių ginčų, kurie supriešina žmones. Jis turi vesti sielas pas Dievą, į Jo gelbstintį mokymą, į Jėzaus Kristaus įsteigtus sakramentus, į vidinį gyvenimą, priartinantį prie Viešpaties ir leidžiantį mums suvokti, kad esame Jo vaikai, todėl visų be išimties žmonių broliai.

Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus šventę. Ir mano kunigiškos pareigos leidžia teigti, kad tie, kurie įsivaizduoja Kristaus Karalystę kaip kokią nors politinę programą, nesupranta antgamtinio tikėjimo tikslo ir rizikuoja užsikrauti ant savo sąžinės naštą, neturinčią nieko bendra su Jėzaus našta, nes Jo „jungas švelnus ir <...> našta lengva“⁴⁴. Mylėkime visus žmones, mylėkime visų labiausiai Kristų, o tada neišvengiamai mylėsime ir teisėtą kitų laisvę, gyvensime ramiai ir išmintingai.