Punktų sąrašas

Gerasis ganytojas ir gerasis vadovas

Tad jeigu visų svarbiausia pašaukimas, jeigu žvaigždė šviečia priekyje, mus vesdama žengti Dievo meilės keliu, nelogiška pasiduoti abejonėms, kai kartais toji žvaigždė ima ir pranyksta mums iš akių. Tam tikrais vidinio gyvenimo momentais taip gali atsitikti, beveik visada patys būsime dėl to kalti. Juk ir išminčiams žvaigždė buvo pranykusi. Jau suvokėme savo dieviškojo pašaukimo grožį ir įtikėjome jo amžinumu, bet galbūt kelyje mūsų keliamos dulkės, mūsų skurdumas sukelia nepermatomą debesį, užstojantį sklindančią šviesą.

Ką gi daryti, jei taip atsitiktų? Pasinaudokime šventų žmonių pavyzdžiu ir klauskime. Erodas savo žinojimą panaudojo neteisingiems poelgiams. Išminčiai jį naudoja gėriui daryti. Tačiau mums, krikščionims, nereikia kreiptis nei į Erodą, nei į šio pasaulio išminčius. Kristus suteikė savo Bažnyčiai tikrą mokymą, o per sakramentus – malonių gausą. Jis visa taip sutvarkė, kad visada yra žmonių, kurie gali mus vesti ir vadovauti, nuolat priminti kelią. Mums pasiekiamas begalinis žinojimo lobis: Bažnyčios saugiai laikomas Dievo žodis, Kristaus malonė, sklindanti per sakramentus, taip pat pavyzdys ir liudijimas tų, kurie gyvena šalia mūsų ir jau suprato, kaip savo gyvenimu nutiesti ištikimybės kelią Dievo link.

Leiskite jums patarti. Jeigu kada išleistumėte iš akių aiškią šviesą, visada kreipkitės į gerąjį ganytoją. O kas gi yra gerasis ganytojas? Tas, „kuris pro vartus ateina“, kuris eina pro ištikimybės Bažnyčios mokymui vartus ir nesielgia kaip samdinys, kuris „pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko“¹⁵. Nejaugi nesupranti, kaip jausmingai Kristus kalba apie piemenis ir avis, apie gardą ir avių bandą? Pažvelk: juk Dievo žodis pasakytas ne tuščiai ir Kristaus primygtinis raginimas yra praktinis įrodymas, jog mūsų sielai reikia gero vadovavimo.

Šventasis Augustinas rašo: „Jeigu nebūtų blogų piemenų, Jėzus nebūtų pavaizdavęs samdinio, kuris, pamatęs vilką, pabėga. Tokiam terūpi jo paties garbė, o ne Kristaus. Jis nedrįsta laisvai priekaištauti nusidėjėliams. Vilkas griebia avį už sprando, velnias įvelia žmogų į svetimavimo pinkles. O tu tyli ir nepriekaištauji. Vadinasi, tu esi samdinys, nes pamatei vilką ir pabėgai. Galbūt tu pasakysi: ne, aš nepabėgau, aš esu čia. O aš atsakau: tu pabėgai, nes tu tylėjai, o tu tylėjai, nes bijojai.“¹⁶ Kristaus Nuotakos šventumas visada atsiskleisdavo per gerųjų ganytojų gausumą. Bet krikščioniškasis tikėjimas, mokantis būti paprastais žmonėmis, neverčia būti naivuoliais. Yra samdinių, kurie tyli, tačiau yra ir samdinių, kurie kalba ne Kristaus žodžiais. Štai kodėl, net ir Dievui leidus klaidžioti tamsoje mažuose dalykuose, arba, jausdami mūsų tikėjimą esant netvirtą, turime eiti pas gerąjį ganytoją, kuris įeina pro teisiųjų duris. Jis atiduoda savo gyvenimą kitiems ir nori ne tik žodžiu, bet ir elgesiu būti mylinti siela. Jis taip pat gali būti nuodėmingas, bet jis visada pasitiki Kristaus atlaidumu ir gailestingumu.

Jeigu net nerimtai prasižengus sąžinė nerami arba abejojate – atlikite Atgailos sakramentą. Eikite pas savąjį kunigą, žinantį, kaip iš jūsų pareikalauti, kad gyventumėte tikru tikėjimu, jautria siela ir tikru krikščionišku tvirtumu. Bažnyčia duoda visišką laisvę eiti išpažinties pas bet kurį kunigą, jeigu tik jis turi tinkamus įgaliojimus, tačiau sąžiningas krikščionis visiškai laisva valia pasirinks kunigą, kurį pažįsta kaip gerąjį ganytoją, galintį padėti pažvelgti į dangų ir dar kartą pamatyti aukštybėse Viešpaties žvaigždę.

Toliau mąstykime apie sakramentų stebuklą. Ligonių patepimu, dar vadinamu Paskutiniuoju patepimu, meilingai parengiama kelionei, kuri pasibaigs Tėvo namuose. O per Šventąją Eucharistiją – prabangaus dieviškojo dosnumo sakramentą, jeigu šitaip galime jį pavadinti, Dievas mums teikia ne tik savo malonę, bet ir pats save – Jėzų Kristų, kuris šiame sakramente su savo Kūnu, Siela, Krauju ir dieviškumu iš tikro yra ne tik per šventąsias Mišias, bet pasilieka visada.

Pamąstykime apie kunigo atsakomybę užtikrinti dieviškųjų Sakramentų veikimą visiems krikščionims. Dievo malonė ateina į pagalbą kiekvienai sielai, nes to asmeniškai ir konkrečiai reikia kiekvienam žmogui. Negalima su sielomis elgtis kaip su beveide minia! Nedera įžeidinėti žmogiško ir Dievo vaikų orumo, nesuteikiant pagalbos kiekvienam asmeniškai, nuolankiai nesuvokiant, jog kunigas tėra įrankis ir Kristaus meilės laidininkas. Juk kiekviena siela yra stebuklingas lobis, o kiekvienas žmogus unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas yra vertas viso išlieto Kristaus kraujo.

Anksčiau kalbėjome apie kovą. O norint gerai kovoti reikia treniruočių, tinkamo maisto, skubios medicininės pagalbos ligos, sumušimo ar sužeidimo atveju. Sakramentai yra pagrindinis Bažnyčios gydymas. Tai nėra prabanga. Jeigu savanoriškai jų atsisakome, neįmanoma žengti nė žingsnio sekant Jėzaus Kristaus keliu. Mums jų reikia kaip oro kvėpuoti, kaip pulsuojančio kraujo ir šviesos, kad suprastume, ko kiekvieną akimirką iš mūsų nori Viešpats.

Krikščioniškas asketizmas reikalauja tvirtumo. Ir tokio tvirtumo gaunama iš Kūrėjo. Mes esame tamsa, o Jis – spindinti šviesa. Mes esame išglebimas, o Dievas – gera sveikata. Mes esame skurdas, o Jis – begalinis turtas. Mes esame silpnybė, o Jis mus stiprina ir palaiko, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁸– juk visada, mano Dieve, Tu esi mūsų stiprybė. Nėra žemėje jokios jėgos, galinčios sustabdyti besiveržiantį atperkantįjį Kristaus Kraują. Bet žmogiškas ribotumas gali taip užtemdyti akis, kad nebepastebėsime Dievo didybės. Todėl visiems tikintiesiems, o ypač tiems, kurių pareiga yra dvasiškai vadovauti, t. y. patarnauti, Dievo Tautai, tenka didžiulė atsakomybė neužtverti malonės šaltinių, nesigėdyti Kristaus Kryžiaus.

Ganytojų atsakomybė

Kristaus Bažnyčioje visi yra įpareigoti atkakliai stiprinti ištikimybę Kristaus mokymui. Nuo to nė vienas nėra atleistas. Jeigu ganytojai nesistengtų patys turėti jautresnę sąžinę ir nebūtų ištikimi tikėjimo dogmoms bei moraliniam mokymui, kitaip sakant, nepuoselėtų šventojo tikėjimo paveldo, tada pasigirstų pranašiški Ezekielio žodžiai: „Marusis, pranašauk Izraelio ganytojams – pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams:‚Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? Jūs valgote taukus, rengiatės vilna <...>. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu!“¹⁹

Tai rimtas priekaištas. Bet Dievas dar labiau įžeidžiamas, kai tie, kurie gavo uždavinį rūpintis visų dvasine gerove, skriaudžia sielas, neatgaivindami jų krištoliniu Krikšto vandeniu, nestiprindami jas raminančiu Sutvirtinimo aliejumi, nevesdami pas Teisiantįjį, kuris atleidžia, nemaitindami maistu, kuris suteikia amžinąjį gyvenimą.

Kada taip gali atsitikti? Tada, kai nebekovojamas šis taikus karas. Kiekvienas, nepakilęs kovai, patenka į tam tikros vergijos pavojų. Ši grynai žmogiško požiūrio vergija gali sukaustyti grandinėmis kūniškąją širdį, nes ji yra laikinos įtakos ar laikino prestižo siekio vergija, tuštybės vergija, pinigų vergija, gašlumo vergija…

Jeigu Dievas jums leistų patirti tokį išbandymą, jeigu susidurtumėte su ganytojais, nevertais šio vardo, nenusigąskite. Kristus pažadėjo Bažnyčiai neklystamą ir patikimą pagalbą, bet Jis negarantavo kiekvieno ją sudarančio nario ištikimybės. Nariams niekada nepritrūks malonės – gausios ir dosnios, jeigu jie atliks tą nedidelį darbą, kurio iš jų prašo Dievas; jeigu jie budės ir Dievo malonės padedami stengsis šalinti kliūtis kelyje į šventumą. Bet jeigu jie, net ir užimdami aukštas pareigas, nekovos, tai atsidurs labai žemai Dievo akyse. „Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje. Todėl prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs: laikykis to ir atsiversk.“²⁰

Šį pamokymą pirmame mūsų eros amžiuje šventasis Jonas skyrė Sardų miesto Bažnyčios vadovui. Taigi matome, kad kai kurių ganytojų galimas atsakomybės susilpnėjimas nėra vien tik šiuolaikinis reiškinys. Jis pastebėtas jau apaštalų laikais, tuo pat metu, kai žemėje gyveno mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Paprasčiausiai niekas negali būti saugus, jeigu nekovoja su savimi. Niekas negali išsigelbėti pats. Visiems mums Bažnyčioje reikia tų konkrečių savęs stiprinimo priemonių: nuolankumo, leidžiančio priimti pagalbą ir patarimus; apsimarinimų, sudrausminančių širdį ir leidžiančių joje karaliauti Kristui; nuolatinio Doktrinos mokymosi, padedančio išlaikyti ir skleisti mūsų tikėjimą.

Visa Švenčiausioji Trejybė dalyvauja Altoriaus aukoje. Sūnus pasiaukoja atpirkdamas Tėvo valia ir padedamas Šventosios Dvasios. Mokykimės bendrauti su vienu Dievu trijuose Asmenyse – Švenčiausiąja Trejybe, veikiančia substanciniu meilės ir pašventinamojo veikimo bendrumu.

Tuoj po lavabo (rankų apsiplovimo^**) kunigas meldžiasi: „Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią mes atnašaujame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiai, prisikėlimui ir žengimui į dangų atminti.“¹⁵ O Mišių pabaigoje yra dar viena Švenčiausiosios Trejybės garbinimo malda: Placeat tibi, Sancta Trinitas, obsequium servitutis meæ – „O Švenčiausioji Trejybe, tebūnie Tau maloni mano tarnystės duoklė – priimki ją iš manęs, neverto šią auką aukoti Tavo didybei, ir kad per Tavo gailestingumą ji teiktų atleidimą man ir visiems tiems, už kuriuos ją aukojau.“¹⁶

Pabrėžiu, kad Mišios yra Dievo Trejybės veikimas, o ne žmogiškas veiksmas. Aukojantis Mišias kunigas vykdo Dievo valią, dieviškajam veikimui tarsi paskolindamas savo kūną ir balsą. Jis veikia ne savo vardu, bet in persona et in nomine Christi – Kristaus asmeniu ir Jo vardu.

Kristaus buvimas Eucharistijoje, veikiant Švenčiausiosios Trejybės meilei, teikia Bažnyčiai ir žmonijai visas malones. Apie šią auką skelbė pranašas Malachijas: „nuo saulės patekėjimo ligi jos nusileidimo mano vardas yra didis tautoms. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardu!“¹⁷ Tai Kristaus auka, paaukota Tėvui, padedant Šventajai Dvasiai – begalinės vertės auka, įamžinanti atpirkimą, kurio Senojo Įstatymo aukos negalėjo suteikti.

Tikėjimas Kristumi, mirusiu, prisikėlusiu ir esančiu šalia kiekvieną gyvenimo akimirką, nušviečia sąžinę. Tikėjimas skatina mus visomis jėgomis dalyvauti įvairių žmonijos istorijos raidos situacijų ir problemų sūkuryje. Krikščionis nėra tremtinys istorijoje, kuri prasidėjo pasaulio sukūrimu ir pasieks savo pilnatvę laikų pabaigoje. Jis yra žmonių miesto pilietis, bet jo siela ilgisi Dievo. Gyvendamas žemėje, jis jaučia Dievo meilę ir laiko ją galutiniu tikslu, kuriam pašaukti visi žmonės.

Jeigu mano patirtis galėtų ką nors įtikinti, pasakyčiau, jog visada į savo kunigišką ir sielų ganytojo darbą žiūrėjau kaip į būdą padėti kiekvienam asmeniui, kaip padėti kiekvienam deramai gyventi ir atskleisti tai, ko iš jo konkrečiai prašo Dievas. Ir tai dariau jokiu būdu nepaneigdamas asmens šventumo ir palaimintos atsakomybės – šių pamatinių krikščioniškos sąžinės bruožų. Toks veiklos būdas ir tokia dvasia remiasi pagarba Dievo apreikštos tiesos transcendencijai ir žmogaus asmeninei laisvei. Esu tikras, jog istorija nėra kaip nors apribota ir nulemta, bet yra atvira daugybei galimybių, ir Dievas leidžia žmonėms visas jas atskleisti.

Sekti Kristų – tai nereiškia pabėgti į šventyklą ir abejingai trūkčioti pečiais matant visuomenės raidą, ignoruojant visų žmonių, visų tautų laimėjimus ar jų paklydimus. Priešingai, krikščioniškas tikėjimas įgalina mus matyti pasaulį kaip Dievo kūrybą ir vertinti visą jos kilnumą bei grožį, pripažinti orumą kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą. Tikėjimas leidžia mums žavėtis nuostabiausia laisvės dovana, kuri padaro mus savo veiksmų šeimininkais ir, Dangaus malonei padedant, įgalina judėti keliu į amžinybę.

Tikėjimas būtų labai susiaurintas ar net sumenkintas iki paprasčiausios ideologijos ir paverstas politiniu ir religiniu šūkiu, jei nežinomo dieviškojo autoriteto vardu leistų pasmerkti tuos, kurie apie iš esmės atviras daugybei sprendimų problemas mąsto ne taip, kaip mes.

Asmeninė laisvė

Krikščionis, iš pareigos atlikdamas darbą, neturi niekinti savaime susiklostančių aplinkybių. Jeigu pasakymas „palaiminkite visą žmogiškąją veiklą“ būtų suprastas kaip žmogaus veiklos dėsningumo iškraipymas ar net jo sugriovimas, tokios frazės niekada nevartočiau. Manęs niekas nesugebėjo įtikinti, kad įprastas žmonių darbas turėtų būti apkabinėtas išraiškingais plakatais ar apklijuotas konfesinėmis etiketėmis. Nors ir gerbiu priešingą nuomonę, bet atrodo, kad tokių etikečių vartojimas tik menkina šventą mūsų tikėjimą. Be to, etiketė „katalikiškas“ gali būti užklijuota neva pateisinant net žmogiško padorumo ribas peržengusį elgesį.

Visas pasaulis ir visa, kas jame yra, išskyrus nuodėmę, yra gera, nes tai sukūrė Viešpats Dievas. Todėl krikščionis, petys petin dirbdamas su kitais žmonėmis ir nuolat dėl meilės kovojantis, kad išvengtų Dievo įžeidimo, turi Jam atsiduoti visiškai. Krikščionis turi ginti visas iš asmens orumo kylančias vertybes.

Yra viena, ypač puoselėjama vertybė: tai asmens laisvė. Tik tada, kai krikščionis asmeniškai gina kitų laisvę – būtinai atsakingai, – tiktai tada jis gali žmogiškai ir krikščioniškai garbingai apginti ir savąją. Kartojau ir kartosiu, jog Viešpats mums dosniai suteikė didžiulę antgamtinę dovaną – dieviškąją malonę, o kita nuostabi žmogiškoji dovana – brandos reikalaujanti asmeninė laisvė. Laisvės nevalia sumenkinti iki palaidumo, privalome stengtis realiai suderinti savo elgesį su dieviškuoju įstatymu, nes „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“⁴³.

Kristaus Karalystė yra laisvės karalystė. Vieninteliai vergai yra tie, kurie laisvai – dėl Dievo meilės – prisiriša patys. Kokia palaiminta yra ši mus išlaisvinanti meilės vergija! Be laisvės negalime atsiliepti į malonę. Be laisvės negalime laisvai atsiduoti Viešpačiui, veikti dėl pačios antgamtiškiausios priežasties: „nes mes patys to norime“.

Kai kurie klausytojai pažįsta mane jau labai seniai. Jūs galite patvirtinti, kad visą gyvenimą mokiau asmeninę laisvę derinti su asmenine atsakomybe. Ieškojau laisvės visame pasaulyje ir tebeieškau jos dabar, panašiai kaip Diogenas ieškojo tikro žmogaus. Ir kiekvieną dieną vis labiau pamilstu laisvę. Aš ją myliu labiau už visas žemiškas gėrybes. Tai brangenybė, kurios niekada tinkamai neįvertinsime.

Kalbėdamas apie asmeninę laisvę, nesistengiu apžvelgti kitų, galbūt labai teisėtų laisvės aspektų, nepatenkančių į mano kunigišką kompetenciją. Žinau, kad man nedera diskutuoti aktualiomis pasaulietinėmis temomis, priklausančiomis pasaulietinei ir pilietinei sričiai. Tai klausimai, kuriuos Viešpats paliko žmonėms laisvai ir ramiai aptarti. Žinau, kad kunigas privalo vengti visokiausių ginčų, kurie supriešina žmones. Jis turi vesti sielas pas Dievą, į Jo gelbstintį mokymą, į Jėzaus Kristaus įsteigtus sakramentus, į vidinį gyvenimą, priartinantį prie Viešpaties ir leidžiantį mums suvokti, kad esame Jo vaikai, todėl visų be išimties žmonių broliai.

Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus šventę. Ir mano kunigiškos pareigos leidžia teigti, kad tie, kurie įsivaizduoja Kristaus Karalystę kaip kokią nors politinę programą, nesupranta antgamtinio tikėjimo tikslo ir rizikuoja užsikrauti ant savo sąžinės naštą, neturinčią nieko bendra su Jėzaus našta, nes Jo „jungas švelnus ir <...> našta lengva“⁴⁴. Mylėkime visus žmones, mylėkime visų labiausiai Kristų, o tada neišvengiamai mylėsime ir teisėtą kitų laisvę, gyvensime ramiai ir išmintingai.