Punktų sąrašas

Dieviškos malonės sakramentai

Tas, kuris kovoja, naudojasi tam tikromis priemonėmis. O priemonės nesikeičia jau ištisus dvidešimt krikščionybės šimtmečių. Tai yra malda, apsimarinimas ir dažnai priimami sakramentai. Kadangi apsimarinimas taip pat yra maldos būdas, juslinis maldavimas, todėl galime šias priemones galiausiai apibendrinti dviem žodžiais: malda ir sakramentai.

Norėčiau, jog dabar pamąstytume apie sakramentus, kurie yra dieviškosios malonės versmės, nuostabios Dievo gailestingumo apraiškos. Ramiai apmąstykime šventojo Pijaus V apibrėžimą, pateiktą Katekizme: „Sakramentai – tai tam tikri juntami ženklai, sukeliantys malonės veikimą ir drauge tą malonę liudijantys, tarsi prieš akis ją parodantys.“¹² Dievas, mūsų Viešpats, yra begalinis, Jo meilė yra neišsenkanti, Jo atlaidumas ir švelnumas mūsų atžvilgiu yra beribis. Jis teikia mums malonę daugeliu kitų būdų, tačiau – kaip Jis tik vienas sugeba – aiškiai ir laisva valia Viešpats įsteigė septynis veiksmingus ženklus, įgalinančius žmones paprastu ir priimtinu būdu nuolat džiaugtis Atpirkimo vaisiais.

Jeigu nuolat nepriimsime sakramentų, tikrasis krikščioniškas gyvenimas išnyks. Ir vis dėlto nėra jokia paslaptis, jog ypač mūsų laikais netrūksta, regis, jau pamiršusių sakramentus ir netgi niekinančių šią gelbstinčią Kristaus malonės versmę.

Kalbėti apie šią bendruomenės, vadinamos krikščioniška, žaizdą yra skausminga ir vis dėlto privalome kalbėti, nes tai paskatins mus su didesniu dėkingumu ir meile atsiverti šiems šventumo šaltiniams.

Kai kurie žmonės be jokių skrupulų nusprendžia atidėti naujagimių Krikštą. Vis dėlto taip elgdamiesi jie labai nusikalsta teisingumui ir krikščioniškai meilei, nes užgina tikėjimo malonę ir nenusakomą Švenčiausiosios Trejybės apsigyvenimo lobį sielai, į šį pasaulį ateinančiai gimtosios nuodėmės slegiamai. Jie taip pat mėgina iškreipti tikrąją Sutvirtinimo sakramento prigimtį, kuri pagal nekintamą Bažnyčios tradiciją visada suvokiama kaip dvasinio gyvenimo pastiprinimas. Tyliu ir vaisingu Šventosios Dvasios palaikymu Sutvirtinimo sakramentas sielai teikia daug antgamtinių jėgų ir įgalina krikščionį kaip miles Christi – kaip Kristaus karį vidinėje kovoje grumtis su egoizmu ir visokiais geiduliais.

Praradus jautrumą dieviškiems dalykams, labai sunku teisingai įvertinti ir Atgailos sakramento svarbą. Sakramentinė išpažintis yra ne žmogiškas, bet dieviškas dialogas. Tai neabejotinas dieviškojo teisingumo ir ypač gailestingumo teismas, kuriame mylintis teisėjas nenori, „kad nedorėlis mirtų, bet <...> kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų“¹³.

Mūsų Viešpaties švelnumas iš tikrųjų begalinis. Pažiūrėkite, kaip mielai Jis bendrauja su savo vaikais. Santuokai Jis suteikė šventų saitų statusą pagal Kristaus ir Jo Bažnyčios sąjungos įvaizdį¹⁴. Tai didis sakramentas, kuriuo grindžiama krikščioniška šeima. Ji per Dievo malonę turi tapti taikos ir santarvės vieta, šventumo mokykla. Tėvai yra Dievo bendradarbiai, o tai suponuoja mielą vaikų pareigą mylėti tėvus. Kaip rašiau prieš daugelį metų, visiškai teisinga ketvirtąjį įsakymą laikyti pačiu maloniausiu dekalogo priesaku. Jeigu santuokoje gyvenama šventai, kaip pageidauja Dievas, tokiuose namuose bus šviesu ir linksma, jie bus pilni ramybės ir džiaugsmo.

Kristaus mirtis kviečia mus apsčiai krikščioniškai gyventi

Ką tik iš naujo išgyvenome Kalvarijos dramą, kurią drįsčiau pavaizduoti kaip pirmąsias ir tikrąsias Mišias, aukojamas paties Jėzaus Kristaus. Dievas Tėvas atiduoda savo Sūnų mirčiai. Jėzus, vienintelis Dievo Sūnus, apkabina medžio gabalą, ant kurio Jis pasmerktas mirti, o auką priima Tėvas. Ir kaip Kryžiaus aukos vaisius ant žmonijos nužengia Šventoji Dvasia⁶.

Kančios kupinoje tragedijoje galutinai išsipildo mūsų gyvenimo ir visos žmonijos istorijos prasmė. Todėl Didžioji Savaitė negali būti vien tik tam tikro įvykio paminėjimas. Ji reiškia kontempliaciją Jėzaus Kristaus paslapties, besitęsiančios ir mūsų sielose. Krikščionis yra įpareigotas būti alter Christus, ipse Christus – kitas Kristus, pats Kristus. Per Krikštą visi buvome padaryti savo egzistencijos kunigais, kad „atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“⁷, kad kiekvienu savo veiksmu paklustume Dievo valiai ir šitaip pratęstume Dievo ir Žmogaus misiją.

Kita vertus, ši tikrovė ragina mus suvokti savo pačių apgailėtiną padėtį ir matyti asmenines klaidas. Tačiau tai neturėtmūsų labai liūdinti, neturėtume dėl to skeptiškai žvelgti į pasaulį arba nustoti tikėti savo idealais. Mus, tokius, kokie esame, Viešpats kviečia dalytis Jo gyvenimu ir siekti šventumo. Šventumas – kiek kartų šį žodį tarėme visiškai tuščiai! Tikrai labai daug žmonių mano, kad šventumas nepasiekiamas, kad jis tik asketinės teologijos objektas, o ne realus tikslas ir gyva tikrovė. Pirmieji krikščionys šitaip nemanė. Jie labai dažnai vartojo žodį „šventieji“, juo visai natūraliai apibūdindami vienas kitą: „sveikink visus šventuosius“⁸, „sveikiname kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje“⁹.

Pažvelkime dabar į Kalvariją, kur Jėzus mirė ir dar nebuvo pasireiškęs Jo šlovės triumfas. Tai tinkama proga patikrinti mūsų norą gyventi krikščioniškai, siekti šventumo, tikėjimo aktu pasipriešinti savo silpnumui. Pasitikėdami Dievo galia pasiryžtame savo kasdienius darbus pripildyti meilės. Nuodėmės patyrimas turi vesti į atgailą, padėti apsispręsti būti ištikimiems ir tikrai tapatintis su Kristumi, bet kokia kaina, atkakliai ir ištvermingai atlikti savo kunigiškąją misiją, kurią Jis suteikė kiekvienam iš savo mokinių ir kuri visus be išimties skatina būti pasaulio druska ir šviesa¹⁰.

Krikščionis ir žmonijos istorija

Būti krikščioniu – tai reiškia nesiekti vien asmeninio pasitenkinimo. Tai yra ir misija. Prisiminkime, kad Dievas kviečia krikščionis būti pasaulio druska ir šviesa. Pakartodamas šį priesaką ir naudodamasis Senojo Testamento tekstais, šventasis Petras aiškiai ir atvirai išsako jo prasmę: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“¹⁴

Būti krikščioniu nėra atsitiktinis dalykas. Tai dalyvavimas dieviškoje realybėje, kylančioje iš mūsų gyvenimo gelmių. Šioji realybė teikia aiškų regėjimą ir stiprina valią veikti taip, kaip nori Dievas. Taigi sužinome, jog krikščionio žemiška kelionė turi reikšti nuolatinę tarnystę, reiškiamą įvairiais būdais, priklausomai nuo asmeninių aplinkybių, bet visada grindžiamą Dievo ir artimo meile. Būti krikščioniu – reiškia elgtis nesiekiant menkų asmeninio prestižo ir ambicijų tikslų. Galbūt net nesiekiant kilnesnių užmojų, tokių kaip filantropija arba atjauta žmonėms dėl jų nesėkmių. Tai reiškia galutinai siekti meilės pilnatvės, kurią parodė Jėzus Kristus, numirdamas už mus.

Jau susiformavę požiūriai neleidžia įsigilinti į šį Jėzaus Kristaus slėpinį. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės į krikščionybę žvelgia kaip į pamaldumo pratybų ir aktų rinkinį, jie nesugeba suvokti ryšio tarp šio pamaldumo ir kasdienio gyvenimo aplinkybių bei būtinybės dėl šio ryšio matyti kitų žmonių poreikius ir siekti atkurti teisingumą.

Sakyčiau, kad tie, kurie turi tokią nuostatą, dar nesuprato Dievo Sūnaus įsikūnijimo prasmės, to didžio slėpinio, to, kad Jis prisiėmė žmogaus kūną, sielą ir balsą, kad Jis dalijosi su mumis likimu ir net patyrė kankinantį mirties skausmą. Ir galbūt net nenorėdami kai kurie žmonės laiko Kristų svetimu žmogaus pasauliui.

Kiti yra linkę įsivaizduoti, kad, norėdami išlikti žmonėmis, turime tiesiog apeiti keletą pagrindinių krikščionybės dogmos aspektų. Jie elgiasi taip, tarsi maldos, nuolatinio bendravimo su Dievu gyvenimas verstų atsižadėti pasaulio ir atsisakyti atsakomybės. Bet jie pamiršta, kad ne kas kitas, o pats Jėzus parodė mums aukščiausią meilės ir tarnavimo pavyzdį, kuriuo ir turime sekti. Tik tuomet, jeigu stengsimės suprasti Dievo meilės paslaptį – meilės, kuri atsiduoda iki mirties – pajėgsime visiškai atsiduoti kitiems ir nepasiduoti sunkumams ar abejingumui.

Šventasis Paulius krikščionims Efeze pateikė tokį moto: Instaurare omnia in Christo¹¹ – visa atnaujinti Kristaus dvasia, padaryti Kristų visa ko centru bei šerdimi. Si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum¹² – o Aš, kai būsiu pakeltas aukštai nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs. Įsikūnijimu, darbais Nazarete, mokymais ir stebuklais Judėjos ir Galilėjos kraštuose, savo mirtimi ant kryžiaus ir savo prisikėlimu Kristus yra visatos centras, viso sukurtojo pasaulio Pirmagimis ir Viešpats. Mūsų, krikščionių, uždavinys yra skelbti šį Kristaus karaliavimą, liudyti jį savo žodžiais ir veiksmais. Mūsų Viešpats nori savų žmonių visuose žemės keliuose. Vienus Jis pašaukia pasitraukti iš visuomenės į dykumą, prašydamas nepaisyti įsipareigojimų pasauliui ir savo pavyzdžiu priminti Dievo buvimą. Kitiems Jis patiki kunigišką tarnystę. Tačiau Jis nori, kad dauguma liktų pasaulio sūkuryje, ten, kur jie yra užsiėmę žemiškais reikalais. Būtent šie krikščionys turi liudyti Kristų visose žmogiškos veiklos srityse: gamyklose, laboratorijose, žemės ūkyje, amatininkų dirbtuvėse, didelių miestų gatvėse ir atokiuose kalnų takeliuose.

Šia proga norėčiau priminti Kristaus pokalbį su dviem mokiniais pakeliui į Emausą. Jie jau buvo visiškai beprarandą viltį ir jiems atrodė, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Kristus suprato jų liūdesį, pažvelgė jiems į širdį ir suteikė dalį Savojo gyvenimo.

Kai drauge eidami prisiartino prie kaimo, Jėzus dėjosi einąs toliau, tuomet mokiniai sustabdė Jį ir beveik privertė pasilikti. Ir tik vėliau jie atpažįsta Jį iš duonos laužymo. „Viešpatie, – sušunka jie, – tu buvai su mumis! Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“¹³ Kiekvienas krikščionis turėtų padėti Jėzui būti tarp žmonių. Jis turėtų taip elgtis, kad kiekvienas jo pažįstamas jaustų bonus odor Christi¹⁴ – tikrą Kristaus aukos dvelksmą. Žmonės turėtų atpažinti Mokytoją iš Jo mokinių.

Apaštalavimas: dalyvauti atpirkimo darbe

Su nuostabiu dievišku natūralumu kontempliatyvią sielą užpildo troškimas apaštalauti. „Širdis manoji užkaito, bematant įsiliepsnojo.“²⁶ Kas kita galėtų būti ši liepsna, apie kurią kalba pats Kristus? „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“²⁷ Apaštalavimo ugnis semiasi jėgų maldoje. Nėra geresnio būdo plačiajame pasaulyje tęsti taikos kovą, kuriai yra pašauktas kiekvienas krikščionis, kad papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus vargams.²⁸

Jėzus, jau sakėme, įžengė į dangų. Tačiau krikščionis gali ir toliau bendrauti su Juo maldoje ir Eucharistijoje, kaip kad su Juo bendravo dvylika apaštalų. Jis gali užsidegti apaštaliniu uolumu ir tarnauti išganymo darbe, gelbėdamas sielas kartu su Kristumi. Dalyvauti atpirkimo darbe reiškia sėti taiką ir džiaugsmą. Taigi apaštalauti – tai tarnauti. Jeigu remsimės vien savo jėgomis, antgamtiniame lygmenyje nepasieksime nieko, o jeigu būsime Dievo įrankiai, pasieksime viską: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“²⁹ Iš begalinio gerumo Dievas pasirinko mus – netinkamus įrankius vykdyti gelbėjimo darbą. Vadinasi apaštalui nėra kito pasirinkimo, kaip tik atsiduoti Viešpačiui, leisti Jam veikti, kad Dievas per savo kūrinius, per pasirinktą apaštalauti sielą vykdytų išganomąjį darbą.

Apaštalas yra paprastas krikščionis, tvirtai žinantis, jog yra įskiepytas į Kristų, suvienytas su Juo per Krikšto sakramentą. Per Sutvirtinimą jam suteikta galia kovoti Kristaus vardu. Savo veikla pasaulyje jis pašauktas tarnauti Dievui per bendrąją tikinčiųjų kunigystę, tam tikra prasme leidžiančia dalyvauti ir Kristaus kunigystėje. Ši pakrikštytųjų kunigystė, nors iš esmės ir kitokia negu pašvestųjų kunigystė, leidžia vieningai garbinti Bažnyčioje ir padėti kitiems žmonėms kelionėje Dievo link, liudijant žodžiu ir pavyzdžiu, malda ir atgaila.

Kiekvienas turime būti ipse Christus – pats Kristus. Jis vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus³⁰, o mes vienijamės su Jėzumi, kad su Juo viską aukotume Tėvui. Pašaukimas būti Dievo vaikais pasaulio sūkuryje reikalauja iš mūsų siekti ne vien asmeninio šventumo, bet ir ragina visus žemės kelius paversti takais, net per kliūtis vedančiais sielas pas Viešpatį. Tik taip mes, paprasti žmonės, žemiškoje veikloje tampame raugu³¹, įrauginančiu visą tešlą³².

Kristus, įžengdamas į dangų, suteikė atperkamosios galios visai sąžiningai atliekamai žmonių veiklai. Šventasis Grigalius Didysis šią didžią krikščionišką tikrovę išreiškia nuostabiais žodžiais: „Taigi Jėzus išėjo į ten, iš kur buvo atėjęs, ir sugrįžo iš tos vietos, kur ir tebegyvena, nes pakildamas į dangų Jis savo dieviškumu sujungė dangų ir žemę. Šiandienės šventės metu dera iškilmingai paskelbti, jog mūsų pasmerkimas atšauktas, o nuosprendis, vertęs mus paklusti sugedimui, panaikintas. Prigimtis, kuri buvo girdėjusi žodžius ‚esi dulkė ir į dulkę pavirsi‘, šiandien su Kristumi įžengė į dangų“³³.

Taigi nesiliauju kartojęs, kad pasaulį galima padaryti šventą. Mums, krikščionims, skirta ši ypatinga pareiga: skaistinti pasaulį, šalinti jį bjaurojančių nuodėmių pagundas ir įteikti jį Viešpačiui kaip dvasinę auką, išaukštinamą Dievo malone. Griežtai tariant, negalima sakyti, jog egzistuoja kokia nors savaime kilni realybė, neturinti antgamtinio matmens, nes Dievo Žodis visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį ir pašventino žemę ne tik savo buvimu joje, bet ir savo rankų darbu. Didžioji misija, kurią gavome per Krikštą – tai dalyvauti atpirkimo darbe. Kristaus meilė ragina mus³⁴ užsidėti ant savo pečių šio dieviškojo sielų gelbėjimo uždavinio naštos dalį.