Punktų sąrašas

Šią savaitę, kurią krikščionių tauta tradiciškai vadina Didžiąja, dar kartą siūloma apmąstyti ir išgyventi paskutinius Jėzaus gyvenimo žemėje momentus. Visa, kas įvairiomis formomis kalba apie tų dienų pamaldumą, tikrai yra nukreipta į Prisikėlimą, kuris, kaip sako šventasis Paulius, yra mūsų tikėjimo pagrindas¹. Tačiau neturėtume žengti šiuo keliu per daug skubotai, neleiskime, kad pro akis praslystų vienas labai paprastas, gal neretai menkai pastebimas faktas. Nesugebėsime dalyvauti mūsų Viešpaties Prisikėlime, jeigu neprisijungsime prie Jo Kančios ir Mirties². Kad galėtume lydėti Kristų Jo šlovėje Didžiosios savaitės pabaigoje, pirmiausia turime įsilieti į Jo pasiaukojimą ir jaustis viena su Juo, mirusiu Kalvarijoje.

Kristaus kilnus pasiaukojimas priešingas nuodėmei – nepriimtinai, bet nepaneigiamai tikrovei: mysterium iniquitatis^** – nedorybės paslapčiai, nes ji yra nepaaiškinamas kūrinio, iš puikybės sukylančio prieš Dievą, blogis. Istorija sena kaip žmonija. Prisimename pirmųjų tėvų nuopuolį, vėliau aibę nesibaigiančių nuopuolių, žyminčių žmonių elgesį amžių slinktyje ir galiausiai – mūsų pačių maištingumą. Nelengva suvokti patį nuodėmės ydingumą ir tai, ką apie ją mums sako tikėjimas. Pagalvokime: net ir žmogiškame kontekste įžeidimo dydį dažnai lemia nuskriaustosios pusės padėtis, jos socialinis statusas ir asmeninės savybės. O nuodėme žmogus įžeidžia patį Dievą, tai yra kūrinys išsižada savo Kūrėjo.

Visgi „Dievas yra meilė“³. Virš pykčio prarajos, kurią atveria nuodėmė, nusitiesia Jo begalinės Meilės tiltas. Dievas neapleido žmonių. Jis numatė, kad Senojo Įstatymo aukų nepakaks mūsų kaltėms ištaisyti ir prarastą vienybę atkurti. Žmogus, kuris yra Dievas, turės paaukoti pats Save. Mėgindami bent kiek prisiliesti prie šios nesuvokiamos paslapties, įsivaizduokime Švenčiausiąją Trejybę, vidiniu ir neišardomu begalinės meilės bendravimu svarstančią, ką daryti. Jos amžinu sprendimu vienatinis Dievo Sūnus prisiima žmogaus padėtį ir neša mūsų menkumo bei sielvarto naštą, kad užbaigtų tos naštos kelią prikaltas vinimis prie medžio gabalo.

Visas Kristaus gyvenimas nuo pat gimimo Betliejuje buvo pripildytas šio karšto troškimo įvykdyti iš Dievo Tėvo gautą gelbėjimo priesaką. Per visus trejus viešosios veiklos metus mokiniai girdėjo Jį nuolat kartojantį, kad Jo maistas yra vykdyti valią to, kuris Jį yra siuntęs⁴. Ir taip tęsėsi iki pirmosios Didžiojo Penktadienio popietės, kai pasiaukojimas buvo baigtas ir Jis, „nuleidęs galvą, atidavė dvasią“⁵. Šiais žodžiais apaštalas šventasis Jonas aprašo Kristaus mirtį. Jėzus, nešdamas kryžiaus naštą, slegiamas visų žmonių kalčių, miršta dėl grubios mūsų nuodėmių niekšybės.

Pamąstykime apie Viešpaties, žaizdoto nuo galvos iki kojų, meilę mums. Pasinaudodami senovės rašytojo žodžiais, nors ir neišreiškiančiais visos tiesos, bet jai gana artimais, galime kartoti: „Kristaus kūnas yra kančios paveikslas.“ Pamatę sumuštą ir sudaužytą Kristų, tiesiog be gyvybės likusį Jo kūną, nuimamą nuo kryžiaus ir atiduodamą Jo Motinai, pamatę šitaip suniokotą Jėzų, galėtume pagalvoti, kad tai aiškus pralaimėjimo įrodymas. Kur tos Jį sekusios minios, kur Jo pranašauta karalystė? Bet tai yra pergalė, o ne pralaimėjimas. Dabar labiau negu bet kada esame arčiau prisikėlimo momento bei tos šlovės, kurią Jis pasiekė klusnumu.

Kristaus mirties kontempliavimas kviečia visiškai nuoširdžiai bei labai rimtai pažvelgti į savo kasdienę veiklą ir į mūsų išpažįstamą tikėjimą. Didžioji Savaitė negali būti lyg kokia nors „religinė pertrauka“ žmogiškų reikalų užgožtame gyvenime. Ji turi būti proga giliau suprasti Dievo meilę ir geriau sugebėti per tai, ką darome ir sakome, parodyti šią meilę kitiems.

Bet čia Viešpats iškelia sąlygas. Negalime nepaisyti Jo žodžių, perteiktų šventojo Luko: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.“¹¹ Tai sunkūs žodžiai. Tiesa, vertimas „neapykanta“ neišreiškia tiksliai to, ką turėjo omenyje Jėzus. Vis dėlto pasakyta buvo labai stipriai, nes Jis nenorėjo pasakyti tiesiog „myli mažiau“, kaip interpretuoja kai kurie žmonės, mėgindami sušvelninti šį nuosprendį. Šie stiprūs žodžiai nėra koks nors artimųjų neigimas ar negailestingumas jų atžvilgiu, nes juos sako tas pats Jėzus, kuris liepė mums mylėti kitus, kaip save pačius, ir kuris atidavė savo gyvybę už žmoniją. Šiais žodžiais paprasčiausiai sakoma, jog negalime atiduoti pusės širdies, kai atsiliepiame į Dievo meilę. Kristaus žodžius būtų galima išversti „mylėkit daugiau, mylėkit geriau“. Tai reiškia, kad negali būti savanaudiškos ar dalinės meilės, kai mylime Dievą ir kitus. Turime mylėti Dievo Meile.

Būtent apie tai kalbama. Atkreipkime dėmesį į paskutinį Jėzaus prašymą: turėtume nekęsti et animam suam – pačios savo sielos, savo gyvenimo. Štai ko prašo iš mūsų Viešpats. Jeigu esame paiki, jeigu rūpinamės tik savo pačių gerove, jeigu stengiamės priversti kitus žmones, net visą pasaulį suktis aplink savo mažytį „aš“, neturime teisės vadintis krikščionimis arba manyti esą Kristaus mokiniai. Turime atiduoti save iš tikrųjų, ne vien žodžiais, bet darbais ir tiesa¹². Dievo meilė mus kviečia prisiimti kryžių ir pajusti ant savo pečių visos žmonijos svorį. Tai verčia mus vykdyti aiškius mylinčio Tėvo valios planus bet kuriomis aplinkybėmis, atitinkančiomis kiekvieno padėtį ir darbą. Po ką tik cituotos ištraukos Jėzus sako: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“¹³

Priimkime Dievo valią ir be svyravimų tvirtai pasiryžkime visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tikėjimo mokymą ir jo reikalavimus. Neabejokime, kad tikrai prireiks kovos ir kančios, bet jeigu iš tikrųjų laikysimės tikėjimo, niekada nesijausime praradę Dievo palankumo. Būsime laimingi, net apsupti liūdesio ar apkalbų, o toji laimė skatins mus mylėti kitus, padėti jiems būti antgamtinio džiaugsmo dalininkais.

Negalime neigti, kad dar daug ką reikia padaryti. Kartą – galbūt žvelgdamas į subrendusių kviečių laukus – Jėzus tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“²⁴ Dabar, kaip ir tada, trūksta darbininkų, kurie pakęstų „dienos ir kaitros naštą“²⁵. O jeigu mes, darbininkai, nebūsime ištikimi, įvyks tai, apie ką kalbėjo pranašas Joelis: „Laukai nuniokoti, gedi žemė, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo.“²⁶

Nebus jokio derliaus, jeigu nebūsime pasirengę nuolat nesavanaudiškai dirbti, galbūt be galo ilgai ir vargingai: išarti žemę, pasėti sėklas, išravėti piktžoles, prinokinti ir iškulti. Dievo karalystė kuriama istorijoje ir laike. Viešpats patikėjo šią užduotį kiekvienam iš mūsų, ir nė vienas negali jaustis nuo jos atleistas. Šiandien, matydami ir adoruodami Kristų Eucharistijoje, prisiminkime, kad dar ne metas ilsėtis, darbo diena dar tęsiasi.

„Patarlių knygoje“ rašoma: „Kas dirba savo žemę, turės duonos iki soties.“²⁷ Pritaikykime šį pasakymą savo dvasiniam gyvenimui. Jeigu nedirbsime Dievo žemės, nebūsime ištikimi savo dieviškos tarnystės kitiems misijai, nepadėsime kitiems pažinti Kristaus, bus labai sunku suprasti, kas yra eucharistinė Duona. Niekas nevertina to, kas nekainuoja pastangų. Kad vertintume ir mylėtume Šventąją Eucharistiją, turime sekti Jėzaus keliu: turime būti lyg tas grūdas, turime numirti sau ir prisikelti pilni gyvenimo, nešdami gausų derlių – šimteriopą derlių!²⁸

Kristaus kelią galima apibūdinti vienu žodžiu: mylėti. Mylėti – tai turėti didžiulę širdį, dalytis aplinkinių rūpesčiais, mokėti atleisti ir suprasti. Turime aukotis kartu su Jėzumi už visas sielas. Jeigu mylėsime Kristaus širdimi, išmoksime tarnauti kitiems ir su meile, atvirai ginsime tiesą. Jeigu norime šitaip mylėti, kiekvienas iš savo gyvenimo turime išrauti viską, kas kliudo gyventi Kristaus gyvenimą. Turime išrauti prisirišimą prie patogumų, pagundą elgtis savanaudiškai, polinkį nuolat būti dėmesio centre. Tik patys gyvendami Kristaus gyvenimą, galime jį perteikti kitiems. Tik išgyvendami kviečio grūdo mirtį, galėsime dirbti pasaulio širdyje, keisti jį iš vidaus, daryti jį vaisingą.