Punktų sąrašas

Panašiai atsitiko ir mums. Tikrai įstengtume rasti savo šeimoje, tarp draugų ir pažįstamų – ką jau kalbėti apie platesnę aplinką – daug vertesnių už save žmonių, kuriuos galėtų pašaukti Kristus. Taip, greta yra daug paprastesnių ir išmintingesnių, įtakingesnių ir svarbesnių, dėkingesnių ir dosnesnių žmonių.

Mąstydamas apie tai, šiek tiek susigėstu. Bet taip pat suprantu, kad žmogiškoji logika neįstengia paaiškinti malonės veikimo. Dievas paprastai nori pasinaudoti netobulais įrankiais, kad būtų aiškiai matomas Jo rankų prisilietimas. Šventasis Paulius su jauduliu prisimena savo pašaukimą: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią.“¹⁵ Taip rašo Paulius Tarsietis, kurio asmenybė ir uolumas ypatingai išsiskleidė istorijos eigoje.

Kaip jau minėjau, nieko nesame nusipelnę. Mūsų pašaukimo pamatas kyla iš mūsų pačių menkystės supratimo. Turime suvokti, kad viskas yra Dievo veltui duotos dovanos: ir šviesa, kuri apšviečia mūsų sielas (tai tikėjimas), ir meilė, kuria mylime (antgamtinė meilė), ir troškimas, kuris mus palaiko (viltis). Jeigu liautumėmės augę nuolankumu, greitai pamirštume tikslą, dėl kurio mus išsirinko Dievas: ut essemus sancti – kad siektume asmeninio šventumo.

Būdami nuolankūs galime suprasti visą dieviškojo pašaukimo stebuklą. Kristaus ranka paima mus tarsi kviečius iš lauko, o sėjėjas sužeistame delne sutrina tuos grūdus. Kristaus kraujas nuplauna sėklas ir subrinkina. Tada Viešpats jas išbarsto į vagas, o nugrimzdusios į dirvą ir apmirusios šios sėklos taps gyvenimu, pasidaugins ir atgims tūkstančiais auksinių grūdelių.

Tikėjimo kelias yra aukos kelias. Krikščioniškasis pašaukimas nereiškia, jog turime keisti savo vietą šiame pasaulyje, tačiau reikalauja atmesti visa, kas galėtų trukdyti mylėti Dievą.

Suspindusi šviesa tėra tik pradžia. Turime sekti ja, jeigu norime, kad ta šviesa taptų kaip žvaigždė, o paskui – ir kaip saulė. Šventasis Jonas Auksaburnis rašo: „Kol išminčiai buvo Persijoje, jie matė tik žvaigždę. Tačiau, iškeliavę iš savo tėvynės, jie išvydo teisingumo Saulę. Galima sakyti, jeigu jie būtų pasilikę savo šalyje, žvaigždės nebebūtų regėję. Todėl ir mes paskubėkime, ir net jeigu visi norėtų pastoti mums kelią, bėkime į Vaikelio namus.“⁶

Pašaukimo tvirtumas

„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti! Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.“⁷ Ši scena kartojasi ir šiandien. Yra žmonių, kurie stebisi susidūrę su Dievo didybe ar sutikę žmogų, giliai žmogiškai ir tikrai krikščioniškai apsisprendusį gyventi pagal tikėjimo reikalavimus. Jų nuostaba net virsta skandalu. Jie, rodos, nepajėgia priimti tikrovės, peržengiančios jų žemiško suvokimo ribas. Jie abejingai šaiposi iš kilnių veiksmų, kuriuos daro išgirdusieji Viešpaties kvietimą. Juos gąsdina toks pasišventimas ir kartais jie tampa net patologiški, nes daro visa, ką įmanydami, kad sukliudytų šiam visiškai laisvam, šventam bei sąžiningam pasiryžimui.

Galiu paliudyti keletą tokių atvejų – tų savotiškų ir visuotinių nusiteikimų prieš tuos, kurie įsipareigojo savo gyvenimą paaukoti Dievo ir žmonių tarnystei. Kai kurie žmonės mano, kad Dievas turėtų paprašyti jų leidimo pasirinkdamas ką nors į tarnystę. Matyt, jie mano, jog žmogus nėra visiškai laisvas į tokį Meilės kvietimą vienareikšmiškai atsakyti „taip“ arba „ne“. Taip mąstantiems žmonėms antgamtinis kiekvienos sielos gyvenimas yra antrinis dalykas. Jie mano, kad jo reikia paisyti, tačiau tik po to, kai bus patenkinti smulkūs patogumai ir žmogiškasis savanaudiškumas. Jeigu šitaip būtų, kas tuomet liktų iš krikščionybės? Ar mylinčių, bet ir reiklių Jėzaus žodžių tereikia tik pasiklausyti? O gal svarbiau išgirdus įgyvendinti juos? Juk Jis pasakė: „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“⁸

Viešpats kreipiasi į visus žmones, kad išeitų Jo pasitikti ir taptų šventaisiais. Jis kviečia ne tik protingus ir galingus išminčius. Iš pradžių Jis pasiuntė ne žvaigždę, bet vieną iš savo angelų Betliejaus piemenims⁹. Turtingi ar vargšai, išmintingi ar ne itin – visi turi puoselėti nuolankią širdies nuostatą, leidžiančią išgirsti Dievo balsą.

Imkime Erodo atvejį. Jis buvo tarp šio pasaulio galingųjų ir galėjo naudotis išmintingų žmonių patarimais. „Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.“¹⁰ Jo galia ir mokslai nepadėjo atpažinti Dievo. Galia ir mokslas suakmenėjusioje širdyje tebuvo tik blogio įrankis – bergždžias troškimas sunaikinti Dievą, paniekinant nekaltų vaikų gyvybes.

Vėl atverskime šventąją Evangeliją. „Tie jam atsakė: Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį.“¹¹

Neturėtume pro pirštus žvelgti į šias Dievo gailestingumo apraiškas. Tas, kuris ruošėsi atpirkti pasaulį, gimė mažame nereikšmingame kaimelyje. Šventasis Raštas atkakliai mums kartoja, jog Dievas nepaiso asmens rango¹². Kviesdamas sielą gyventi visiškoje tikėjimo darnoje, Jis nekreipia dėmesio į tokius dalykus kaip turtai, nuopelnai, kilmė ar geriausias išsimokslinimas. Dievo pašaukimas yra pirmesnis negu visi nuopelnai. „Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo Kūdikis.“¹³

Pirmiausia – pašaukimas. Dievas mus myli dar mums nežinant, kaip į Jį kreiptis, ir Jis įdiegia mumyse meilę, kuria galime atsiliepti į Jo pašaukimą. Tėviškas Dievo gerumas eina mūsų pasitikti¹⁴. Mūsų Viešpats nėra vien tik teisingas. Daug daugiau – Jis yra gailestingas. Jis nelaukia, kol mes kreipsimės į Jį. Jis pats imasi iniciatyvos su aiškiais tėviško švelnumo ženklais.

Rizikingas krikščionio saugumas

Qui habitat in adiutorio Altissimi, in protectione Dei coeli commorabitur⁴– gyventi Dievo globoje, gyventi su Dievu. Štai tas rizikingas krikščionio saugumas. Turime būti įsitikinę, kad Dievas girdi mus, kad Jis mumis rūpinasi: šitaip mūsų širdys prisipildys ramybės. Tačiau gyvenimas su Dievu, be abejonės, yra rizikingas, nes Viešpats niekuo nesidalins. Jis nori visko. Ir jeigu mes truputį daugiau prisiartiname prie Jo, tai reiškia, jog turime būti pasirengę iš naujo atsiversti, iš naujo pasitaisyti, įdėmiau klausytis Jo įkvėpimų – tų šventų troškimų, kuriuos Jis žadina mūsų sielose. Ir šiuos įkvėpimus turime įgyvendinti.

Nuo pirmojo sąmoningo apsisprendimo nuosekliai sekti Kristaus mokymu tikriausiai gerokai pažengėme ištikimybės Jo žodžiui keliu. Ir vis dėlto dar daug ką reikia padaryti. Ar ne tiesa, jog turime dar tiek daug puikybės? Be abejonės, reikia keistis, tapti ištikimesniems ir nuolankesniems, kad pasidarytume ne tokie savanaudiški ir leistume mumyse augti Kristui, nes illum oportet crescere, me autem minui⁵ – Jam skirta augti, o man – mažėti.

Tiesiog negalime sustoti. Privalome žengti vis pirmyn į tikslą, kurį nurodė šventasis Paulius: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“⁶ Siekiame aukšto ir labai kilnaus dalyko – šventumo, susitapatinimo su Kristumi. Tačiau juk ir nėra kito kelio mums įaugti į dieviškąjį gyvenimą, per Krikštą Dievo pasėtą mūsų sielose. Judėti į priekį – tai augti šventumu. O eiti atgal – tai atsisakyti krikščioniškojo gyvenimo plėtros. Dievo meilės ugnį reikia kurstyti. Ji turi augti ir ryškėti kasdien, vis labiau įsišaknydama mūsų sielose. Ši ugnis turi sudeginti daugelį dalykų. Jeigu jos nepakurstysime, ji ims gesti.

Prisiminkime, ką pasakė šventasis Augustinas: „Jeigu sakysi „gana“, jau esi prapuolęs. Visada siek daugiau, ženk pirmyn, nenustok ėjęs. Nepasilik toje pačioje vietoje, neik atgal, nepasuk iš kelio.“⁷

Gavėnia suteikia progą savęs klausti: ar auga mano ištikimybė Kristui? Ar stiprėja mano šventumo troškimas? Ar kilniai apaštalauju kasdieniniame gyvenime, darbe tarp savo kolegų?

Kiekvienas nebyliai sau atsakykime į šiuos klausimus. Tada pamatysime, jog reikia vėl keistis tam, kad mumyse visiškai apsigyventų Kristus, kad Jėzaus atvaizdas aiškiau atsispindėtų mūsų elgesyje.

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“⁸ Kristus mums vis kartoja šnabždėdamas į ausį: likite su kryžiumi kiekvieną dieną. „Ne tik persekiojimų metu arba esant progai būti kankiniais, – rašo šventasis Jeronimas, – bet visomis aplinkybėmis, kad ir ką bedarytumėte, apie ką begalvotumėte, ką besakytumėte, paneikite, kuo buvote, ir pripažinkite, kuo dabar esate – ogi atgimę Kristuje.“⁹

Ši mintis yra kitų panašių šventojo Pauliaus žodžių atgarsis: „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui.“¹⁰

Atsivertimas gali įvykti staiga, o šventumas – tai viso gyvenimo uždavinys. Dieviškosios meilės sėkla, Dievo pasėta mūsų sielose, veržiasi augti, siekia įsikūnyti veiksmais, duoti vaisių, kurie kiekvienu metu patiktų Dievui. Dėl to yra labai svarbu, kad būtume pasirengę visa pradėti iš naujo ir bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis regėti šviesą, šią savo pirmojo atsivertimo paskatą. Todėl ir turime rengtis, giliai tyrinėdami savo sąžinę, prašydami Viešpatį pagalbos geriau pažinti Jį ir save. Nėra kito kelio, jeigu vėl norime atsiversti.

Vidinė kova

„Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys“⁹, – sako mums šventasis Paulius. Krikščionio gyvenimas yra kova, karas, gražus taikingas karas, visiškai kitoks negu žmogiškoji karyba, kylanti iš susiskaldymo, o neretai ir iš neapykantos. Dievo vaikų karas – tai karas su savo egoizmu. Jis pagrįstas vienybe ir meile. „Vis dėlto, gyvendami kūne mes kovojame ne kūniškai. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą.“¹⁰ Tai atkakli kova su išdidumu, su polinkiu daryti bloga ir su išpuikimu teisiant kitus.

Šį Verbų sekmadienį, kai prasideda mūsų išgelbėjimui tokia lemtinga savaitė, atidėkime į šalį paviršutiniškus dalykus ir susitelkime tik ties pagrindiniais – ties tuo, kas iš tikrųjų svarbu. Įsidėmėkite: juk tai, ko iš tiesų mums reikia siekti, – tai patekti į dangų. Jeigu to nesieksime, visa kita neteks prasmės. Norint patekti į dangų, reikia būti ištikimam Kristaus mokymui. Norint būti ištikimam, reikia atkakliai ir iš esmės stengtis nugalėti kliūtis, trukdančias pasiekti amžinąją laimę.

Žinau, kad, užsiminę apie kovą, tuoj prisimename savo silpnybes, numatome būsimus nuosmukius bei klaidas. Dievas tai supranta. Kai žygiuoji keliu, neįmanoma nesukelti dulkių. Juk esame tik kūriniai, turintys aibes trūkumų. Net pasakyčiau, jog mums visada reikės trūkumų, nes jie yra tarsi šešėlis, išryškinantis Dievo malonės šviesą ir mūsų apsisprendimą atsiliepti į Jo gerumą. Ir būtent šis kontrastas padės mums tapti žmoniškesniems, nuolankesniems, supratingesniems ir kilnesniems.

Neapsigaudinėkime: gyvenime susilauksime ne tik spindesio ir pergalių, bet ir patirsime nusivylimų bei pralaimėjimų. Taip visuomet buvo žemiškoje krikščionių kelionėje, neišskiriant nė šventųjų. Argi neprisimenate Petro, Augustino, Pranciškaus? Man niekada nepatiko šventųjų biografijos, kurios naiviai, kartu stokojant ir doktrinos supratimo, pateikia jų didvyriškus poelgius taip, tarsi malonė jiems būtų laiduota nuo pat gimimo. Ne. Tikrieji krikščioniškai didvyriško gyvenimo aprašymai primena mūsiškius: šventieji ne tik kovodavo, bet ir pralaimėdavo. O paskui atgailaudami vėl grįždavo į mūšį.

Neturėtume stebėtis palyginti dažnai patirdami pralaimėjimų. Dažniausiai arba visada pralaimime ten, kur nėra labai reikšminga, bet mums taip skaudu, lyg visa tai būtų be galo svarbu. Jeigu mylime Dievą, jeigu esame nuolankūs, ištvermingi bei atkaklūs savo kovoje, niekada pernelyg nesureikšminsim pralaimėjimų. Visų pirma dėl to, kad patirsime ir pergalių, kurios džiugins Dievo akį. Pralaimėjimai išvis neegzistuoja, jeigu veikiame su gera intencija, norėdami įvykdyti Dievo valią, visada pasikliaudami Jo malone ir suvokdami savąjį menkumą.

Bendrauti su Šventąja Dvasia

Gyventi bendrystėje su Šventąja Dvasia – tai gyventi tikėjimu, viltimi ir krikščioniška meile. Tai reiškia leisti Dievui tvarkyti mūsų gyvenimą ir iš esmės pakeisti mūsų širdis, kad jos vis labiau panašėtų į Jo Širdį. Brandaus, gilaus ir tvirto krikščioniško gyvenimo neįmanoma suvaidinti, nes jis Dievo malonės augimo mumyse vaisius. „Apaštalų darbuose“ ankstyvoji krikščioniškoji bendruomenė apibūdinama vieninteliu trumpu, tačiau labai prasmingu sakiniu: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“²⁵

Taip gyveno pirmieji krikščionys, taip turėtume gyventi ir mes: medituodami mūsų tikėjimo doktriną, iki ji taps mūsų savastimi, susitikdami su Kristumi Eucharistijoje, asmeniškai bendraudami su Dievu per maldą, veikdami tiesiogiai ir nesislėpdami. Toks turėtų būti mūsų elgesys – kitaip gal ir sugebėtume mąstyti kaip eruditai, veiktume labiau ar ne taip veiksmingai, kalbėtume maldas ir atliktume pamaldumo praktikas, tačiau mūsų gyvenimas nebūtų autentiškai krikščioniškas, nes stigtų susitapatinimo su Kristumi, realaus ir gyvo dalyvavimo dieviškajame Jo gelbėjimo darbe.

Kreipiuosi į kiekvieną krikščionį, nes visi vienodai esame pašaukti į šventumą. Nėra antrarūšių krikščionių, turinčių praktikuoti tik „supaprastintą“ Evangelijos versiją. Visi gavome tą patį Krikštą. Nors ir egzistuoja skirtingos charizmos, nors ir veikiame skirtingomis situacijomis, visada tėra tiktai viena Dvasia, dalijanti Dievo dovanas, tik vienas tikėjimas, tik viena viltis, tik viena artimo meilė²⁶.

Apaštalo klausimą „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“²⁷ turėtume pritaikyti sau ir priimti jį kaip kvietimą bendrauti su Dievu asmeniškai. Kai kam, deja, Parakletas tėra Didis Nepažįstamasis. Kai kam Jis tėra tik ištariamas vardas, o ne vienas iš trijų dieviškųjų Asmenų, ne Tas, su kuriuo galima kalbėtis ir kurio dėka turime gyventi.

Su Šventąja Dvasia visada turime elgtis paprastai ir pasitikėdami, kaip moko Bažnyčios liturgija. Tada geriau pažinsime savo Viešpatį ir drauge geriau suvoksime, kokia didelė dovana yra galimybė vadintis krikščionimi. Suprasime didingą sudievinimo ir dalyvavimo paties Dievo gyvenime tiesą, apie kurią anksčiau kalbėjau.

„Šventoji Dvasia nėra menininkas, kuriantis mumyse dieviškąją substanciją, tarsi mes patys būtume Jai svetimi. Tikrai ne šitaip Ji veda mus į supanašėjimą su Dievu, bet greičiau pati, būdama Dievas ir iš Dievo kilusi, Ji kaip antspaudas vaške pažymi tas širdis, kurios Ją priima. Šitaip sujungdama savo pačios gyvenimą ir panašumą, Ji atkuria prigimties grožį pagal Dieviškąjį modelį ir grąžina žmogui jo panašumą su Dievu“²⁸.