Punktų sąrašas

Apsimarinimas – tarsi gyvenimo druska

Siekdamas šventumo, paprastas krikščionis, ne vienuolis, neatsižada pasaulio, nes pasaulis – tai vieta, kurioje jis susitinka Kristų. Jam nereikia abito ar kokių nors kitokių išorinių skiriamųjų ženklų. Visi jo pasišventimo ženklai yra vidiniai: gyvenimas Dievo akivaizdoje ir apsimarinimo dvasia. Iš tikrųjų tėra tik vienas dalykas, nes apsimarinimas yra ne kas kita, kaip juslių malda.

Krikščioniškasis pašaukimas – tai pašaukimas aukotis, atgailauti ir išpirkti kaltę. Turime išpirkti savo kaltes – juk tiek kartų esame nusigręžę nuo Dievo veido! – taip pat ir visos žmonijos nuodėmes. Turime nė kiek neatsilikdami sekti įkandin Kristaus, „visuomet nešiodami savo kūne Jėzaus merdėjimą“, Jo pasiaukojimą, Jo nusižeminimą ant Kryžiaus, „kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“⁴⁴. Mūsų kelias yra aukojimosi kelias. Šitaip aukodamiesi įgyjame gaudium cum pace – džiaugsmą ir ramybę.

Į pasaulį nežvelgiame liūdnai. Anksčiau kai kurie šventųjų biografai, aprašydami Dievo tarnų gyvenimą, norėjo bet kokia kaina pabrėžti neįprastus dalykus, lydinčius šventuosius nuo ankstyviausių lopšio dienų. Šitaip jie greičiausiai netyčia bus padarę krikščioniškajai katechezei meškos paslaugą. Antai pasakojama, kad šventieji kūdikystėje neverkę arba atgailos dvasioje atsisakydavę penktadieniais motinos pieno... Bet juk mes, ir tu, ir aš, atėjome į šį pasaulį, kaip Dievas buvo numatęs, rėkdami ir godžiai maitinomės motinos pienu, visiškai nepaisydami jokių Gavėnių ar pasninkų…

Dabar visą parą nuolat pasikartojančioje kasdienybėje su Dievo pagalba išmokome pajusti spatium verae poenitentiae – tikrą atgailą. Būtent tokiomis akimirkomis pasiryžome emendatio vitae – pataisyti savo gyvenimą. Tai yra pasiruošimas priimti Dievo malonę ir Šventosios Dvasios įkvėpimus sieloje. O su šia malone, kartoju, aplanko gaudium cum pace – džiaugsmas, ramybė ir ištvermė kelyje⁴⁵.

Apsimarinimas yra mūsų gyvenimo druska. O geriausias apsimarinimas yra tas, kuris per mažus dienos reikalus nugali kūno geismus, akių geismus ir gyvenimo puikybę. Tai apsimarinimas, kuris nekenkia kitiems, bet, priešingai, padeda mums būti jautresniems, supratingesniems ir atviresniems bendraujant su kitais. Nesi apsimarinęs, jeigu esi priekabus, jeigu nuolat galvoji tik apie save, jeigu žemini kitus, jeigu nesugebi atsisakyti to, kas nereikalinga ar kartais nėra būtina, jeigu puoli į neviltį, kai tik kas nors atsitinka ne taip, kaip tikėjaisi. Kita vertus, jau esi apsimarinęs, jeigu sugebi tapti „visiems viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kurie išsigelbėtų“⁴⁶.

Leiskite sugrįžti prie Jėzaus gyvenimo paprastumo, į kurį jau tiek daug kartų kreipiau jūsų dėmesį. Jėzaus uždaro gyvenimo metai nėra bereikšmiai. Jie nėra paprasčiausias pasirengimas vėlesniam viešajam gyvenimui. Nuo 1928 metų aiškiai supratau, kad visas Jėzaus gyvenimas Dievo duotas mums kaip sektinas tikro krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys. Tai supratau permąstydamas Jo neviešąjį gyvenimą, tuos metus, praleistus ranka rankon dirbant su paprastais žmonėmis. Viešpats nori, kad dauguma žmonių rastų savo pašaukimą gyvendami paprastą ir nekrintantį į akis gyvenimą. Paklusti Dievo valiai visuomet reiškia atsisakyti savo egoizmo, tačiau nėra jokios priežasties iš principo dėl to atitolti nuo normalaus paprastų žmonių gyvenimo bei darbo, nuo savo socialinės padėties.

Svajoju – ir ši svajonė išsipildė – apie daugybę šventumo siekiančių Dievo vaikų, paprastų piliečių, su kitais besidalijančių savo pastangomis, siekiais ir norais. Reikia noriai skelbti šią dieviškąją tiesą: jeigu jūs esate čia, paprasto gyvenimo sūkuryje, tai nereiškia, kad Dievas pamiršo jus ir Viešpats jūsų nepašaukė. Jis pakvietė jus pasilikti pasaulio darbuose ir rūpesčiuose. Jis nori, kad jūs žinotumėte, jog jūsų žmogiškasis pašaukimas, jūsų profesija, jūsų talentai nėra prapuolę iš Jo dieviškųjų planų. Jis juos pašventino ir pavertė mieliausia auka savo Tėvui.

Visa pritaikyti kasdienybėje

Mes atsivertėme Evangeliją, kad kontempliuotume Jėzaus santykius su žmonėmis ir mokytumės nešti Jį savo artimiesiems, patys būdami kitu Kristumi. Pritaikykime šią pamoką kasdienybėje. Juk įprastas kasdienis gyvenimas tarp kitų žmonių nėra nuobodus ir neįdomus. Viešpats nori, kad dauguma Jo vaikų siektų šventumo būtent čia.

Visą laiką svarbu prisiminti, jog Jėzus nesikreipė vien į privilegijuotuosius: Jis atėjo atskleisti visuotinę Dievo meilę. Dievas myli visus žmones ir nori, kad visi mylėtų Jį – kiekvienas, kad ir kokios bebūtų jo gyvenimo aplinkybės, socialinė padėtis, dirbamas darbas. Paprastas gyvenimas turi šį tą labai vertinga. Visi žemės keliai gali tapti galimybe susitikti Kristų, kuris kviečia susitapatinti su Juo ir vykdyti Jo dieviškąją misiją ten, kur esame.

Dievas kviečia per žmonių, su kuriais gyvename, kančias ir džiaugsmus, per mūsų kolegų žmogiškuosius siekius ir per mažus šeimos gyvenimo nutikimus. Jis taip pat kviečia mus per didžiąsias problemas, konfliktus ir išbandymus, kurie kiekvienu istoriniu laikmečiu reikalauja didžiosios žmonijos dalies pastangų ir idealizmo.

Dievo galia ir žmonių silpnumas

Non est abbreviata manus Domini¹² – Viešpaties ranka nesutrumpėjo. Šiandien Dievas ne mažiau galingas nei kada nors anksčiau. Jo meilė žmogui nesumažėjo. Tikėjimas moko, kad visa kūrinija, žemės ir dangaus kūnų judėjimas, geri kūrinių darbai ir visa, kas yra pasiekta istorijoje, – trumpai tariant, viskas ateina iš Dievo ir į Jį krypsta.

Šventoji Dvasia gali veikti nepastebimai, nes Dievas neatskleidžia savųjų planų. Be to, nuodėmė sudrumsčia ir užtemdo dieviškųjų dovanų regėjimą. Visgi tikėjimas primena, jog Dievas visada veikia. Jis sukūrė mus ir palaiko mūsų egzistenciją, savo malone veda visą kūriniją į garbingą Dievo vaikų laisvę¹³.

Krikščioniškoji tradicija laikyseną Šventosios Dvasios atžvilgiu apibūdino vienu žodžiu: paklusnumas. Turime būti itin jautrūs Šventosios Dvasios veikimui: Jos dalijamoms dovanoms, Jos įsteigtiems judėjimams ir institucijoms, jausmams ir mūsų širdies įkvėpimams. Šventoji Dvasia įgyvendina Dievo darbus pasaulyje. Ji, kaip skaitome liturginiame himne, yra malonės teikėja, širdžių šviesa, sielos svečias, mūsų poilsis darbuose, mūsų paguoda liūdesyje. Be Jos pagalbos žmoguje nėra nieko tyra ir vertinga, nes Ji nuvalo, kas sutepta, gydo tai, kas sužeista, šildo tai, kas atšalę, pataiso tai, kas sugadinta. Ji plukdo žmones į saugų išgelbėjimo ir amžinojo džiaugsmo užutėkį¹⁴.

Tikėjimas Šventąja Dvasia turi būti visavertis. Jis nėra miglota Šventosios Dvasios buvimo šiame pasaulyje nuovoka, bet aiškiai matomas ir su dėkingumu priimamas ženklas – ypatingu būdu pripildyta Jos galios apraiška. Kai ateis Tiesos Dvasia, sako Viešpats, „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“¹⁵. Dėl Kristaus nuopelnų Šventoji Dvasia pašventina mus.

Taigi negali būti tikėjimo Šventąja Dvasia, jeigu nėra tikėjimo Kristumi, Jo mokymu, Jo sakramentais, Jo Bažnyčia. Žmogus negali gyventi krikščionišku tikėjimu, tikrai tikėti Šventąja Dvasia, jeigu nemyli Bažnyčios ir nepasitiki Ja. Nuoseklus krikščionis, būdamas Bažnyčios sūnus, nesprendžia apie Ją vien iš išorės, neužsiima vien kai kurių Bažnyčios atstovų ydų ir trūkumų kritika. Negaliu nepriminti itin svarbaus ir gausaus dieviškojo Globėjo veikimo, kai kunigas, ant altoriaus aukodamas šventąsias Mišias, atnaujina Kalvarijos auką.

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.

Maldos mokykla

Viešpats tikriausiai jau leido jums suprasti daugelį Švenčiausiosios Mergelės ištikimybės Dievo valiai savybių, kurios kviečia sekti Jos pavyzdžiu – skaistumu ir nuolankumu, tvirtybe, taurumu ir ištikimybe. Norėčiau tarti keletą žodžių apie vieną svarbią savybę, kuri yra dvasinio augimo dirva. Kalbu apie maldos gyvenimą.

Jeigu norime pasinaudoti šiandien siunčiama mūsų Motinos malone, jeigu bet kuriuo metu norime atsiliepti į Šventosios Dvasios, sielos ganytojos, kvietimą, turime rimtai įsipareigoti bendrauti su Dievu. Negalime slėptis it kokie beveidžiai. Jeigu vidinis gyvenimas netampa asmeniniu susitikimu su Dievu, tai jo paprasčiausiai nėra. Paviršutiniškumas nėra krikščioniška savybė. Mūsų asketinę kovą paversti rutina reikštų pasirašyti mirties nuosprendį savo kontempliatyviam gyvenimui. Dievas ieško kiekvieno iš mūsų, tad kiekvienas turime Jam atsakyti: „Štai aš, Viešpatie, nes tu mane šaukei.“¹⁶

Visi žinome, jog malda – tai pokalbis su Dievu. „Bet apie ką?“ – galbūt kažkas paklaus. Apie ką gi daugiau, jeigu ne apie Dievo reikalus ir apie mūsų kasdienius dalykus? Apie Jėzaus gimimą ir Jo žemišką kelią, apie Jo nematomą gyvenimą ir apie viešąjį mokymą, apie stebuklus, apie Jo Atpirkimo Kančią, apie Jo Kryžių ir Prisikėlimą. Ir Triasmenio Dievo akivaizdoje, užtariant Marijai bei šventajam Juozapui, mūsų Tėvui ir Globėjui, kurį taip garbinu ir myliu, įvyks pokalbis apie mūsų kasdienį darbą, apie mūsų šeimą ir draugus, apie mūsų didingus planus ir menkus vargus.

Mano gyvenimas yra mano maldos tema. Visada taip meldžiuosi. Lyg ir savaime kyla apibrėžtas ir tvirtas pasiryžimas keistis, būti geresniu žmogumi, vis daugiau paklusti Dievo meilei. Tačiau šis pasiryžimas turi būti nuoširdus ir konkretus, visada lydimas greito ir pasitikėjimo kupino prašymo Šventajai Dvasiai, kad Ji neapleistų, nes „tu, o Dieve, esi mano stiprybė“.¹⁷ Esame paprasti krikščionys. Darbuojamės pačiose įvairiausiose srityse. Mūsų darbai vyksta įprastai ir ritmingai. Mūsų dienos atrodo vienodos, beveik monotoniškos... Ką gi, būtent šis gyvenimas, kuris atrodo toks vienodas, turi dieviškąją vertę. Jis domina Dievą, nes Kristus nori įsikūnyti per mūsų veiksmus ir iš vidaus gaivinti pačius nuolankiausius mūsų poelgius. Ši mintis – tai antgamtinė, tikrų tikriausia nedviprasmiška realybė. Tai nėra kokia nors paguoda tiems, kurie nesugebės įrašyti savo vardo į nemirtingąją istoriją. Kristui yra svarbūs šimtus kartų mūsų atliekami tiek fiziniai, tiek protiniai darbai kabinete, gamykloje, dirbtuvėje, mokykloje, laukuose... Jam svarbios ir mūsų nematomos aukos – tos pastangos ant kitų neišlieti savo blogos nuotaikos tulžies.

Pamąstykite apie tai melsdamiesi. Pasinaudokite proga pasakyti Jėzui, kad jūs Jį garbinate – ir jūs tapsite kontempliatyviomis sielomis pasaulio sūkuryje, gatvių triukšme. Visur. Štai pirmoji bendravimo su Jėzumi Kristumi mokyklos pamoka. O geriausia mokytoja šioje mokykloje – Marija, visada su tikėjimu ir antgamtiškai žvelgusi į tai, kas vyksta aplink Ją: „Motina laikė visus įvykius savo širdyje.“¹⁸

Paprašysime Švenčiausiąją Mergelę Mariją padaryti mus kontempliatyvius ir išmokyti išgirsti, kaip Viešpats nuolat beldžiasi į mūsų širdžių vartus. Melskimės Jai: „Mūsų Motina, Tu davei žemei Jėzų, atveriantį mums Tėvo Dievo meilę, padėk mums pažinti Jį per kasdienius dalykus, įžiebk mūsų protą ir valią išgirsti Dievo balsą ir pajusti Jo malonės blyksnį.“