Punktų sąrašas

Kristaus mirtis kviečia mus apsčiai krikščioniškai gyventi

Ką tik iš naujo išgyvenome Kalvarijos dramą, kurią drįsčiau pavaizduoti kaip pirmąsias ir tikrąsias Mišias, aukojamas paties Jėzaus Kristaus. Dievas Tėvas atiduoda savo Sūnų mirčiai. Jėzus, vienintelis Dievo Sūnus, apkabina medžio gabalą, ant kurio Jis pasmerktas mirti, o auką priima Tėvas. Ir kaip Kryžiaus aukos vaisius ant žmonijos nužengia Šventoji Dvasia⁶.

Kančios kupinoje tragedijoje galutinai išsipildo mūsų gyvenimo ir visos žmonijos istorijos prasmė. Todėl Didžioji Savaitė negali būti vien tik tam tikro įvykio paminėjimas. Ji reiškia kontempliaciją Jėzaus Kristaus paslapties, besitęsiančios ir mūsų sielose. Krikščionis yra įpareigotas būti alter Christus, ipse Christus – kitas Kristus, pats Kristus. Per Krikštą visi buvome padaryti savo egzistencijos kunigais, kad „atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“⁷, kad kiekvienu savo veiksmu paklustume Dievo valiai ir šitaip pratęstume Dievo ir Žmogaus misiją.

Kita vertus, ši tikrovė ragina mus suvokti savo pačių apgailėtiną padėtį ir matyti asmenines klaidas. Tačiau tai neturėtmūsų labai liūdinti, neturėtume dėl to skeptiškai žvelgti į pasaulį arba nustoti tikėti savo idealais. Mus, tokius, kokie esame, Viešpats kviečia dalytis Jo gyvenimu ir siekti šventumo. Šventumas – kiek kartų šį žodį tarėme visiškai tuščiai! Tikrai labai daug žmonių mano, kad šventumas nepasiekiamas, kad jis tik asketinės teologijos objektas, o ne realus tikslas ir gyva tikrovė. Pirmieji krikščionys šitaip nemanė. Jie labai dažnai vartojo žodį „šventieji“, juo visai natūraliai apibūdindami vienas kitą: „sveikink visus šventuosius“⁸, „sveikiname kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje“⁹.

Pažvelkime dabar į Kalvariją, kur Jėzus mirė ir dar nebuvo pasireiškęs Jo šlovės triumfas. Tai tinkama proga patikrinti mūsų norą gyventi krikščioniškai, siekti šventumo, tikėjimo aktu pasipriešinti savo silpnumui. Pasitikėdami Dievo galia pasiryžtame savo kasdienius darbus pripildyti meilės. Nuodėmės patyrimas turi vesti į atgailą, padėti apsispręsti būti ištikimiems ir tikrai tapatintis su Kristumi, bet kokia kaina, atkakliai ir ištvermingai atlikti savo kunigiškąją misiją, kurią Jis suteikė kiekvienam iš savo mokinių ir kuri visus be išimties skatina būti pasaulio druska ir šviesa¹⁰.

Kristaus mirties kontempliavimas kviečia visiškai nuoširdžiai bei labai rimtai pažvelgti į savo kasdienę veiklą ir į mūsų išpažįstamą tikėjimą. Didžioji Savaitė negali būti lyg kokia nors „religinė pertrauka“ žmogiškų reikalų užgožtame gyvenime. Ji turi būti proga giliau suprasti Dievo meilę ir geriau sugebėti per tai, ką darome ir sakome, parodyti šią meilę kitiems.

Bet čia Viešpats iškelia sąlygas. Negalime nepaisyti Jo žodžių, perteiktų šventojo Luko: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.“¹¹ Tai sunkūs žodžiai. Tiesa, vertimas „neapykanta“ neišreiškia tiksliai to, ką turėjo omenyje Jėzus. Vis dėlto pasakyta buvo labai stipriai, nes Jis nenorėjo pasakyti tiesiog „myli mažiau“, kaip interpretuoja kai kurie žmonės, mėgindami sušvelninti šį nuosprendį. Šie stiprūs žodžiai nėra koks nors artimųjų neigimas ar negailestingumas jų atžvilgiu, nes juos sako tas pats Jėzus, kuris liepė mums mylėti kitus, kaip save pačius, ir kuris atidavė savo gyvybę už žmoniją. Šiais žodžiais paprasčiausiai sakoma, jog negalime atiduoti pusės širdies, kai atsiliepiame į Dievo meilę. Kristaus žodžius būtų galima išversti „mylėkit daugiau, mylėkit geriau“. Tai reiškia, kad negali būti savanaudiškos ar dalinės meilės, kai mylime Dievą ir kitus. Turime mylėti Dievo Meile.

Būtent apie tai kalbama. Atkreipkime dėmesį į paskutinį Jėzaus prašymą: turėtume nekęsti et animam suam – pačios savo sielos, savo gyvenimo. Štai ko prašo iš mūsų Viešpats. Jeigu esame paiki, jeigu rūpinamės tik savo pačių gerove, jeigu stengiamės priversti kitus žmones, net visą pasaulį suktis aplink savo mažytį „aš“, neturime teisės vadintis krikščionimis arba manyti esą Kristaus mokiniai. Turime atiduoti save iš tikrųjų, ne vien žodžiais, bet darbais ir tiesa¹². Dievo meilė mus kviečia prisiimti kryžių ir pajusti ant savo pečių visos žmonijos svorį. Tai verčia mus vykdyti aiškius mylinčio Tėvo valios planus bet kuriomis aplinkybėmis, atitinkančiomis kiekvieno padėtį ir darbą. Po ką tik cituotos ištraukos Jėzus sako: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“¹³

Priimkime Dievo valią ir be svyravimų tvirtai pasiryžkime visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tikėjimo mokymą ir jo reikalavimus. Neabejokime, kad tikrai prireiks kovos ir kančios, bet jeigu iš tikrųjų laikysimės tikėjimo, niekada nesijausime praradę Dievo palankumo. Būsime laimingi, net apsupti liūdesio ar apkalbų, o toji laimė skatins mus mylėti kitus, padėti jiems būti antgamtinio džiaugsmo dalininkais.

Taigi tikėkite ir nepasiduokite liūdesiui. Mūsų neturi stabdyti jokie žmogiški išskaičiavimai. Kad nugalėtume kliūtis, turime mestis į darbą taip, kad pačios mūsų pastangos atvertų naujus kelius. Asmeninis šventumas, atsidavimas Viešpačiui yra panacėja, vaistas nuo bet kokių sunkumų.

Būti šventam reiškia gyventi taip, kaip to nori mūsų dangiškasis Tėvas. Jūs pasakysite, jog tai sunku. Taip, idealas yra labai aukštas, sunkiai pasiekiamas. Bet drauge tai yra ir lengva, ir pasiekiama. Kai žmogus suserga, nebūtinai gali rasti tinkamų vaistų. O štai antgamtiniuose dalykuose yra kitaip. Vaistai visada yra ranka pasiekiami: tai Jėzus Kristus, tikrai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje ir teikiantis malonę per kitus savo įsteigtus sakramentus.

Pakartokime dar kartą žodžiais ir veiksmais: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi, man užtenka Tavo įprastos apvaizdos, Tavo kasdienės pagalbos.“ Neturime Dievo prašyti didelių stebuklų. Tačiau privalu maldauti Jo sutvirtinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą ir stiprinti mūsų valią. Jėzus visada šalia mūsų ir Jis visada elgiasi pagal savo dievišką prigimtį.

Savo mokymo pradžioje jus įspėjau dėl netinkamo sudievinimo. Nebijok pažinti save tokį, koks esi. Juk tu nulipdytas iš molio. Nesijaudink. Tu ir aš esame Dievo vaikai, o tai yra gerasis sudievinimas. Dieviškuoju pašaukimu esame išrinkti nuo pat amžinybės pradžios. Dievas „palaimino mus Kristuje <…> mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“³². Esame išskirtinai Dievo, esame Jo įrankiai, nepaisant mūsų apgailėtino asmeninio menkumo. Tačiau mūsų pastangos nebus bergždžios tik tuomet, jei niekad nepamiršime savo silpnybės. Būtent pagundos primena mūsų menkumą.

Kai, susidūrę su savo vargingumu, nusiviliate (kartais galbūt net itin stipriai), turite visiškai nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas. Pasakojama, kad Aleksandras Didysis vieną dieną susitiko su išmaldos prašančiu elgeta. Aleksandras sustojo ir liepė pavesti elgetai valdyti penkis miestus. Vargšas sumišęs ir nustebęs ėmė šaukti: aš juk neprašiau tokio dalyko! O Aleksandras atsiliepė: tu prašai kaip tas, kuo esi – elgeta, o aš tau dovanoju kaip tas, kas esu – karalius.

Net tomis akimirkomis, kai giliau patiriame savo ribas, galime ir turime atsigręžti į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų ir į Dievą Šventąją Dvasią, suvokdami esą dieviškojo gyvenimo dalyviai. Niekada nėra priežasties žvalgytis atgal³³, nes Viešpats visada šalia mūsų. Turime ištikimai, patikimai ir atsakingai atlikti savo pareigas, rasdami Jėzuje meilės bei motyvacijos suprasti kitų klaidas ir nugalėti savąsias. Šitaip visi nuopuoliai, mano, tavo ir galiausiai visų žmonių klaidos taps atrama Kristaus karalystei kurti.

Pripažinkime savo ligas, bet tikėkime Dievo jėga. Optimizmas, džiaugsmas ir tvirtas įsitikinimas, jog Viešpats mus nori naudoti kaip savo įrankius, turi persmelkti visą mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Jeigu esame Šventosios Bažnyčios nariai, jeigu esame atsirėmę į tvirtą šv. Petro uolą ir pasikliaujame Šventosios Dvasios veikimu, tada kaskart pasiryšime atlikti šią mažytę pareigą – kasdien berti grūdą. Atėjus pjūties metui, derlius tiesiog nebesutilps į kluonus.