Punktų sąrašas

Leiskite sugrįžti prie Jėzaus gyvenimo paprastumo, į kurį jau tiek daug kartų kreipiau jūsų dėmesį. Jėzaus uždaro gyvenimo metai nėra bereikšmiai. Jie nėra paprasčiausias pasirengimas vėlesniam viešajam gyvenimui. Nuo 1928 metų aiškiai supratau, kad visas Jėzaus gyvenimas Dievo duotas mums kaip sektinas tikro krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys. Tai supratau permąstydamas Jo neviešąjį gyvenimą, tuos metus, praleistus ranka rankon dirbant su paprastais žmonėmis. Viešpats nori, kad dauguma žmonių rastų savo pašaukimą gyvendami paprastą ir nekrintantį į akis gyvenimą. Paklusti Dievo valiai visuomet reiškia atsisakyti savo egoizmo, tačiau nėra jokios priežasties iš principo dėl to atitolti nuo normalaus paprastų žmonių gyvenimo bei darbo, nuo savo socialinės padėties.

Svajoju – ir ši svajonė išsipildė – apie daugybę šventumo siekiančių Dievo vaikų, paprastų piliečių, su kitais besidalijančių savo pastangomis, siekiais ir norais. Reikia noriai skelbti šią dieviškąją tiesą: jeigu jūs esate čia, paprasto gyvenimo sūkuryje, tai nereiškia, kad Dievas pamiršo jus ir Viešpats jūsų nepašaukė. Jis pakvietė jus pasilikti pasaulio darbuose ir rūpesčiuose. Jis nori, kad jūs žinotumėte, jog jūsų žmogiškasis pašaukimas, jūsų profesija, jūsų talentai nėra prapuolę iš Jo dieviškųjų planų. Jis juos pašventino ir pavertė mieliausia auka savo Tėvui.

Būti kaip Marija

Mūsų Motina – atsiliepimo į Dievo malonę pavyzdys. Jeigu apmąstysime Jos gyvenimą, Viešpats suteiks šviesos ir gebėjimo sudievinti savo kasdienę būtį. Mes, krikščionys, galvojame apie Mergelę Mariją ne tik kasmet švęsdami Dievo Motinos šventes, bet ir daugybę kartų per dieną. Jei išnaudosime tas akimirkas įsivaizduodami, kaip Ji atliktų mūsų dirbamą darbą, pamažu išmoktume sekti Jos pavyzdžiu ir galų gale taptume į ją panašūs, kaip vaikai supanašėja su savo motina.

Pirmiausia turime mylėti Jos meile. Meilė – ne tik jausmas. Ji turi atsiskleisti žodžiais ir svarbiausia – darbais. Mergelė Marija ne tik pasakė fiat, bet ir visu gyvenimu patvirtino šį nepajudinamą sprendimą. Turime taip pat elgtis. Kai mus apima Dievo meilė ir atsiveria Jo valia, turime įsipareigoti būti ištikimi, atkaklūs ir šią ištikimybę patvirtinti savo elgesiu. Nes „ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“¹²

Turime mokytis ir žmogiškojo, ir antgamtiškojo Mergelės subtilumo. Išgelbėjimo istorijoje Ji – privilegijuotas kūrinys, nes joje „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“¹³. Ji buvo subtili liudytoja, pati išlikusi nepastebėta. Jai nereikėjo pagyrų, nes ji nesiekė asmeninės šlovės. Marija dalyvauja savo Sūnaus vaikystės slėpiniuose – žmogiškai žvelgiant, įprastuose įvykiuose. Prisiartinus didžiųjų stebuklų metui ir liaudžiai džiūgaujant, Marija pasitraukia. Ji tarsi pradingsta. Jeruzalėje, kai ant asilaičio jojantis Kristus skelbiamas karaliumi, Marijos nėra šalia. Bet Ji vėl pasirodo prie kryžiaus, kada visi kiti išsilaksto. Toks elgesys, pačiai Marijai net nesiekiant, savaime atskleidžia Jos dvasios didybę, gelmę ir šventumą.

Mokykimės iš Jos klusnumo Dievui. Tai pavyzdys, suderinantis priklausomybę ir viešpatavimą. Marijos elgesys skiriasi nuo tų paikų mergaičių, klausančių, bet negalvojančių, elgesio. Marija visada dėmesingai klauso, ko nori Dievas, Ji apmąsto tai, kas neaišku, klausia, ko nežino. O po to visiškai atsiduoda į Dievo rankas: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“¹⁴ Matote, koks stebuklas? Švenčiausioji Marija, mūsų mokytoja, moko, kad paklusnumas Dievui visiškai nereiškia žeminančio vergavimo, varžančio mūsų sąžinę. Priešingai – paklusnumas padeda atsiskleisti „Dievo vaikų garbės laisvei“¹⁵.