Punktų sąrašas

Jis išpildė Dievo, savo Tėvo, valią

Visiškai neperdedu teigdamas, kad Jėzus tebeieško vietos pailsėti mūsų širdyse. Turime prašyti atleidimo už savo pačių aklumą ir nedėkingumą. Turime prašyti Jo malonės, kad niekuomet daugiau neužvertume Jam savo sielos vartų.

Viešpats neslepia to, jog paklusnumas visa širdimi Dievo valiai reikalauja atsižadėti ir pasiaukoti. Meilė neprašo sau teisių, ji siekia tik tarnauti. Pirmasis šiuo keliu nuėjo Kristus. Jėzau, kaip Tu paklusai? Usque ad mortem, mortem autem crucis²⁰ – iki mirties, iki kryžiaus mirties. Mums reikia išsivaduoti iš savęs. Turime sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad prarastume jį dėl Dievo ir sielų meilės. „Taigi tu norėjai ramaus gyvenimo. Bet Dievas norėjo kitaip. Egzistuoja dvi valios: tavo valia turi būti ištaisyta, kad sutaptų su Dievo valia; nenorėk iškreipti Dievo valios, kad ji prisitaikytų prie tavo valios.“²¹

Buvau labai laimingas, matydamas tiek daug sielų, rizikuojančių savo gyvenimu kaip Tu, Viešpatie, usque ad mortem – iki mirties vykdančių tai, ko jų prašė Dievas. Jie visus savo troškimus ir profesinį darbą skyrė Bažnyčios tarnybai, žmonių gerovei.

Mokykimės paklusti, mokykimės tarnauti. Nėra geresnio būdo karaliauti, kaip norėti laisvai atsiduoti ir būti naudingam kitiems. Kai jaučiame viduje tvinkstantį išdidumą, verčiantį save laikyti antžmogiais, žinokime, kad atėjo metas pasakyti „ne“. Mes turime triumfuoti tik nuolankumu. Tik šitaip susitapatinsime su Kristumi ant Kryžiaus – ne niūriai priešindamiesi, bet džiaugdamiesi. Nes džiaugsmas, kylantis iš savęs užmiršimo, yra geriausias meilės įrodymas.

Nesibaigianti kova

Krikščioniškoji kova yra nenutrūkstanti, nes vidinis gyvenimas yra nuolat pasikartojanti pradžia. Ši kova mus saugo nuo išdidaus manymo, kad jau esame tobuli. Neišvengsime kelyje pasitaikančių sunkumų, nes, nesusidūrę su kliūtimis, būsime ne iš kūno ir kraujo. Visuomet turėsime aistrų, kurios trauks žemyn, ir visuomet turėsime gintis nuo jų stipresnio ar silpnesnio siautulio.

Neturėtume tad stebėtis aptikę savo kūne ir sieloje išdidumo, gašlumo, pavydo, tingėjimo, noro kitus valdyti daigų. Tai įsisenėjęs blogis, nuolat patvirtinamas mūsų patirties. Šio vidinio sporto išeities taškas, siekiant laimėti bėgimą Tėvo namų link, yra pačios paprasčiausios ir įprastinės aplinkybės. Šventasis Paulius sako: „Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“⁸

Krikščioniui, norinčiam pradėti kovą arba siekiančiam jos išvengti, nereikia laukti išorinių ženklų ir malonių vidinių potyrių. Vidinį gyvenimą sudaro ne jausmai, bet dieviška malonė, pasiryžimas ir meilė. Visi mokiniai gebėjo sekti Kristų Jo triumfo dieną Jeruzalėje, bet beveik visi Jį paliko gėdingą kryžiaus valandą.

Pasiryžus iš tiesų mylėti, reikia būti stipriam ir ištikimam. Širdis turi būti sutvirtinta tikėjimo, vilties ir dieviškosios meilės. Tik nepastovūs ir paviršutiniški žmonės kaprizingai kaitalioja savo meilės objektą: tai net nėra meilė, o paprasčiausias savanaudiškumo vaikymasis. Kai tikrai mylima, visa susilieja į darnią visumą – gebama atsiduoti, pasiaukoti ir išsižadėti savęs. Tas atsidavimas, pasiaukojimas ir atsižadėjimas kartu su skausmingais sunkumais mums teikia laimę ir džiaugsmą. Džiaugsmą, kurio niekas negali iš mūsų atimti.

Šiose vadinamose meilės varžybose mūsų neturėtų labai slėgti nuopuoliai, net ir labai dideli, jeigu gailėdamiesi ir tvirtai pasiryžę pasitaisyti grįžtame pas Dievą per Atgailos sakramentą. Krikščionis nėra neurotiškas savo gerų darbelių kolekcionierius. Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, sujaudino ir nupuolusio Petro atgaila, ir Jono nekaltumas bei ištikimybė. Jėzus supranta mūsų silpnumą ir tarsi įkalnėn mus traukte traukia prie savęs. Jis nori, kad stengtumės kasdien palypėti bent truputį. Jis ieško mūsų taip, kaip ieškojo Emauso mokinių, kai išėjo jų pasitikti. Jis ieškojo Tomo, davė jam paliesti pirštais atviras savo šono ir rankų žaizdas. Jėzus Kristus visada laukia mūsų, sugrįžtančių pas Jį būtent dėl to, kad supranta mūsų silpnumą.

Visgi mūsų tyko galingas priešas, trukdantis įkūnyti Kristaus mokymą. Šis priešas yra puikybė, kuri vis didėja, jeigu po kiekvienos nesėkmės ar pralaimėjimo nesistengiame išvysti gailestingojo ir geradario Dievo piršto. Tada siela lieka šešėliuose, liūdnoje tamsoje ir mano esanti prapuolusi. Vaizduotė kuria visokiausias kliūtis, kurios neturi jokio rimto pagrindo ir tuoj pranyktų, jei į jas pažvelgtume su truputėliu nuolankumo. Veikiama puikybės ir įaudrintos vaizduotės siela kartais pati susikuria ištisas Kalvarijos kančias. Tačiau tose kančiose nėra Kristaus, nes mūsų Viešpatį visada lydi džiaugsmas ir ramybė, net tada, kai siela yra žaizdota ir apsupta tamsybių.

Yra dar vienas veidmainiškas mūsų šventumo priešas: tai galvojimas, jog vidinėje kovoje turime įveikti didžiules išorės kliūtis – lyg ugnimi alsuojančius slibinus. Tai irgi puikybės požymis. Mes pasirengę kovoti, bet norime tai daryti triukšmingai, aidint trimitams ir plevėsuojant vėliavoms.

Privalome suprasti, kad uolos didžiausias priešas yra ne kirtiklis arba koks nors kitas įrankis, kad ir koks aštrus jis bebūtų. Ne. Baisiausias priešas yra nuolatinė vandens tėkmė, kuri lašas po lašo skverbiasi gilyn, kol suardo uolos pagrindą. O didžiausias pavojus krikščioniui – tai nepaisyti nedidelių, bet labai svarbių kovų, nuolat ir pamažu paveikiančių sielą. Atsisakydama dalyvauti šiuose smulkiuose susirėmimuose, ji gali pasidaryti silpna, suaižėjusi, abejinga, nebejautri Dievo kvietimui.

Pasiklausykime Viešpaties: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir didžiuose dalykuose.“¹¹ Jis mums primena: nepaliaujamai kovok su vadinamaisiais menkniekiais, kurie, mano akimis, yra svarbūs dalykai; laiku vykdyk savo pareigas; šypsokis visiems, stokojantiems linksmumo, net jei tavo sieloje skausmas; be išsisukinėjimų paskirk pakankamai laiko maldai; atsiliepk į kiekvieną pagalbos prašymą; elkis ne tik teisingai, bet nepamiršk ir artimo meilės.

Kasdien viduje jaučiame panašius meilės veiksmus, tyliai raginančius pranokti save tose antgamtinių varžybų su pačiais savimi treniruotėse. Tegul Dievo šviesa padeda mums suvokti Jo nurodymus. Tegul Jis padeda mums kovoti ir pasiekti pergalę. Tegul Jis nepalieka mūsų, kai paslystame, nes tuomet visada sugebėsime atsikelti ir sugrįžti į kovą.

Negalime sustoti. Viešpats mūsų prašo kovoti kaskart intensyviau, kaskart giliau, kaskart visapusiškiau. Esame įpareigoti pranokti save, nes šių rungtynių vienintelis tikslas – pasiekti dangaus šlovę. O jeigu nepasieksime dangaus, visa kita bus beprasmiška.