Punktų sąrašas

Reikėtų prisiminti, jog darbo didingumas grindžiamas meile. Didžioji žmogaus privilegija yra sugebėjimas mylėti ir peržengti trumpalaikius bei greitai praeinančius dalykus. Žmogus gali mylėti kitus Dievo kūrinius, tvirtai ištarti „aš“ ir „tu“. Jis gali mylėti Dievą, kuris atveria mums dangaus vartus, padaro mus savo šeimos nariais ir leidžia mums su Juo kalbėtis draugiškai, akis į akį.

Štai kodėl žmogus neprivalo apsiriboti medžiagine gamyba. Darbas gimsta iš meilės, atskleidžia meilę ir yra nukreiptas į meilę. Mes atpažįstame Dievą ne vien gamtos stebukluose, bet taip pat dirbdami ir stengdamiesi. Taigi darbas tampa malda ir padėka, nes mes žinome, jog Dievas leido mums atsirasti šioje žemėje todėl, kad Jis mus myli ir kad mes esame Jo pažadų paveldėtojai. Mums buvo teisingai pasakyta: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“¹⁵

Juozapo ir Jėzaus bendravimas

Man patinka kartoti jaudinantį kreipinį į šventąjį Juozapą, kurį pati Bažnyčia siūlo kaip vieną iš pasiruošimo Mišioms maldų: „Šventasis Juozapai, palaimintas ir laimingas žmogau, kuriam buvo leista regėti ir girdėti Dievą, kurį veltui geidė matyti ir girdėti daugelis karalių, o tu galėjai ne tik Jį regėti ir girdėti, bet ir nešioti Jį ant savo rankų, bučiuoti Jį, rengti Jį ir prižiūrėti, melski už mus.“²⁰ Ši malda padės mums apžvelgti paskutinę temą, kurią norėčiau šiandien aptarti – švelnų Juozapo elgesį su Jėzumi.

Šventajam Juozapui gyvenimas su Jėzumi buvo nuolat pasikartojantis savo pašaukimo įsisąmoninimas. Jau minėjome tuos pirmuosius prieštarų pilnus metus: šlovė ir bėgimas, išminčių didybė ir prakartėlės skurdas, angelų giesmė ir žmonijos tyla. Atėjus metui Kūdikį apipjaustyti šventykloje, Juozapas, nešinas kuklia dviejų balandžiukų auka, išgirsta, kaip Simeonas ir Ona skelbia Jėzų Mesiju. „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama“²¹, – sako šventasis Lukas. Vėliau, kai Vaikas lieka Marijai ir Juozapui nepažįstamoje Jeruzalėje, kai jie randa Jį po trijų dienų ieškojimo, tas pats evangelistas mums sako, kad „gimdytojai labai nustebo“²².

Juozapas nustebęs. Jis netgi apstulbęs. Dievas pamažu atskleidžia savo planus, o Juozapas stengiasi juos suprasti. Kaip ir kiekviena siela, trokštanti artimai sekti Jėzų, Juozapas greitai supranta negalintis būti tingus ir vien inertiškai pareigingas. Dievui negana to, kad mes sustotume, pasiekę tam tikrą lygį. Jis nenori, kad mes užmigtume ant laurų. Dievas visada prašo daugiau ir Jo keliai – ne žmonių keliai. Šventasis Juozapas geriau negu bet kas kitas prieš jį ar po jo išmoko iš Jėzaus būti budrus, kad atpažintų Dievo stebuklus, gyventų atvira siela bei širdimi.

Žmogiškame gyvenime Juozapas buvo Jėzaus mokytojas, kasdien tauriai ir mylinčiai bendravo su Juo, rūpinosi Juo su džiaugsmingu atsidavimu. Ar tai nepakankama priežastis mums šį teisų žmogų, šį šventąjį Patriarchą, per kurį atsiskleidžia Senojo Testamento tikėjimo viršūnė, laikyti vidinio gyvenimo Mokytoju? Vidinis gyvenimas yra ne kas kita kaip nuolatinis ir nuoširdus tiesioginis bendravimas su Kristumi, siekiant susitapatinti su Juo. O Juozapas mums daug ką gali pasakyti apie Jėzų. Taigi niekad nepamirškite pamaldumo jam: ite ad Joseph²⁶ – eikite pas Juozapą, Senojo Testamento žodžiais, sako krikščioniškoji tradicija.

Vidinio gyvenimo mokytojas, visiškai įsitraukęs į savo darbą darbininkas, nuolat bendraujantis su Jėzumi, ištikimas Dievo tarnas – toks yra Juozapas. Ite ad Joseph. Iš šventojo Juozapo krikščionis išmoksta, ką reiškia priklausyti Dievui, besąlygiškai būnant savo vietoje, pašventinant pasaulį. Bendraukite su Juozapu ir surasite Jėzų. Bendraukite su Juozapu ir rasite Mariją, kuri visada pripildydavo ramybės patraukliąją Nazareto dirbtuvę.

Maldos gyvenimas

„Šlovinsiu mano Dievą“¹¹. Jeigu Dievas mums yra pats gyvenimas, nedera stebėtis, kad visa mūsų krikščioniška egzistencija turėtų būti persmelkta maldos. Tačiau neįsivaizduokite, jog malda yra veiksmas, kurį reikia atlikti, o paskui galima jį pamiršti. Teisusis „mėgsta Viešpaties Teisyną, mąsto jį dieną ir naktį“¹². Svajosiu apie tave iš ryto¹³, ir vakare lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos¹⁴. Visa mūsų diena gali būti skirta maldai – nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Ir ne tik. Kaip mums primena Šventasis Raštas, net mūsų miegas turėtų virsti malda¹⁵.

Prisiminkite, ką Evangelijos sako apie Jėzų. Kartais Jis visą naktį praleisdavo nuoširdžiai kalbėdamasis su savo Tėvu. Pirmieji mokiniai, matydami Kristų meldžiantis, tiesiog prisipildydavo meilės! Pamatę šią nuolatinę savo Mokytojo nuostatą, jie prašė Jo: Domine, doce nos orare¹⁶ – Viešpatie, išmokyk mus šitaip melstis.

Šventasis Paulius visur skelbia gyvą Kristaus pavyzdį, ragindamas tikinčiuosius būti orationi instantes¹⁷ – nuolat ištvermingus maldoje. O šventasis Lukas pirmųjų krikščionių elgesį nusako lakoniška fraze: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai.“¹⁸

Geras krikščionis maldos kalvėje su Dievo malone grūdina savo charakterį. Ir malda, būdama gyvybinga, gali įgauti daugybę formų. Iš mūsų širdies ji dažniausiai išsilies žodžiais, tomis žodinėmis maldomis, kurių mus išmokė pats Dievas („Tėve mūsų“) arba Jo angelai („Sveika, Marija“). Vėliau kartosime per laiką tarsi savaime atsiradusias maldas, išreiškiančias daugybės mūsų tikėjimo brolių maldingumą: liturgines maldas lex orandi arba kitas maldas, kurių šaltinis yra karštos širdies meilė mūsų Motinai: Sub tuum praesidium, Memorare, Salve, Regina.¹⁹

Kitais atvejais mums pakaks dviejų ar trijų žodžių, lyg Viešpatin paleistų strėlių, iaculata – trumpųjų maldų. Jų išmokstame, atidžiai kontempliuodami Kristaus gyvenimą: Domine, si vis, potes me mundare²⁰ – Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų; Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te²¹ – Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu; Credo, Domine, sed adiuva incredulitatem meam²²– Tikiu! Padėk mano netikėjimui, sustiprink mano tikėjimą; Domine, non sum dignus²³ – Viešpatie, nesu vertas; Dominus meus et Deus meus²⁴ – mano Viešpatie ir mano Dieve! Tinka ir kitos trumpos nuoširdžios frazės, kurios išsiveržia iš degančios sielos gelmių ir labiausiai dera konkrečiomis aplinkybėmis.

Be šių maldų, kasdien reikia numatyti laiko išskirtinei bendrystei su Dievu. Tai nebylaus dialogo minutės, jei įmanoma, praleidžiamos priešais tabernakulį, kad padėkotume Viešpačiui, nes Jis – toks vienišas – laukia mūsų jau dvidešimt amžių. Šis dialogas su Dievu yra nuoširdi vidinė mąstymo malda, kai meldžiamasi visa siela: pasitelkiamas protas, vaizduotė, atmintis ir valia. Tai meditacija, pripildanti mūsų varganą žmogiškąjį gyvenimą ir kasdienei būčiai suteikianti antgamtinę vertę.

Vidinė malda, žodinės maldos ir trumposios maldos padės visą dieną paversti nuolatiniu Dievo garbinimu ir Jį garbinsime natūraliai, be perdėtų išorinių ženklų. Gyvensime Jo akivaizdoje, tiesiog taip, kaip vienas kitą mylintys žmonės, nuolat galvojantys vienas apie kitą. Ir visi mūsų veiksmai, net ir patys nereikšmingiausi, bus dvasiškai prasmingi.

Kai krikščionis pradeda nepertraukiamai bendrauti su Viešpačiu, jo vidinis gyvenimas auga, tampa stiprus ir saugus. Šis kelias yra atviras visiems, o ne tik keliems išrinktiesiems. Jis virsta pastangų reikalaujančios, bet vis dėlto malonios kovos dalimi – pastangomis nuoširdžiai vykdyti Dievo valią.

Būtent apmąstydami maldos gyvenimą, galime geriau suprasti kitą šiandienės šventės aspektą – apaštalavimą. Apaštalavimas yra įgyvendinimas pavedimo, kurį Jėzus davė savo mokiniams, prieš žengdamas į dangų: jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir ligi pat žemės pakraščių“²⁵.

Maldos mokykla

Viešpats tikriausiai jau leido jums suprasti daugelį Švenčiausiosios Mergelės ištikimybės Dievo valiai savybių, kurios kviečia sekti Jos pavyzdžiu – skaistumu ir nuolankumu, tvirtybe, taurumu ir ištikimybe. Norėčiau tarti keletą žodžių apie vieną svarbią savybę, kuri yra dvasinio augimo dirva. Kalbu apie maldos gyvenimą.

Jeigu norime pasinaudoti šiandien siunčiama mūsų Motinos malone, jeigu bet kuriuo metu norime atsiliepti į Šventosios Dvasios, sielos ganytojos, kvietimą, turime rimtai įsipareigoti bendrauti su Dievu. Negalime slėptis it kokie beveidžiai. Jeigu vidinis gyvenimas netampa asmeniniu susitikimu su Dievu, tai jo paprasčiausiai nėra. Paviršutiniškumas nėra krikščioniška savybė. Mūsų asketinę kovą paversti rutina reikštų pasirašyti mirties nuosprendį savo kontempliatyviam gyvenimui. Dievas ieško kiekvieno iš mūsų, tad kiekvienas turime Jam atsakyti: „Štai aš, Viešpatie, nes tu mane šaukei.“¹⁶

Visi žinome, jog malda – tai pokalbis su Dievu. „Bet apie ką?“ – galbūt kažkas paklaus. Apie ką gi daugiau, jeigu ne apie Dievo reikalus ir apie mūsų kasdienius dalykus? Apie Jėzaus gimimą ir Jo žemišką kelią, apie Jo nematomą gyvenimą ir apie viešąjį mokymą, apie stebuklus, apie Jo Atpirkimo Kančią, apie Jo Kryžių ir Prisikėlimą. Ir Triasmenio Dievo akivaizdoje, užtariant Marijai bei šventajam Juozapui, mūsų Tėvui ir Globėjui, kurį taip garbinu ir myliu, įvyks pokalbis apie mūsų kasdienį darbą, apie mūsų šeimą ir draugus, apie mūsų didingus planus ir menkus vargus.

Mano gyvenimas yra mano maldos tema. Visada taip meldžiuosi. Lyg ir savaime kyla apibrėžtas ir tvirtas pasiryžimas keistis, būti geresniu žmogumi, vis daugiau paklusti Dievo meilei. Tačiau šis pasiryžimas turi būti nuoširdus ir konkretus, visada lydimas greito ir pasitikėjimo kupino prašymo Šventajai Dvasiai, kad Ji neapleistų, nes „tu, o Dieve, esi mano stiprybė“.¹⁷ Esame paprasti krikščionys. Darbuojamės pačiose įvairiausiose srityse. Mūsų darbai vyksta įprastai ir ritmingai. Mūsų dienos atrodo vienodos, beveik monotoniškos... Ką gi, būtent šis gyvenimas, kuris atrodo toks vienodas, turi dieviškąją vertę. Jis domina Dievą, nes Kristus nori įsikūnyti per mūsų veiksmus ir iš vidaus gaivinti pačius nuolankiausius mūsų poelgius. Ši mintis – tai antgamtinė, tikrų tikriausia nedviprasmiška realybė. Tai nėra kokia nors paguoda tiems, kurie nesugebės įrašyti savo vardo į nemirtingąją istoriją. Kristui yra svarbūs šimtus kartų mūsų atliekami tiek fiziniai, tiek protiniai darbai kabinete, gamykloje, dirbtuvėje, mokykloje, laukuose... Jam svarbios ir mūsų nematomos aukos – tos pastangos ant kitų neišlieti savo blogos nuotaikos tulžies.

Pamąstykite apie tai melsdamiesi. Pasinaudokite proga pasakyti Jėzui, kad jūs Jį garbinate – ir jūs tapsite kontempliatyviomis sielomis pasaulio sūkuryje, gatvių triukšme. Visur. Štai pirmoji bendravimo su Jėzumi Kristumi mokyklos pamoka. O geriausia mokytoja šioje mokykloje – Marija, visada su tikėjimu ir antgamtiškai žvelgusi į tai, kas vyksta aplink Ją: „Motina laikė visus įvykius savo širdyje.“¹⁸

Paprašysime Švenčiausiąją Mergelę Mariją padaryti mus kontempliatyvius ir išmokyti išgirsti, kaip Viešpats nuolat beldžiasi į mūsų širdžių vartus. Melskimės Jai: „Mūsų Motina, Tu davei žemei Jėzų, atveriantį mums Tėvo Dievo meilę, padėk mums pažinti Jį per kasdienius dalykus, įžiebk mūsų protą ir valią išgirsti Dievo balsą ir pajusti Jo malonės blyksnį.“