Punktų sąrašas

Apaštalavimas: dalyvauti atpirkimo darbe

Su nuostabiu dievišku natūralumu kontempliatyvią sielą užpildo troškimas apaštalauti. „Širdis manoji užkaito, bematant įsiliepsnojo.“²⁶ Kas kita galėtų būti ši liepsna, apie kurią kalba pats Kristus? „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“²⁷ Apaštalavimo ugnis semiasi jėgų maldoje. Nėra geresnio būdo plačiajame pasaulyje tęsti taikos kovą, kuriai yra pašauktas kiekvienas krikščionis, kad papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus vargams.²⁸

Jėzus, jau sakėme, įžengė į dangų. Tačiau krikščionis gali ir toliau bendrauti su Juo maldoje ir Eucharistijoje, kaip kad su Juo bendravo dvylika apaštalų. Jis gali užsidegti apaštaliniu uolumu ir tarnauti išganymo darbe, gelbėdamas sielas kartu su Kristumi. Dalyvauti atpirkimo darbe reiškia sėti taiką ir džiaugsmą. Taigi apaštalauti – tai tarnauti. Jeigu remsimės vien savo jėgomis, antgamtiniame lygmenyje nepasieksime nieko, o jeigu būsime Dievo įrankiai, pasieksime viską: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“²⁹ Iš begalinio gerumo Dievas pasirinko mus – netinkamus įrankius vykdyti gelbėjimo darbą. Vadinasi apaštalui nėra kito pasirinkimo, kaip tik atsiduoti Viešpačiui, leisti Jam veikti, kad Dievas per savo kūrinius, per pasirinktą apaštalauti sielą vykdytų išganomąjį darbą.

Apaštalas yra paprastas krikščionis, tvirtai žinantis, jog yra įskiepytas į Kristų, suvienytas su Juo per Krikšto sakramentą. Per Sutvirtinimą jam suteikta galia kovoti Kristaus vardu. Savo veikla pasaulyje jis pašauktas tarnauti Dievui per bendrąją tikinčiųjų kunigystę, tam tikra prasme leidžiančia dalyvauti ir Kristaus kunigystėje. Ši pakrikštytųjų kunigystė, nors iš esmės ir kitokia negu pašvestųjų kunigystė, leidžia vieningai garbinti Bažnyčioje ir padėti kitiems žmonėms kelionėje Dievo link, liudijant žodžiu ir pavyzdžiu, malda ir atgaila.

Kiekvienas turime būti ipse Christus – pats Kristus. Jis vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus³⁰, o mes vienijamės su Jėzumi, kad su Juo viską aukotume Tėvui. Pašaukimas būti Dievo vaikais pasaulio sūkuryje reikalauja iš mūsų siekti ne vien asmeninio šventumo, bet ir ragina visus žemės kelius paversti takais, net per kliūtis vedančiais sielas pas Viešpatį. Tik taip mes, paprasti žmonės, žemiškoje veikloje tampame raugu³¹, įrauginančiu visą tešlą³².

Kristus, įžengdamas į dangų, suteikė atperkamosios galios visai sąžiningai atliekamai žmonių veiklai. Šventasis Grigalius Didysis šią didžią krikščionišką tikrovę išreiškia nuostabiais žodžiais: „Taigi Jėzus išėjo į ten, iš kur buvo atėjęs, ir sugrįžo iš tos vietos, kur ir tebegyvena, nes pakildamas į dangų Jis savo dieviškumu sujungė dangų ir žemę. Šiandienės šventės metu dera iškilmingai paskelbti, jog mūsų pasmerkimas atšauktas, o nuosprendis, vertęs mus paklusti sugedimui, panaikintas. Prigimtis, kuri buvo girdėjusi žodžius ‚esi dulkė ir į dulkę pavirsi‘, šiandien su Kristumi įžengė į dangų“³³.

Taigi nesiliauju kartojęs, kad pasaulį galima padaryti šventą. Mums, krikščionims, skirta ši ypatinga pareiga: skaistinti pasaulį, šalinti jį bjaurojančių nuodėmių pagundas ir įteikti jį Viešpačiui kaip dvasinę auką, išaukštinamą Dievo malone. Griežtai tariant, negalima sakyti, jog egzistuoja kokia nors savaime kilni realybė, neturinti antgamtinio matmens, nes Dievo Žodis visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį ir pašventino žemę ne tik savo buvimu joje, bet ir savo rankų darbu. Didžioji misija, kurią gavome per Krikštą – tai dalyvauti atpirkimo darbe. Kristaus meilė ragina mus³⁴ užsidėti ant savo pečių šio dieviškojo sielų gelbėjimo uždavinio naštos dalį.

Jeigu nesimokysime iš Jėzaus, niekada nemylėsime. Jeigu galvotume, kaip kartais pasitaiko, kad švarios, Dievo vertos širdies išsaugojimas reiškia „niekur jos neįpainioti ir neužkrėsti“ žmogiškais jausmais, taptume nejautrūs kitų žmonių skausmui. Tuomet sugebėtume mylėti tik „oficialia meile“, tokia sausa ir tokia nejautria. Šioji nebūtų tikroji Jėzaus Kristaus meilė, jungianti žmogišką meilę ir šilumą. Tai sakydamas, nepropaguoju klaidingų teorijų – tų apgailėtinų išsisukinėjimų, vedančių širdis nuo Dievo į nuodėmę ir į prapultį.

Šios šventės proga turėtume prašyti Viešpaties suteikti širdį, pajėgiančią suprasti kitų žmonių skausmą. Tik tokia širdimi galėsime suvokti, kad tikrasis šį gyvenimą lydintis ir kartais labai slegiantis kančių nuraminimas yra dieviškoji meilė – šis tikras meilės balzamas. Kitokio pobūdžio paguoda vargu ar turėtų bent laikiną raminamąjį poveikį. Greičiau ji širdyje neišvengiamai paliktų tik kartėlį ir nusivylimą.

Jeigu norėsime padėti kitiems, pabrėžiu, turėsime juos mylėti, apgaubdami supratimu, atsidavimu, švelnumu ir savanorišku nuolankumu. Tuomet suvoksime, kodėl mūsų Viešpats visą įstatymą apibendrino šiuo dvigubu įsakymu, kuris praktiškai yra vienas: mylėk Dievą ir mylėk savo artimą visa širdimi³⁴.

Galbūt dabar manote, jog krikščionys – ne kas kitas, bet tu ir aš – paprasčiausiai užmiršta pareigą mylėti. Galbūt jūs prisimenate visas dar neatitaisytas skriaudas, vis dar pasitaikantį tiesos iškraipymą, iš kartos į kartą perduodamą ir nepanaikinamą nelygybę.

Negaliu ir neprivalau pasiūlyti konkretaus būdo, kaip spręsti šias problemas. Tačiau mano, kaip Jėzaus Kristaus kunigo, pareiga yra priminti jums, ką sako Šventasis Raštas. Apmąstykite teismo sceną, kurioje Jėzus pats paaiškina: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs ir manęs nepagirdėte <...>, nuogas – neaprengėte.“³⁵

Žmogus ar visuomenė, nereaguojanti į kančias ir neteisybes, visai nesistengianti jų sumažinti, tebėra labai toli nuo Kristaus Širdies meilės. Visi krikščionys, pripažįstantys nuomonių įvairovę, yra visiškai laisvi įvairiais protingais būdais ieškoti sprendimų ir juos rasti, bet pirmiausia jie turi trokšti tarnauti žmonijai. Kitaip jų krikščioniškumas netaps Jėzaus Žodžiu ir Gyvenimu; tai būtų veidmainystė Dievo ir žmogaus atžvilgiu arba dar daugiau – tiesiog apgavystė.

Kristaus ramybė

Turime be paliovos kovoti, norėdami daryti gera būtent dėl to, kad mums, žmonėms, yra taip sunku rimtai pasiryžti būti geriems ir teisingiems. Reikia nueiti dar ilgą kelią, kol žmogiškus santykius pasaulyje formuos ne abejingumas ir neapykanta, bet įkvėps meilė. Taip pat nepamirškime, kad, net protingai paskirsčius gėrybes ir harmoningai sutvarkius visuomenę, vis tiek neišnyks ligos, nesusipratimai, vienatvė, artimųjų mirtys. Negana to, patirsime kančių dėl savo pačių ribotumo.

Pajutęs visą šią negandų naštą, krikščionis gali rasti tik vieną vienintelį atsakymą: Kristų ant kryžiaus, kenčiantį ir mirštantį Dievą, Dievą, dėl mūsų atiduodantį savo ietimi perdurtą Širdį. Mūsų Viešpats nekenčia neteisybių ir smerkia tuos, kurie jas daro. Tačiau Jis gerbia kiekvieno asmens laisvę. Dievas nekankina savo kūrinių, bet leidžia jiems patirti skausmą, nes kančia, būdama pirmosios nuodėmės rezultatas, yra neatskiriama žmogiškosios prigimties dalis. Ir vis dėlto be galo žmones mylinčia Širdimi Jis per Kryžių kaip kempinė sugėrė visą mūsų kančią: skausmą, liūdesį, sielvartą, teisingumo alkį ir troškulį.

Krikščioniškas mokymas apie kančią nėra kokių nors lengvų paguodos receptų rinkinys. Visų pirma, tai yra kvietimas priimti kentėjimą, kuris yra tikrai neišvengiamas žmogaus gyvenime. Negaliu slėpti, jog ir mano gyvenime buvo nemažai skausmo, ne kartą norėjau verkti. Sakau tai džiaugsmingai, nes visuomet skelbiau ir stengiausi gyventi tiesa, kad Kristus, būdamas Meilė, yra randamas ant Kryžiaus. Kitais kartais dėl neteisybių ar blogio jausdavau augantį nepasitenkinimą. Mane apimdavo kartėlis, kai, kad ir kaip norėdavau, kaip besistengdavau, negalėdavau nieko padaryti, kad pakeisčiau tą blogą situaciją.

Kalbėdamas apie kentėjimą, neturiu omenyje tik teorijos. Taipogi neapsiriboju vien kitų žmonių patirtimi, sakydamas taip: jeigu kančios akivaizdoje jaučiate, jog siela svyruoja, geriausias vaistas yra žvelgti į Kristų. Kalvarijos scena visiems skelbia, kad skausmą reikia pašventinti, susivienijus su kryžiumi.

Krikščioniškai priimami sunkumai tampa mūsų atgaila, atsiteisimu už nuodėmes ir vienija su Jėzumi. Iš meilės žmonėms Jis savanoriškai sugėrė visas skausmo ir kančios rūšis. Jis gimė, gyveno ir numirė, būdamas neturtingas. Jis buvo puolamas, įžeidinėjamas, juodinamas, šmeižiamas ir neteisingai kaltinamas. Jis patyrė mokinių išdavystę ir buvo jų apleistas. Jis pažino vienatvę, geliantį bausmės ir mirties skausmą. O dabar Kristus kenčia per savo narius – per visą po pasaulį pasklidusią žmoniją, nes Jis yra jos Galva, Pirmagimis ir Atpirkėjas.

Kentėjimas yra Dievo plano dalis. Tokia yra tiesa, nors ir sunku būtų mums ją suprasti. Jėzui Kristui, kaip Žmogui, buvo sunku iškentėti savo kančią: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“³⁶ Įtampos tarp maldavimo atitolinti kančią ir paklusimo Tėvo valiai plėšomas Jėzus ramiai priima savo mirtį, atleisdamas net savo budeliams.

Būtent toks antgamtinis kančios priėmimas buvo aiški ir didžiausia pergalė. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus nugalėjo mirtį. Dievas iš pačios mirties išaugina gyvenimą. Dievo vaiko nuostata – tai ne susitaikymas su savo tragišku likimu, o būsimos pergalės nuojauta persunktas pasitenkinimo jausmas. Šios pergalingos Kristaus meilės vardan, mes, krikščionys, turėtume eiti visais pasaulio keliais ir savo žodžiais bei darbais sėti ramybę ir džiaugsmą. Turime grumtis taikingai, kovodami prieš blogį, prieš neteisybę, prieš nuodėmę, šitaip skelbdami, kad dabartinė žmonijos būklė nėra galutinė, kad Dievo meilė, išreikšta per Kristaus Širdį, pasieks šlovingą žmonių dvasinę pergalę.

Baigiasi liturginiai metai. Šventojoje altoriaus Aukoje Tėvui naujai aukojame Kristaus Auką, šventumo ir malonės, teisingumo, meilės ir taikos Karalystės Karaliaus Auką, kaip netrukus skaitysime dėkojimo Giesmėje¹. Visi savo sielose patiriate didžiulį džiaugsmą, mąstydami apie šventąjį mūsų Viešpaties žmogiškumą. Jis yra Karalius su kūniška, kaip ir mūsų, širdimi. Jis yra visos visatos ir kiekvieno kūrinio Kūrėjas, tačiau dėl to Jis neprimeta savo karaliavimo. Tyliai rodydamas savo rankų žaizdas, Jis maldauja nors trupučio meilės.

Kodėl tad tiek daug žmonių į Jį nekreipia dėmesio? Kodėl tebegirdime žiaurų atmetimą: nolumus hunc regnare super nos² – nenorime, kad šitas mus valdytų? Pasaulyje yra milijonai žmonių, atmetančių Jėzų Kristų. Visgi greičiau jie atmeta Jo šešėlį, nes nepažįsta Kristaus. Jie nematė, koks gražus yra Jo veidas, jie neįsivaizduoja, koks nuostabus yra Jo mokymas.

Tokia liūdna padėtis tik didina mano užsidegimą atsiteisti mūsų Viešpačiui. Kai girdžiu šį nesibaigiantį protestą, išreikštą ne vien žodžiais, bet ir gėdingais veiksmais, norisi sušukti: Oportet illum regnare!³ – Jis gi turi karaliauti!

Pasipriešinimas Kristui

Daugelis žmonių nenori, kad Kristus karaliautų. Jie priešinasi tūkstančiais būdų: savo pasaulėžiūra, papročiais, mokslu ir menais. Net pačiame Bažnyčios gyvenime! „Aš nekalbu apie tuos niekšus, – sako šventasis Augustinas, – kurie burnoja prieš Kristų savo liežuviais. Išties yra mažai burnojančių lūpomis ir daugybė tokių, kurie burnoja prieš Jį savo elgesiu.“⁴

Kai kuriuos žmones erzina net posakis „Kristus Karalius“. Jie naiviai prieštarauja šiems žodžiams, tarsi apie Kristaus karaliavimą būtų galima mąstyti politiniais terminais. Kita vertus, jie atsisako pripažinti Kristų Karaliumi, nes tuomet reikėtų priimti atitinkamus įstatymus. O tokių įstatymų jie priimti nenori. Jie net neatsiveria nuostabiam artimo meilės priesakui. Jų ambicijos tarnauja tik jų pačių savanaudiškumui.

Jau daugelį metų Viešpats ragino mane kartoti tylų šauksmą: Serviam! – Tarnausiu! Prašykime Jo sustiprinti mūsų troškimą atsiduoti, būti ištikimais ten, kur esame, priimti Jo dievišką kvietimą natūraliai, be triukšmo ir be noro pasirodyti. Padėkokime Jam iš pačios širdies gelmių. Melsimės Jam kaip Jo pavaldiniai, kaip Jo sūnūs! Tada mūsų burnos prisipildys pieno ir medaus. Mums bus saldu kalbėti apie Dievo Karalystę, apie Jo paties mums iškovotą laisvės Karalystę⁵.

Kristus – pasaulio Viešpats

Norėčiau, kad pamąstytume apie tai, jog šis Kristus, kurio gimimą regime Betliejuje, šis mielas Vaikelis yra pasaulio Viešpats. Per Jį visa buvo sukurta danguje ir žemėje, Jis sutaikė visą kūriniją su Tėvu ir per kraują, išlietą ant kryžiaus, atkūrė taiką tarp dangaus ir žemės⁶. Šiandien Kristus karaliauja Tėvo dešinėje. Nustebusiems mokiniams, besižvalgantiems į debesis po Viešpaties dangun žengimo, du angelai baltais drabužiais pasakė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“⁷

Per Jį karaliai išlaiko savo valdžią⁸, tačiau žmogiškoji karalių valdžia nėra amžina. O štai Kristaus Karalystė tveria „per amžių amžius“⁹. „Jo Karalystė yra amžina karalystė ir Jo viešpatavimas tveria per kartų kartas.“¹⁰

Kristaus Karalystė nėra vien žodžių junginys ar iškilmingas vaizdinys. Kristus yra gyvas. Jis gyvas. Jis, kaip žmogus, turi įsikūnijimu prisiimtą kūną. Šlovingasis kūnas, prisikėlęs po mirties, per Žodžio Asmeniškumą ir toliau gyvuoja drauge su žmogiškąja siela. Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, gyvena ir karaliauja. Jis yra pasaulio Viešpats. Visa, kas gyva, savo egzistenciją palaiko tik Jo dėka.

Kodėl tada Jis nepasirodo visa savo didybe? Todėl, kad Jo Karalystė „ne iš šio pasaulio“¹¹, nors ir yra šiame pasaulyje. Jėzus taip atsako Pilotui: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“¹². Klydo tie, kurie tikėjo, kad Mesijas turės laikiną ir regimą valdžią. „Iš tiesų Dievo Karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“¹³

Tiesa ir teisingumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Tokia yra Kristaus karalystė: žmones gelbstintis Dievo veikimas, kuris pasieks kulminaciją istorijos pabaigoje, kai Viešpats nusileis iš Rojaus aukštumų surengti paskutinį žmonių teismą.

Mokydamas žemėje Kristus nepaskelbė jokios politinės programos. Jis pasakė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus Karalystė.“¹⁴ Jis liepė savo mokiniams skelbti šią Gerąją Naujieną¹⁵ ir mokė juos melstis už tai, kad šioji Karalystė ateitų¹⁶. Dievo Karalystė ir Jo teisumas – tai šventas gyvenimas. Štai ko turime siekti pirmiausia¹⁷. Tai vienintelis iš tiesų reikalingas dalykas¹⁸.

Išgelbėjimas, kurį skelbia Viešpats Jėzus Kristus, yra kiekvienam skirtas kvietimas: „Su dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį.“¹⁹ Mūsų Viešpats parodo, kad „Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“²⁰.

Išsigelbėti gali kiekvienas žmogus, jeigu tik jis laisvai atsilieps į mylinčio Kristaus reikalavimus atgimti iš naujo²¹, tapti vaikiškos dvasios²², vengti visko, kas atitolina mūsų širdis nuo Dievo²³. Jėzus nori veiksmų, ne vien žodžių²⁴. Jis nori ryžtingų pastangų, nes tik tas, kuris kovoja, pelnys amžinąjį palikimą²⁵.

Jo Karalystė nepasieks tobulybės žemėje. Galutinis išgelbėjimo arba pasmerkimo nuosprendis bus priimtas ne čia. Panašiai kaip sėja²⁶, kaip garstyčios grūdelio augimas²⁷. Pabaiga primins žvejybą, kai ištraukiamas tinklas, pilnas žuvų. Jos visos bus išverstos ant smėlio ir perskirtos į gyvenusias teisų gyvenimą ir į dariusias bloga²⁸. O kol gyvename čionai, dangaus Karalystę galima palyginti su raugu, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų ir nuo jo viskas įrūgo²⁹.

Tie, kurie supranta Kristaus siūlomą dangaus Karalystę, puikiai žino, kad verta viską aukoti jai įgyti. Tai perlas, kurį pirklys įsigyja, pardavęs visą savo turtą, tai dirvoje randamas lobis³⁰. Dangaus Karalystę laimėti sunku. Niekas negali būti tikras, kad ją pasieks³¹, tačiau nuolankus atgailaujančiojo šauksmas gali plačiai atverti duris malonei. Vienas iš vagių, nukryžiuotų kartu su Jėzumi, maldavo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“³²