Punktų sąrašas

Jis vaikščiojo žemėje darydamas gera

Ar matote, kaip būtina pažinti Jėzų ir su meile stebėti Jo gyvenimą? Dažnai Šventajame Rašte ieškojau Jėzaus apibūdinimo ar Jo biografijos. Ir radau ją, parašytą dviem Šventosios Dvasios įkvėptais žodžiais: pertransiit benefaciendo¹³. Tokia buvo kiekviena Jėzaus Kristaus gyvenimo žemėje diena, nuo gimimo iki mirties: pertransiit benefaciendo – Jis visas jas užpildė darydamas gera. Kitoje vietoje Šventajame Rašte pasakyta: bene omnia fecit¹⁴ – Jis visa gerai padarė, Jis viską užbaigdavo gerai, Jis nedarė nieko, kas nebūtų gera.

O kaip tada tu ir aš? Pasižiūrėkime, ar mums nereikia taisytis. Tikrai galiu daug ką pagerinti. Žinau, kad pats vienas nesu pajėgus daryti gera. Ir kadangi Jėzus pasakė, kad be Jo mes negalime nieko nuveikti¹⁵, tu ir aš eikime pas mūsų Viešpatį ir viename iš tų artimų pokalbių, būdingų mylinčioms Dievą sieloms, prašykime Jo pagalbos per Motiną. Daugiau nieko nebepridėsiu, nes pasikalbėti su Juo yra kiekvieno asmeninis reikalas. Viduje, be žodžių triukšmo, šią asmeninės maldos akimirką savo ruožtu taikau ir sau pačiam, menkai būtybei.

Jeigu norite būti naudingi – tarnaukite

Norint pašventinti savo profesiją ar darbą, pirmiausia reikia iš tiesų gerai žmogiškai ir antgamtiškai dirbti. Ta proga norėčiau sąmoningai priminti vieną istoriją iš apokrifų evangelijų: „Jėzaus tėvas, būdamas dailidė, darė arklus ir pakinktus. Kartą vienas svarbus asmuo paprašė jo pagaminti lovą. Tačiau atsitiko taip, kad viena iš lovos kojų buvo trumpesnė už kitą, tad Juozapas nežinojo, ką čia padarius. Tuomet vaikelis Jėzus tarė savo tėvui: „Paguldyk abi kojų lazdas ant žemės ir sulygink jų vieną galą.“ Juozapas taip ir padarė. Jėzus atsistojo kitame gale, paėmė trumpesnį medinės kojos galą ir patempė už jo, kol šis susilygino su antruoju. Juozapas didžiai stebėjosi šiuo stebuklu, mylavo ir bučiavo vaiką, sakydamas: „Koks aš laimingas, kad Dievas pasiuntė man šį Vaikelį!“¹⁷

Juozapas Dievui už tai nedėkotų ir šitaip niekada nedirbtų. Jis neieškojo lengvų sprendimų ir tuščių stebuklų, nes buvo atkaklus, negailėjo savų pastangų, o kai reikėjo, pasirodydavo labai išradingas. Krikščionis žino, kad Dievas daro stebuklus, kad Jis darė juos prieš daugelį šimtmečių ir tebedaro dabar, nes non est abbreviata manus Domini¹⁸ – Dievo jėga nemažėja.

Stebuklai yra gelbstinčios Dievo galios ženklas. Jie nėra kompetencijos stokos pagydymas arba būdas pasilengvinti gyvenimą. „Stebuklas“, kurio iš jūsų prašo Dievas, yra krikščioniškasis ir dieviškasis pašaukimas pašventinant kasdienį savo darbą: stebuklas yra su meile atliekamo kasdienio darbo proza, virstanti didvyriška poezija. Dievas tikisi iš jūsų atsakingo apaštališko uolumo ir gero savo darbo išmanymo.

Taigi štai kas yra jūsų darbo moto: jeigu norite būti naudingi – tarnaukite. Visų pirma, norint gerai visa atlikti, reikia mokėti tinkamai pabaigti. Netikiu gerais ketinimais to, kuris nesiekia reikiamų profesinių žinių, kad galėtų tinkamai įvykdyti jam patikėtus uždavinius. Nepakanka norėti daryti gerai, turime mokėti gerai daryti. Ir jeigu šis mūsų troškimas tikras, jis reikš visas įmanomas pastangas siekiant viską pabaigti iki galo ir šitaip žmogiškai tobulėti.

Leiskite man dar kartą pabrėžti šventojo Juozapo gyvenimo natūralumą ir paprastumą, nors daug jau esame apie tai kalbėję kitomis progomis: Juozapas nebuvo nusitolinęs nuo savo kaimynų ir nedarė jokių dirbtinių kliūčių jų santykiams.

Nors kartais ir vertėtų, tačiau nemėgstu kalbėti apie katalikus darbininkus, katalikus inžinierius, katalikus gydytojus ir taip toliau, lyg būtų kalbama apie atskirą gentinę rūšį, lyg katalikai sudarytų mažą, nuo kitų žmonių atsiribojusią grupelę. Tuomet atrodytų, kad tarp katalikų ir likusios visuomenės dalies esti gili praraja. Gerbdamas priešingą nuomonę manau, jog teisingiau kalbėti apie darbininkus, kurie yra katalikai, arba katalikus, kurie yra darbininkai; apie inžinierius, kurie yra katalikai, arba apie katalikus, kurie yra inžinieriai. Nes tikintis ir intelektinį, techninį arba fizinį darbą praktikuojantis žmogus jaučiasi vienybėje su kitais, tokiais pat kaip jis, turinčiais tokias pat teises ir pareigas, tokį pat troškimą tobulėti, tokią pat būtinybę spręsti iškilusias bendras problemas ir jų nevengti.

Pasirengusio šitaip gyventi kataliko kasdienis gyvenimas bus tikėjimo, vilties ir meilės liudijimas: paprastas ir natūralus liudijimas, nereikalaujantis dirbtinio iškilmingumo. Jo gyvenimo vientisumas liudys nuolatinį Bažnyčios buvimą pasaulyje – juk visi katalikai, būdami teisėti išrinktosios Dievo Tautos nariai, ir yra Bažnyčia.

Asmeninė laisvė

Krikščionis, iš pareigos atlikdamas darbą, neturi niekinti savaime susiklostančių aplinkybių. Jeigu pasakymas „palaiminkite visą žmogiškąją veiklą“ būtų suprastas kaip žmogaus veiklos dėsningumo iškraipymas ar net jo sugriovimas, tokios frazės niekada nevartočiau. Manęs niekas nesugebėjo įtikinti, kad įprastas žmonių darbas turėtų būti apkabinėtas išraiškingais plakatais ar apklijuotas konfesinėmis etiketėmis. Nors ir gerbiu priešingą nuomonę, bet atrodo, kad tokių etikečių vartojimas tik menkina šventą mūsų tikėjimą. Be to, etiketė „katalikiškas“ gali būti užklijuota neva pateisinant net žmogiško padorumo ribas peržengusį elgesį.

Visas pasaulis ir visa, kas jame yra, išskyrus nuodėmę, yra gera, nes tai sukūrė Viešpats Dievas. Todėl krikščionis, petys petin dirbdamas su kitais žmonėmis ir nuolat dėl meilės kovojantis, kad išvengtų Dievo įžeidimo, turi Jam atsiduoti visiškai. Krikščionis turi ginti visas iš asmens orumo kylančias vertybes.

Yra viena, ypač puoselėjama vertybė: tai asmens laisvė. Tik tada, kai krikščionis asmeniškai gina kitų laisvę – būtinai atsakingai, – tiktai tada jis gali žmogiškai ir krikščioniškai garbingai apginti ir savąją. Kartojau ir kartosiu, jog Viešpats mums dosniai suteikė didžiulę antgamtinę dovaną – dieviškąją malonę, o kita nuostabi žmogiškoji dovana – brandos reikalaujanti asmeninė laisvė. Laisvės nevalia sumenkinti iki palaidumo, privalome stengtis realiai suderinti savo elgesį su dieviškuoju įstatymu, nes „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“⁴³.

Kristaus Karalystė yra laisvės karalystė. Vieninteliai vergai yra tie, kurie laisvai – dėl Dievo meilės – prisiriša patys. Kokia palaiminta yra ši mus išlaisvinanti meilės vergija! Be laisvės negalime atsiliepti į malonę. Be laisvės negalime laisvai atsiduoti Viešpačiui, veikti dėl pačios antgamtiškiausios priežasties: „nes mes patys to norime“.

Kai kurie klausytojai pažįsta mane jau labai seniai. Jūs galite patvirtinti, kad visą gyvenimą mokiau asmeninę laisvę derinti su asmenine atsakomybe. Ieškojau laisvės visame pasaulyje ir tebeieškau jos dabar, panašiai kaip Diogenas ieškojo tikro žmogaus. Ir kiekvieną dieną vis labiau pamilstu laisvę. Aš ją myliu labiau už visas žemiškas gėrybes. Tai brangenybė, kurios niekada tinkamai neįvertinsime.

Kalbėdamas apie asmeninę laisvę, nesistengiu apžvelgti kitų, galbūt labai teisėtų laisvės aspektų, nepatenkančių į mano kunigišką kompetenciją. Žinau, kad man nedera diskutuoti aktualiomis pasaulietinėmis temomis, priklausančiomis pasaulietinei ir pilietinei sričiai. Tai klausimai, kuriuos Viešpats paliko žmonėms laisvai ir ramiai aptarti. Žinau, kad kunigas privalo vengti visokiausių ginčų, kurie supriešina žmones. Jis turi vesti sielas pas Dievą, į Jo gelbstintį mokymą, į Jėzaus Kristaus įsteigtus sakramentus, į vidinį gyvenimą, priartinantį prie Viešpaties ir leidžiantį mums suvokti, kad esame Jo vaikai, todėl visų be išimties žmonių broliai.

Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus šventę. Ir mano kunigiškos pareigos leidžia teigti, kad tie, kurie įsivaizduoja Kristaus Karalystę kaip kokią nors politinę programą, nesupranta antgamtinio tikėjimo tikslo ir rizikuoja užsikrauti ant savo sąžinės naštą, neturinčią nieko bendra su Jėzaus našta, nes Jo „jungas švelnus ir <...> našta lengva“⁴⁴. Mylėkime visus žmones, mylėkime visų labiausiai Kristų, o tada neišvengiamai mylėsime ir teisėtą kitų laisvę, gyvensime ramiai ir išmintingai.