Punktų sąrašas

Profesinis darbas taip pat yra apaštalavimas, galimybė tarnauti kitiems, atskleisti jiems Kristų ir vesti juos pas Dievą Tėvą. Visa tai yra meilės gausa, Šventosios Dvasios liejama į mūsų širdis. Kai šventasis Paulius aiškino efeziečiams, kaip atsivertimas į krikščionybę turėtų paveikti jų gyvenimą, vienas iš pasakymų buvo toks: „Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.“¹⁶ Žmonėms reikia žemiškos duonos palaikyti savo gyvybę žemėje; jiems taip pat reikia dangaus duonos apšviesti protus ir uždegti širdis. Per savo darbo patirtis ir iniciatyvas, pokalbius ir santykius su kitais, galite ir turite įgyvendinti šį apaštališką priesaką.

Jeigu dirbsime su tokia nuostata, mūsų gyvenimas, kad ir kupinas žmogiškai realybei būdingų netobulumų, bus dangiškos šlovės nuojauta. Nuojauta bendrystės su Dievu ir Jo šventaisiais danguje, kur viską valdo meilė, atsidavimas, ištikimybė, draugystė ir džiaugsmas. Jūsų paprastas profesinis darbas taps tikra, tvirta ir kilnia realybe, kuriančia tikrą krikščionišką gyvenimą ir apvaisinančia jį Kristaus malone.

Profesiniame darbe, atliekamame Dievo artumoje, ims veikti tikėjimas, viltis ir krikščioniška meilė. Įvairūs atsitikimai jūsų darbe, užmegzti žmogiški ryšiai, iškylančios problemos teiks peno jūsų maldoms. Siekis gerai atlikti savo kasdienes pareigas suteiks galimybę pajusti kryžių, kuris yra svarbus kiekvienam krikščioniui. Pajutę savo silpnumą ir klaidas, visada iškylančias žmogiškoje veikloje, įgausite daugiau tikrovės pojūčio, nuolankumo ir geriau suprasite kitus. Sėkmės ir džiaugsmai įkvėps jus dėkoti ir padės suprasti, kad gyvenate ne sau, o tam, kad tarnautumėte kitiems žmonėms ir Dievui.

Žmogiškasis naudingumas, darbo atlikimo technika ir išmanymas turi pasižymėti tarnystės dvasia, siekiu prisidėti prie kitų žmonių gerovės – savybe, kuri buvo kertinė dirbančiam šventajam Juozapui ir turėtų būti svarbiausia kiekvienam krikščioniui. Juk Juozapas dirbdamas nesiekė susireikšminti, nors jo aktyvumas leido tapti brandžia ir įtaigia asmenybe. Dirbdamas Patriarchas vykdė Dievo valią, galvojo apie savus žmones, apie Jėzų ir Mariją, ir apie visus mažo Nazareto miesto gyventojus, taigi dirbo jų visų labui.

Juozapas buvo vienas iš nedaugelio Nazareto amatininkų, galbūt net vienintelis. Greičiausiai jis buvo stalius. Tačiau, kaip paprastai būna kaimuose, jo dėmesio reikėjo ir kitur: suremontuoti neveikiantį malūną arba, artėjant žiemai, pataisyti stogo čerpes. Be abejo, Juozapas žinojo, kaip sunkiomis situacijomis gerai atliekamu darbu pagelbėti žmonėms. Jo nuovokus darbas buvo tarnystė kitų labui. Ir tuomet daugelio miestelio šeimų gyvenimas tapo mielesnis. Šypsena, geru žodžiu arba tiesiog trumpu, neva nereikšmingu posakiu Juozapas galėjo grąžinti tikėjimą ir džiaugsmą jo netekusiems kaimynams.

Kartais už darbą iš neturtingesnių žmonių Juozapas labai mažai tepaimdavo, tik tiek, kad užsakovas jaustų, jog jis bent kažkuo atsimokėjo. Tačiau dažniausiai jo kainos buvo nei per didelės, nei per mažos. Jis mokėjo tiksliai paprašyti tik to, kas teisėtai jam priklausė – ištikimybė Dievui negali versti atsisakyti savo teisių, kurios faktiškai yra ir pareigos. Šventajam Juozapui reikėjo teisingo užmokesčio, nes jo reikėjo išlaikyti šeimą, kurią jam patikėjo Dievas.

Reikalauti savo teisių turime ne dėl savanaudiškų priežasčių. Nemyli teisingumo tas, kuris netrokšta, kad jis būtų vykdomas ir kitų žmonių atžvilgiu. Taip pat klaidinga apsiriboti patogiu religingumu, pamirštant kitų poreikius. Žmogus, kuris siekia būti teisus Dievo akyse, stengsis pagal teisingumą tvarkyti ir santykius su kitais žmonėmis. Ir ne vien dėl Dievo vardo gėrio, bet todėl, kad būti krikščioniu reiškia persiimti visais kilniais žmogiškais siekiais. Perfrazuojant gerai žinomą šv. Jono tekstą¹⁹, galima sakyti, kad žmogus, skelbiantis, jog jis elgiasi teisingai Dievo atžvilgiu, bet taip nesielgiantis su kitais žmonėmis, yra melagis ir jame nėra tiesos.

Drauge su visais krikščionimis buvau laimingas ir labai susijaudinęs tuomet, kai buvo nutarta paskelbti liturginę šventę šventojo Juozapo darbininko garbei. Ši šventė, patvirtinanti dieviškąją darbo vertę, parodo, kaip Bažnyčia teigia pagrindines Evangelijos tiesas, o Dievas nori, kad mes jas deramai apmąstytume, ypač mūsų laikais.

Gyvenimas ateityje

Apaštalavimo užduotis, patikėta visiems Kristaus mokiniams, visuomeniniame gyvenime duoda konkrečių vaisių. Negalime galvoti, kad krikščionis, vykdydamas savo uždavinį, turi nusigręžti nuo pasaulio ir laikyti žmogaus prigimtį beviltiška. Viskas, net ir mažiausias atsitiktinumas turi žmogiškąją ir dieviškąją prasmę. Kristus, būdamas tobulas žmogus, atėjo ne sunaikinti žmogiškumo, bet jį atgaivinti. Jis prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį, išskyrus nuodėmę. Jis patyrė viską, net ir liūdesį dėl blogio.

Krikščionis bet kuriuo metu turi būti pasirengęs pašventinti visuomenę iš vidaus. Jis visa šventina gyvendamas pasaulyje, bet nesupasaulėjęs, nes pasaulis neretai dėl nuodėmės – o ne dėl to, kad pats savaime būtų blogas – neigia Dievą ir priešinasi Jo mylinčiai bei gelbstinčiai valiai.