Punktų sąrašas

Maldos gyvenimas

„Šlovinsiu mano Dievą“¹¹. Jeigu Dievas mums yra pats gyvenimas, nedera stebėtis, kad visa mūsų krikščioniška egzistencija turėtų būti persmelkta maldos. Tačiau neįsivaizduokite, jog malda yra veiksmas, kurį reikia atlikti, o paskui galima jį pamiršti. Teisusis „mėgsta Viešpaties Teisyną, mąsto jį dieną ir naktį“¹². Svajosiu apie tave iš ryto¹³, ir vakare lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos¹⁴. Visa mūsų diena gali būti skirta maldai – nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Ir ne tik. Kaip mums primena Šventasis Raštas, net mūsų miegas turėtų virsti malda¹⁵.

Prisiminkite, ką Evangelijos sako apie Jėzų. Kartais Jis visą naktį praleisdavo nuoširdžiai kalbėdamasis su savo Tėvu. Pirmieji mokiniai, matydami Kristų meldžiantis, tiesiog prisipildydavo meilės! Pamatę šią nuolatinę savo Mokytojo nuostatą, jie prašė Jo: Domine, doce nos orare¹⁶ – Viešpatie, išmokyk mus šitaip melstis.

Šventasis Paulius visur skelbia gyvą Kristaus pavyzdį, ragindamas tikinčiuosius būti orationi instantes¹⁷ – nuolat ištvermingus maldoje. O šventasis Lukas pirmųjų krikščionių elgesį nusako lakoniška fraze: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai.“¹⁸

Geras krikščionis maldos kalvėje su Dievo malone grūdina savo charakterį. Ir malda, būdama gyvybinga, gali įgauti daugybę formų. Iš mūsų širdies ji dažniausiai išsilies žodžiais, tomis žodinėmis maldomis, kurių mus išmokė pats Dievas („Tėve mūsų“) arba Jo angelai („Sveika, Marija“). Vėliau kartosime per laiką tarsi savaime atsiradusias maldas, išreiškiančias daugybės mūsų tikėjimo brolių maldingumą: liturgines maldas lex orandi arba kitas maldas, kurių šaltinis yra karštos širdies meilė mūsų Motinai: Sub tuum praesidium, Memorare, Salve, Regina.¹⁹

Kitais atvejais mums pakaks dviejų ar trijų žodžių, lyg Viešpatin paleistų strėlių, iaculata – trumpųjų maldų. Jų išmokstame, atidžiai kontempliuodami Kristaus gyvenimą: Domine, si vis, potes me mundare²⁰ – Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų; Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te²¹ – Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu; Credo, Domine, sed adiuva incredulitatem meam²²– Tikiu! Padėk mano netikėjimui, sustiprink mano tikėjimą; Domine, non sum dignus²³ – Viešpatie, nesu vertas; Dominus meus et Deus meus²⁴ – mano Viešpatie ir mano Dieve! Tinka ir kitos trumpos nuoširdžios frazės, kurios išsiveržia iš degančios sielos gelmių ir labiausiai dera konkrečiomis aplinkybėmis.

Be šių maldų, kasdien reikia numatyti laiko išskirtinei bendrystei su Dievu. Tai nebylaus dialogo minutės, jei įmanoma, praleidžiamos priešais tabernakulį, kad padėkotume Viešpačiui, nes Jis – toks vienišas – laukia mūsų jau dvidešimt amžių. Šis dialogas su Dievu yra nuoširdi vidinė mąstymo malda, kai meldžiamasi visa siela: pasitelkiamas protas, vaizduotė, atmintis ir valia. Tai meditacija, pripildanti mūsų varganą žmogiškąjį gyvenimą ir kasdienei būčiai suteikianti antgamtinę vertę.

Vidinė malda, žodinės maldos ir trumposios maldos padės visą dieną paversti nuolatiniu Dievo garbinimu ir Jį garbinsime natūraliai, be perdėtų išorinių ženklų. Gyvensime Jo akivaizdoje, tiesiog taip, kaip vienas kitą mylintys žmonės, nuolat galvojantys vienas apie kitą. Ir visi mūsų veiksmai, net ir patys nereikšmingiausi, bus dvasiškai prasmingi.

Kai krikščionis pradeda nepertraukiamai bendrauti su Viešpačiu, jo vidinis gyvenimas auga, tampa stiprus ir saugus. Šis kelias yra atviras visiems, o ne tik keliems išrinktiesiems. Jis virsta pastangų reikalaujančios, bet vis dėlto malonios kovos dalimi – pastangomis nuoširdžiai vykdyti Dievo valią.

Būtent apmąstydami maldos gyvenimą, galime geriau suprasti kitą šiandienės šventės aspektą – apaštalavimą. Apaštalavimas yra įgyvendinimas pavedimo, kurį Jėzus davė savo mokiniams, prieš žengdamas į dangų: jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir ligi pat žemės pakraščių“²⁵.