Punktų sąrašas

Adventas – vilties metas

Nebenoriu daugiau kalbėti šį pirmąjį Advento sekmadienį, kai pradedame skaičiuoti dienas, skiriančias nuo mūsų Išganytojo gimimo. Jau aptarėme savo krikščioniškojo pašaukimo tikrumą: Viešpats patikėjo mums misiją patraukti kitas sielas šventumo link, priartinti jas prie Dievo, suvienyti su Bažnyčia, išplėsti Dievo karalystę visose širdyse. Jėzus nori, kad būtume atsidavę, ištikimi, jautrūs, mylintys. Jis nori, kad mes būtume šventi ir labai artimi Dievui.

Iš vienos pusės – puikybė ir geidulingumas, nuobodulys ir egoizmas. Iš kitos – meilė ir atsidavimas, gailestingumas ir nuolankumas, pasiaukojimas ir džiaugsmas. Turi pasirinkti. Esi pašauktas gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Negali siekti žemesnių tikslų, tenkintis vidutiniškumu, izoliuotu gyvenimu.

Kartą mačiau erelį, uždarytą geležiniame narve. Jis buvo purvinas, nušiurusiomis plunksnomis, naguose spaudė gabalą dvėselienos. Tada pagalvojau, kas atsitiktų man, jeigu atsisakyčiau iš Dievo gauto pašaukimo. Buvo gaila to vienišo, įkalinto paukščio, gimusio sklandyti aukštai danguje ir žvelgti į saulę. Mes taip pat galime pakilti į „savo mažytes aukštumas“, mylėti Dievą, tarnauti visiems žmonėms. Tačiau mūsų sielose neturi likti slaptų kertelių, neapšviestų Jėzaus Kristaus šviesos. Turime išmesti iš galvos visus rūpesčius, kurie tolina nuo Jo. Tada Kristus bus tavo prote, tavo lūpose, tavo širdyje, tavo veiksmuose. Šitaip visas tavo gyvenimas – širdis, darbai, protas ir žodžiai – prisipildys Dievo.

Evangelijoje ką tik perskaitėme: „atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“⁵⁰ Advento laikas – tai vilties laikas. Ši plati mūsų krikščioniško pašaukimo panorama, ši gyvenimo vienovė, kurios šerdis yra gyventi Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdoje, gali ir turi tapti mūsų kasdienio gyvenimo realybe. Prašyk mūsų Karalienės kartu su manimi, kad tai išsipildytų. Pasistenk įsivaizduoti, kaip Ji praleido šiuos mėnesius, laukdama savo užgimsiančio Sūnaus. Ir mūsų Motina, Švenčiausioji Marija, padarys tave alter Christus, ipse Christus – kitu Kristumi, pačiu Kristumi!

Krikščionis ir žmonijos istorija

Būti krikščioniu – tai reiškia nesiekti vien asmeninio pasitenkinimo. Tai yra ir misija. Prisiminkime, kad Dievas kviečia krikščionis būti pasaulio druska ir šviesa. Pakartodamas šį priesaką ir naudodamasis Senojo Testamento tekstais, šventasis Petras aiškiai ir atvirai išsako jo prasmę: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“¹⁴

Būti krikščioniu nėra atsitiktinis dalykas. Tai dalyvavimas dieviškoje realybėje, kylančioje iš mūsų gyvenimo gelmių. Šioji realybė teikia aiškų regėjimą ir stiprina valią veikti taip, kaip nori Dievas. Taigi sužinome, jog krikščionio žemiška kelionė turi reikšti nuolatinę tarnystę, reiškiamą įvairiais būdais, priklausomai nuo asmeninių aplinkybių, bet visada grindžiamą Dievo ir artimo meile. Būti krikščioniu – reiškia elgtis nesiekiant menkų asmeninio prestižo ir ambicijų tikslų. Galbūt net nesiekiant kilnesnių užmojų, tokių kaip filantropija arba atjauta žmonėms dėl jų nesėkmių. Tai reiškia galutinai siekti meilės pilnatvės, kurią parodė Jėzus Kristus, numirdamas už mus.

Jau susiformavę požiūriai neleidžia įsigilinti į šį Jėzaus Kristaus slėpinį. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės į krikščionybę žvelgia kaip į pamaldumo pratybų ir aktų rinkinį, jie nesugeba suvokti ryšio tarp šio pamaldumo ir kasdienio gyvenimo aplinkybių bei būtinybės dėl šio ryšio matyti kitų žmonių poreikius ir siekti atkurti teisingumą.

Sakyčiau, kad tie, kurie turi tokią nuostatą, dar nesuprato Dievo Sūnaus įsikūnijimo prasmės, to didžio slėpinio, to, kad Jis prisiėmė žmogaus kūną, sielą ir balsą, kad Jis dalijosi su mumis likimu ir net patyrė kankinantį mirties skausmą. Ir galbūt net nenorėdami kai kurie žmonės laiko Kristų svetimu žmogaus pasauliui.

Kiti yra linkę įsivaizduoti, kad, norėdami išlikti žmonėmis, turime tiesiog apeiti keletą pagrindinių krikščionybės dogmos aspektų. Jie elgiasi taip, tarsi maldos, nuolatinio bendravimo su Dievu gyvenimas verstų atsižadėti pasaulio ir atsisakyti atsakomybės. Bet jie pamiršta, kad ne kas kitas, o pats Jėzus parodė mums aukščiausią meilės ir tarnavimo pavyzdį, kuriuo ir turime sekti. Tik tuomet, jeigu stengsimės suprasti Dievo meilės paslaptį – meilės, kuri atsiduoda iki mirties – pajėgsime visiškai atsiduoti kitiems ir nepasiduoti sunkumams ar abejingumui.

Kristaus Kūno šventės metu visose pasaulio miestų ir kaimų procesijose krikščionys iškilmingai lydi savo Viešpatį. Pasislėpęs Ostijoje Jis eina per gatves ir aikštes taip, kaip ir gyvendamas žemėje. Jis sutinka tuos, kurie nori Jį pamatyti, Jis atsiveria tiems, kurie Jo net neieško. Taip Jis apsireiškia saviesiems. O kaip į šį Mokytojo kvietimą atsiliepti mums?

Išoriniai meilės ženklai turi kilti iš širdies ir vėliau pasireikšti krikščioniško gyvenimo liudijimu. Jeigu atsinaujinome priimdami Viešpaties Kūną, turime tai įrodyti darbais. Tebūna mūsų mintys nuoširdžios – pilnos ramybės, atsidavimo ir tarnystės. Tegu mūsų žodžiai būna teisingi, aiškūs bei tikslūs, tepajėgia jie nuraminti ir padėti, o ypač kitus apšviesti Dievo šviesa. Te mūsų veiksmai būna nuoseklūs ir vaisingi: teskleidžia jie bonus odor Christi¹⁵ – mielą Kristaus kvapsnį, primenantį Jo elgesį bei gyvenimo būdą.

Kristaus Kūno procesija neša Jėzų į visus pasaulio didmiesčius ir miestelius. Tačiau šis veiksmas negali būti vienadienis dalykas, tarsi tik koks išgirstas ir greit užmirštas garsas. Toji Jėzaus eisena mūsų tarpe primena, kad savo Viešpatį turime atrasti įprastoje kasdienėje veikloje. Drauge su šia iškilminga ateinančio ketvirtadienio^* procesija turi žingsniuoti ir nepriekaištingas, tylus kiekvieno paprasto krikščionio gyvenimas. Būdamas žmogus tarp žmonių, krikščionis turi tikėjimo dovaną ir dievišką misiją veikti, kad atnaujintų žinią apie mūsų Viešpaties buvimą žemėje. Nesame be trūkumų, darome klaidų ir įpuolame į nuodėmes. Bet Dievas yra su mumis, todėl turime būti pasiruošę, kad Jis su mūsų pagalba ir toliau tęstų savo žingsniavimą tarp žmonių.

Prašykime tad mūsų Viešpatį padaryti, kad būtume Eucharistijos sielos, kad mūsų santykiai su Juo visiems teiktų džiaugsmą, ramybę ir teisingumo troškimą. Šitaip padėsime kitiems pažinti Kristų ir padaryti Jį visų žmogiškų veiksmų centru. Ir šitaip bus įvykdytas Jėzaus pažadas: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“¹⁶