Punktų sąrašas

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.

Slėpiningos aukos paslaptis

Bet žiūrėkite: nepaisant visų Dievo Motiną Mariją išaukštinančių malonių, žemiškajame gyvenime Ji nebuvo išvaduota nei iš skausmo, nei iš nuovargio, nei iš tikėjimo neaiškumo. O vienai paprastai moteriai, kartą pašlovinusiai Jėzų žodžiais „palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ – Viešpats atsakė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“⁷ Toks buvo Jo Motinos pašlovinimas. Pašlovinimas Jos ištarto fiat – „Tebūna man, kaip tu pasakei“⁸, pasakyto nuoširdžiai ir kilniaširdiškai, visiškai atsiduodant ir to nedemonstruojant, bet visa išreiškiant tylia ir slėpininga kiekvienos dienos auka.

Apmąstydami šią tiesą, geriau suvokiame Dievo logiką. Suprantame, jog mūsų gyvenimo antgamtinė vertė priklauso ne nuo atliktų didingų žygdarbių, apie kuriuos kartais svajojame, bet nuo to, su kokiu atsidavimu paklūstame Dievo valiai, dosniai aukodami Jam paprastą kasdienę auką.

Jeigu norime tapti dieviški, tai pirmiausia turime pasidaryti labai žmogiški, Dievo žvilgsnyje nuolankiai priimti savo žmogiškąją prigimtį ir šitaip pašventinti savo akivaizdų menkumą. Taip gyveno Marija. Ta, kuri palaiminta ir Dievo apdovanota visomis malonėmis, ta, kuri aukščiau nei angelai ar šventieji, gyveno paprastą gyvenimą. Marija – kūrinys, kaip ir mes visi. Ji turi tokią pat širdį, sugebančią džiaugtis, kentėti ir verkti. Prieš Gabrieliaus apreiškimą Švenčiausioji Mergelė dar nežinojo Dievo pasirinkimo nuo amžių būti Mesijo Motina. Ji save laiko nuolankia tarnaite⁹ ir tik vėliau su giliu nusižeminimu pripažįsta: „Didžių dalykų padarė man Visagalis.“¹⁰

Marijos skaistumas, nuolankumas ir dosnumas dar labiau išryškina mūsų menkumą ir egoizmą. Normalu, kad, suvokę tai, pajuntame norą būti tokie, kaip Ji. Kadangi mes, kaip ir Ji, tik Dievo kūriniai, turėtų pakakti vien mūsų ištikimybės, kad ir mums Dievas padarytų didžių dalykų. Mūsų menkumas nebus kliūtis, nes Dievas išsirenka nieko nevertus, kad dar ryškiau suspindėtų Jo meilės galia¹¹.

Būti kaip Marija

Mūsų Motina – atsiliepimo į Dievo malonę pavyzdys. Jeigu apmąstysime Jos gyvenimą, Viešpats suteiks šviesos ir gebėjimo sudievinti savo kasdienę būtį. Mes, krikščionys, galvojame apie Mergelę Mariją ne tik kasmet švęsdami Dievo Motinos šventes, bet ir daugybę kartų per dieną. Jei išnaudosime tas akimirkas įsivaizduodami, kaip Ji atliktų mūsų dirbamą darbą, pamažu išmoktume sekti Jos pavyzdžiu ir galų gale taptume į ją panašūs, kaip vaikai supanašėja su savo motina.

Pirmiausia turime mylėti Jos meile. Meilė – ne tik jausmas. Ji turi atsiskleisti žodžiais ir svarbiausia – darbais. Mergelė Marija ne tik pasakė fiat, bet ir visu gyvenimu patvirtino šį nepajudinamą sprendimą. Turime taip pat elgtis. Kai mus apima Dievo meilė ir atsiveria Jo valia, turime įsipareigoti būti ištikimi, atkaklūs ir šią ištikimybę patvirtinti savo elgesiu. Nes „ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“¹²

Turime mokytis ir žmogiškojo, ir antgamtiškojo Mergelės subtilumo. Išgelbėjimo istorijoje Ji – privilegijuotas kūrinys, nes joje „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“¹³. Ji buvo subtili liudytoja, pati išlikusi nepastebėta. Jai nereikėjo pagyrų, nes ji nesiekė asmeninės šlovės. Marija dalyvauja savo Sūnaus vaikystės slėpiniuose – žmogiškai žvelgiant, įprastuose įvykiuose. Prisiartinus didžiųjų stebuklų metui ir liaudžiai džiūgaujant, Marija pasitraukia. Ji tarsi pradingsta. Jeruzalėje, kai ant asilaičio jojantis Kristus skelbiamas karaliumi, Marijos nėra šalia. Bet Ji vėl pasirodo prie kryžiaus, kada visi kiti išsilaksto. Toks elgesys, pačiai Marijai net nesiekiant, savaime atskleidžia Jos dvasios didybę, gelmę ir šventumą.

Mokykimės iš Jos klusnumo Dievui. Tai pavyzdys, suderinantis priklausomybę ir viešpatavimą. Marijos elgesys skiriasi nuo tų paikų mergaičių, klausančių, bet negalvojančių, elgesio. Marija visada dėmesingai klauso, ko nori Dievas, Ji apmąsto tai, kas neaišku, klausia, ko nežino. O po to visiškai atsiduoda į Dievo rankas: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“¹⁴ Matote, koks stebuklas? Švenčiausioji Marija, mūsų mokytoja, moko, kad paklusnumas Dievui visiškai nereiškia žeminančio vergavimo, varžančio mūsų sąžinę. Priešingai – paklusnumas padeda atsiskleisti „Dievo vaikų garbės laisvei“¹⁵.