Punktų sąrašas

Pašventinti savo darbą ir savo darbu pašventinti kitus

„Opus Dei“ atidaviau savo gyvenimą, o jo dvasią galiu nusakyti labai paprastai – tai įprastas profesinis darbas pasaulio šurmulyje. Dieviškasis pašaukimas suteikia mums misiją, kviečia prisidėti prie vienintelio Bažnyčios tikslo – visa patraukti link Dievo, liudijant Kristų visiems žmonėms.

Pašaukimas įžiebia šviesą, kuri nušviečia mūsų egzistencijos prasmę. Remiantis tikėjimo šviesa, tai teikia tikrumą, kodėl gyvename žemėje. Gyvenimas – dabartis, praeitis ir ateitis – įgauna naują matmenį, gelmę, kurių anksčiau nebuvome suvokę. Visi įvykiai ir atsitikimai sudėliojami į savo vietas: suprantame, kur mus nori vesti Dievas, pasijuntame užvaldyti šio mums patikėto uždavinio.

Dievas išgelbsti iš nežinojimo tamsos, iš klaidžiojimo po istorijos įvykus ir pašaukia galingu balsu, kaip pašaukė Petrą ir Andriejų: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum¹¹– eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, nepaisant to, kokią vietą beužimtumėte pasaulyje.

Tas, kuris gyvena tikėjimu, gali patirti sunkumų ir kovų, kančių ir net apmaudo, tačiau niekada nepatirs nusivylimo ar sielvarto, nes jis žino, ko vertas jo gyvenimas, jis žino, kam yra gimęs. Ego sum lux mundi, – sušuko Kristus, – qui sequitur me non ambulat in tenebris, sed habebit lumen vitae.¹² Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.

Norėdami nusipelnyti šią Dievo šviesą, privalome mylėti. Turime nuolankiai pripažinti, kad mums reikia išgelbėjimo ir drauge su Petru sakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“¹³ Jei iš tiesų šitaip elgsimės, jeigu leisime Dievo žodžiui įžengti į savo širdis, tikrai galėsime tarti, jog nebevaikštome tamsybėse, nes virš mūsų silpnybių ir asmeninių trūkumų šviečia Dievo šviesa taip, kaip saulė šviečia viršum audros debesų.

Krikščioniškasis tikėjimas ir pašaukimas veikia ne vieną kurią nors egzistencijos dalį, bet ją visą. Santykiai su Dievu būtinai reikalauja atsidavimo, visiško išsižadėjimo. Tikintis žmogus visuose gyvenimo lygmenyse mato naują perspektyvą: tą, kurią mums suteikia Dievas.

Jūs, drauge su manimi švenčiantys šią šventojo Juozapo šventę, esate skirtingų profesijų žmonės; jūs skirtinguose kraštuose turite savo darbą, namus, esate skirtingų rasių ir kalbate skirtingomis kalbomis. Jūs lavinotės įvairių aukštųjų mokyklų auditorijose, dirbtuvėse ir įstaigose. Jūs metai po metų dirbote pagal savo profesiją, užmezgėte daugelį profesinių ir asmeninių ryšių, padėjote spręsti kilusius sunkumus savo įmonėse ar susidūrę su visuomenės problemomis.

Tai nuostabu. Dar kartą primenu, kad visa tai nėra svetima Dievo planui. Jūsų žmogiškasis pašaukimas yra jūsų dieviškojo pašaukimo dalis. Ir net labai svarbi jo dalis. Štai kodėl, siekdami šventumo ir drauge prisidėdami prie aplinkinių pašventinimo, jūs turite pašventinti savo darbą bei aplinką, savo profesiją arba amatą, kurie ypač veikia jūsų žmogiškąją asmenybę, formuoja jūsų būdą gyventi pasaulyje. Turite pašventinti savo namus, šeimą ir savo šalį, kurioje gimėte ir kurią mylite.

Darbas yra neatskiriama žmogaus gyvenimo žemėje dalis. Jam būdingos nuolatinės pastangos, nuovargis, išsekimas – šie kentėjimo ir kovos ženklai, lydintys žmogiškąją egzistenciją, išryškina nuodėmes ir parodo atpirkimo poreikį. Tačiau pats savaime darbas nėra nei bausmė, nei prakeikimas: šitaip kalbantys nėra gerai išstudijavę Šventojo Rašto.

Laikas mums, krikščionims, imti labai aiškiai teigti, jog darbas yra Dievo dovana, ir nėra prasmės rūšiuoti žmones pagal jų užsiėmimą, lyg vieni darbai būtų kilnesni už kitus. Apskritai visi darbai liudija žmogaus orumą, jo viešpatavimą Dievo kūrinijoje. Darbas yra galimybė tobulinti savo asmenybę. Tai vienybės ryšys su kitais, būdas išlaikyti šeimą, priemonė padėti tobulinti visuomenę, kurioje mes gyvename, ir pastanga prisidėti prie žmonijos pažangos.

Krikščioniui horizontai prasiplečia ir pagilėja, nes dirbdamas jis dalyvauja Dievo kūrybiniame darbe. Sukūręs pirmuosius žmones ir juos palaiminęs, Dievas tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“¹⁴ Dar daugiau – nuo to laiko, kai Kristus ėmėsi dirbti, darbas tapo atpirkimo ir išgelbėjimo priemone. Jis nebėra vien būtinas žmogaus gyvenimo dėmuo, jis tapo keliu į šventumą – tai tikrovė, kurią reikia pašventinti ir kuri pati teikia šventumo.