Punktų sąrašas

Tikėjimas ir protas

Maldos ir atgailos gyvenimas, dieviškosios vaikystės suvokimas padaro mus itin pamaldžiais krikščionimis, tarsi mažyčiais vaikais Dievo atžvilgiu. Tikėjimas yra vaikų dorybė. Kad vaikas visiškai atsiduotų tėvo globai, jam reikia būti ir jaustis mažu ir bejėgiu. Daug mąsčiau apie šį dvasinės kūdikystės gyvenimą, kuris neprieštarauja tvirtybei, nes reikalauja stiprios valios, užgrūdintos brandos, atviro ir tvirto charakterio.

Taigi, būkime pamaldūs, pamaldūs kaip vaikai, tačiau nebūkime it nemokšos. Todėl kiekvienas pagal savo galimybes turėtų rimtai ir giliai studijuoti tikėjimą, tai yra teologiją. Vadinasi, reikia ir vaikiško pamaldumo, ir tikros teologinės doktrinos.

Potraukis siekti teologinių žinių, perteikiančių tvirtą krikščionišką mokymą, pirmiausia kyla iš troškimo pažinti ir mylėti Dievą. Tuo pačiu metu jis kyla ir iš esminio tikinčios sielos troškimo suvokti tikrąją pasaulio – Kūrėjo kūrinio – prasmę. Kai kurie žmonės, monotoniškai tarškėdami it sugedusios plokštelės, stengiasi kurti bemaž įsivaizduojamą plyšį tarp tikėjimo ir mokslo, tarp žmogiškojo pažinimo ir dieviškojo apreiškimo. Tačiau toks neatitikimas galėtų kilti – ir vien tik išoriškai – dėl galimos terminų painiavos.

Jeigu pasaulis yra iš Dievo, jeigu Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą⁴⁷ ir suteikė jam savo dieviškosios šviesos kibirkštį, mūsų žmogiškojo intelekto uždavinys turėtų būti atskleisti visų daiktų prigimtyje įkūnytą dieviškąją prasmę, net jeigu tai pasiekiama tik itin sunkiai. Tikėjimo šviesoje taip pat galime suvokti visų dalykų antgamtinę prasmę, atsirandančią iš mūsų pakylėjimo pagal Dievo malonės dėsningumus. Niekados nebijokime tobulinti žmogiškojo žinojimo, nes visos rimtos intelektinės pastangos yra nukreiptos į tiesą. O Kristus pasakė: Ego sum veritas⁴⁸ – Aš esu tiesa.

Krikščionis turi alkte alkti žinojimo. Viskas – nuo pačių abstrakčiausių dalykų iki paprastų praktinių darbų – gali ir turi vesti Dievo link. Juk nėra tokios žmogiškos veiklos, kuri negalėtų įgauti šventumo matmens, kuri nebūtų puiki proga tapti šventesniam ir bendradarbiauti su Dievu dėl kitų žmonių – savo bendradarbių – šventumo. Kristaus sekėjų šviesa neturi būti slepiama kur nors slėniuose, bet užkelta į kalno viršūnes, kad žmonės „matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“⁴⁹

Šitaip dirbti reikštų melstis. Šitaip mokytis – melstis. Taip tyrinėti – taip pat reikštų melstis. Mes visuomet darome tą patį, nes viskas gali būti malda, visokeriopa veikla gali ir turi mus vesti Dievo link, nuo ryto iki vakaro palaikyti mūsų santykius su Juo. Bet koks garbingas darbas gali būti malda, o visi malda paversti darbai ir yra apaštalavimas. Šitaip sieloje susikuria stipri ir paprasta gyvenimo vienovė.

Žmogiškos meilės šventumas

Tyra ir skaisti sutuoktinių meilė yra šventas dalykas, kurį kaip kunigas laiminu abiem rankomis. Krikščioniškoji tradicija Kristaus dalyvavimą Kanos vestuvėse dažnai laikė santuokos dieviškosios vertės įrodymu. „Mūsų Išganytojas nuėjo į vestuvių puotą pašventinti žmogaus santuokinio gyvenimo,“⁵ – rašo šventasis Kirilas Aleksandrietis.

Santuoka yra sakramentas, sujungiantis du kūnus į vieną. Teologija šį faktą išreiškia griežtai ir teigia, kad šio sakramento materija yra vyro ir žmonos kūnai. Viešpats šventina ir laimina abipusę vyro ir žmonos meilę. Jis numato ne tik sielų, bet ir kūnų susijungimą. Joks krikščionis, ar jis būtų pašauktas vedyboms, ar nebūtų, neturi teisės nuvertinti santuokos.

Kūrėjas mus apdovanojo protu, kuris yra tarsi dieviškojo intelekto kibirkštis. Kartu su laisva valia – kita Dievo dovana – jis leidžia mums pažinti ir mylėti. Taip pat Dievas suteikė mūsų kūnui vaisingumą, o tai yra dalyvavimas Jo paties kūrybinėje galioje. Jis panoro panaudoti sutuoktinių meilę, kad į pasaulį ateitų naujos būtybės, plečiančios Bažnyčios kūną. Taigi lytis nėra gėdingas dalykas – tai didžiulė dieviška dovana, skirta skaisčiam gyvenimui, meilei, vaisingumui.

Taip krikščioniškoji doktrina apibrėžia lytiškumą. Mūsų tikėjimas neatmeta nieko, kas šioje žemėje yra gražu, kilnu ir autentiškai žmogiška. Jis moko, kad savanaudiškas malonumų siekimas nevirstų gyvenimo taisykle, nes tik pasiaukojimas ir savęs atsisakymas veda į tikrąją meilę. Dievas mus pamilo ir kviečia pamilti Jį, kviečia pamilti kitus: mylėti nuoširdžiai ir tikrai, kaip Jis mus myli. Būtent šį paradoksą randame Evangelijoje pagal Matą: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.“⁶

Žmonės, kurie yra nuolat susirūpinę savimi ir pirmiausia siekia pasitenkinti, kelia pavojų savo amžinajam išgelbėjimui ir neabejotinai būna nelaimingi jau šiame gyvenime. Tik tas, kuris, gyvendamas santuokinį gyvenimą, pamiršta save, atsiduoda Dievui ir kitiems žmonėms, gali būti laimingas šioje žemėje. Tokia laimė yra išankstinė dangiškojo džiaugsmo nuojauta ir pasiruošimas jam.

Žemiškajame kelyje skausmas visuomet bus meilę išbandantis akmuo. Norėdami pavaizduoti tai, kas vyksta vedybiniame gyvenime, galėtume pasakyti, jog yra dvi medalio pusės. Viena – džiaugsmas žinoti, kad yra mylimas žmogus, troškimas ir entuziazmas sukurti šeimą ir ja rūpintis, vyro ir žmonos meilė, laimė matyti augančius vaikus. Kita – taip pat yra skausmai ir sunkumai, nenumaldomai bėgantis laikas, iš pažiūros monotoniška, rodos, niekad nesikeičianti dienų seka, alinanti kūną ir daranti charakterį irzlų.

Žmogus per daug prastai galvotų apie santuoką ir žmogiškąją šilumą, jeigu tartų, kad meilė ir džiaugsmas baigiasi vos susidūrus su šiais ir panašiais sunkumais. Būtent tada atsiskleidžia tikroji sutuoktinių jausmų esmė. Tada tikru ir tvirtu, stipresniu už mirtį⁷ prisirišimu įsitvirtina ir reiškiasi vyro ir žmonos atsidavimas bei švelnumas.

Pagarba ir meilė

Iš pradžių mus galėjo nustebinti Jėzaus mokinių požiūris į neregį. Jie rėmėsi šiuo nevykusiu posakiu: „Galvok blogai ir nesuklysi.“ Vėliau, kai geriau pažino Mokytoją ir suprato, ką reiškia būti krikščioniu, jie tapo žymiai supratingesni.

„Bet kuris žmogus, – rašo šventasis Tomas Akvinietis, – turi bruožą, pagal kurį kiti gali jį laikyti pranašesniu už save: apaštalo žodžiais tariant: ,<...> vienas kitą laikykite aukštesniu už save‘ (Fil 2, 3). Pagal tai visi žmonės turi gerbti vienas kitą.“²² Nuolankumas yra dorybė, mokanti, kad pagarbos ženklai asmeniui – jo geram vardui, jo gerai valiai, jo privatumui – nėra vien išorinio sutarimo dalykai, bet pagrindinė meilės ir teisingumo apraiška.

Krikščioniška meilė neapsiriboja vien tik ekonomine parama ko nors stokojantiems žmonėms. Pirmiausiai ji ragina gerbti ir suprasti kiekvieną asmenį dėl jo prigimtinio žmogiškojo ir Dievo vaiko orumo. O neigiantys kitų garbę ir jų reputaciją nepripažįsta kai kurių krikščioniško tikėjimo tiesų arba jų nepraktikuoja. Bet kuriuo atveju jiems stinga autentiškos Dievo meilės. „Meilė, kuria mylime Dievą ir savo artimą, yra ta pati dorybė, nes Dievas yra mūsų artimo meilės priežastis, ir mylime Dievą, kai geraširdiškai mylime artimą.“²³

Tikiuosi, jog šis pokalbis Dievo akivaizdoje nebus tuščias, sugebėsime padaryti keletą sau naudingų bei labai konkrečių išvadų. Ypač pasiryžkime neteisti kitų, neabejokime jų gera valia, užgožkime blogį gėrio gausa, ištikimai sėkime aplink save santarvę, teisingumą ir taiką.

Taip pat pasiryžkime niekuomet nenusiminti, net jeigu mūsų teisingus poelgius kiti ne taip supranta; nenusiminkime, jeigu gėrį, kurį Viešpaties padedami nuolat stengiamės daryti, savaip aiškina tie, kurie iškreiptai ir neteisingai kaltina mus piktais kėslais bei apgaulingu ir veidmainingu elgesiu. Visuomet atleiskime su šypsena veide. Visuomet, kai tik jaučiame sąžinės paliepimą, kalbėkime aiškiai, be apmaudo. Jeigu šmeižia mūsų vardą, viską su dievišku tylėjimu atiduokime į savo Dievo Tėvo rankas (Iesu autem tacebat²⁴ – Jėzus tylėjo), kad ir koks grubus ar gėdingas tas šmeižtas būtų. Rūpinkimės, kad mūsų pačių darbai būtų geri. O Dievas sutvarkys, kad jie būtų tarsi „šviesa žmonių akivaizdoje“²⁵.

Būti apaštalų apaštalu

Pripildyti pasaulį šviesos, būti druska ir šviesa²¹, – štai kaip Viešpats nusakė misiją savo mokinių, turinčių iki pačių žemės pakraščių nunešti gerąją Dievo meilės naujieną. Vienaip ar kitaip visi mes, krikščionys, turėtume savo gyvenimą paskirti šiam tikslui.

Pasakysiu dar daugiau. Turime stengtis niekada nebūti vieni. Turime padrąsinti kitus vykdyti dieviškąjį uždavinį ir teikti žmonių širdims džiaugsmo bei ramybės. Pasak šventojo Grigaliaus Didžiojo, „judėdami į priekį, patraukite su savimi eiti kitus, karštai norėkite kelyje į Viešpatį turėti kelionės draugų“²².

Tačiau turėkite omenyje, kaip sako Viešpats palyginime, raugių sėjėjai atėjo cum dormirent homines²³ – žmonėms bemiegant. Mes taip lengvai leidžiamės užvaldomi savanaudiško snaudulio ir paviršutiniškumo, taip lengvai įsisukame į begalę menkaverčių išgyvenimų, vengdami patirti tikrąją pasaulio ir gyvenimo prasmę. Šis snaudulys pakerta žmogaus orumą ir pastumia jį nusiminimo vergovėn.

Ypač mums turėtų būti liūdna, kai krikščionys nedaro daugiau, nors galėtų. Užuot visiškai atsidavę Dievo vaikų pašaukimui, jie atsisako būti dosnūs. Išties turėtų būti labai skaudu, nes tikėjimo malonė duota ne tam, kad ją slėptume, bet kad jos šviesa pasidalintume su kitais žmonėmis²⁴. Be to, negalima pamiršti, jog ant kortos pastatyta ne tik kitų žmonių žemiškoji, bet ir amžinoji laimė. Krikščioniškas gyvenimas yra dieviškas stebuklas, žadantis tikrą pasitenkinimą ir giedrią ramybę, bet su sąlyga, kad mokėsime vertinti Dievo dovaną²⁵ ir būsime dosnūs be išlygų.

Taigi turime žadinti tuos, kurie užmigo pavojingu miegu, priminti, kad gyvenimas – ne žaidimas, jis yra dieviškus vaisius vedantis lobis. Taip pat privalome parodyti kelią tiems, kurie turi gerą valią ir gerus troškimus, bet nežino, kaip juos įgyvendinti. Mus ragina Kristus. Kiekvienas iš jūsų turi būti ne tik apaštalas, bet ir apaštalų apaštalas, vesti žmones taip, kad šie savo ruožtu padrąsintų kitus žmones pažinti Kristų.

Kristaus meilę nešti kitiems

Tačiau žiūrėkite – Dievas juk nesako, jog mainais už jūsų širdį duos gryną dvasinę prigimtį. Ne, Jis duoda mums žmogišką širdį, tokią kaip Kristaus. Aš neturiu vienos širdies, skirtos mylėti Dievą, ir kitos širdies, skirtos mylėti žmones. Myliu Kristų ir Tėvą, ir Šventąją Dvasią, ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją ta pačia širdimi, kuria mylėjau savo tėvus ir myliu savo draugus. Niekada nepailsiu tai kartoti. Turime būti labai žmogiški, nes antraip negalėsime būti dieviški.

Žmogiška meilė, patiriama žemėje – jeigu ji yra tikra – padeda mums pajusti dieviškos meilės skonį. Šitaip pradedame skonėtis meile, kuria džiaugsimės Dieve ir kuri viešpataus danguje, kai Viešpats bus „viskas visame kame“²⁹. Jeigu pradėsime geriau suprasti ir jausti Dievo meilę, būsime paskatinti tapti vis gailestingesni, dosnesni, labiau atsidavę.

Turime duoti tai, ką gauname, turime mokyti to, ko išmokstame patys. Labai paprastai, be jokio pasipūtimo turime padėti kitiems suprasti Kristaus meilę. Dirbdami savo darbą, atlikdami savo profesines pareigas visuomenėje, kiekvienas iš mūsų gali ir turi savo veiklą paversti tikra tarnyste. Gerai pabaigtas darbas, skatinantis pažangą ir paisantis technologinių ir kultūrinių laimėjimų, atlieka labai svarbią funkciją ir yra naudingas visai žmonijai, jeigu yra skatinamas kilnių motyvų, o ne egoizmo, jeigu yra nukreiptas visų žmonių, o ne vien savo individualiai gerovei kurti, jeigu jis yra pripildytas krikščioniškos gyvenimo prasmės.

Per savo darbą, per visus žmogiškus santykius, turėtumėte parodyti Kristaus meilę, konkrečiai reiškiamą draugyste, supratimu, žmogišku švelnumu ir taika. Kaip Kristus „vaikščiojo, darydamas gera“³⁰ po visą Palestiną, taip ir jūs turite būti didžiulės ramybės sėjėjai visuose žmogiškuose šeimos, pilietinės visuomenės, profesinių darbo santykių, kultūrinių ir laisvalaikio užsiėmimų keliuose. Tai bus geriausias įrodymas, kad Dievo karalystė pasiekė jūsų širdį. Kaip rašė šventasis Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“³¹

Tačiau niekas negali patirti šios meilės, jeigu jos neišmoksta Jėzaus Širdies mokykloje. Tik stebėdami ir kontempliuodami Jėzaus Širdį, išvaduosime ir savo širdį iš neapykantos bei abejingumo. Tik šitaip sužinosime, kaip krikščioniškai atsiliepti į kitų skausmus ir kančias.

Prisiminkite šventojo Luko vaizduojamą sceną, kai Jėzus artinosi prie Najino miesto³². Jėzus matė tų atsitiktinai sutiktų žmonių neviltį. Jis galėjo praeiti pro šalį arba palaukti, kol bus jų pašauktas, paprašytas. Tačiau Jis nei praėjo pro šalį, nei laukė. Jis pats ėmėsi iniciatyvos, nes buvo sujaudintas sielvarto našlės, ką tik praradusios jai visų brangiausią turtą – savo vienintelį sūnų.

Evangelistas sako, kad Jėzus susijaudino. Galbūt Jis net išoriškai tai parodė, kaip susigraudino prie mirusio Lozoriaus. Jėzus Kristus nėra nejautrus kančiai. Jis kenčia, matydamas nuo tėvų atskirtus vaikus. Jis nugali mirtį, kad sugrąžintų gyvenimą ir vėl sujungtų vienas kitą mylinčius žmones. Tačiau drauge Jis reikalauja, jog pripažintume dieviškos Meilės, kuri vienintelė gali įkvėpti tikram krikščioniškam gyvenimui, pranašumą.

Kristus žino, kad Jį supančiai miniai stebuklas padarys didelį įspūdį, ir žmonės ims vienas kitam pasakoti apie šį įvykį visame krašte. Tačiau Jis nedaro stebuklo dirbtinai, vien siekdamas puikaus efekto. Jį tiesiog sukrėtė moteriškės kančia ir Jis negalėjo susilaikyti jos nenuraminęs. Taigi Jis priėjo prie jos ir pasakė: „Neverk!“³³ Tai tas pats lyg sakytų: „Man nesinori, kad tu verktum; Aš atėjau į žemę nešti džiaugsmo ir ramybės.“ O paskui įvyksta stebuklas, pasireiškia Kristaus dieviška galia. Tačiau pirma buvo sielos virpesys – akivaizdus Kristaus–Žmogaus Širdies švelnumo ženklas.

Kristaus ramybė

Turime be paliovos kovoti, norėdami daryti gera būtent dėl to, kad mums, žmonėms, yra taip sunku rimtai pasiryžti būti geriems ir teisingiems. Reikia nueiti dar ilgą kelią, kol žmogiškus santykius pasaulyje formuos ne abejingumas ir neapykanta, bet įkvėps meilė. Taip pat nepamirškime, kad, net protingai paskirsčius gėrybes ir harmoningai sutvarkius visuomenę, vis tiek neišnyks ligos, nesusipratimai, vienatvė, artimųjų mirtys. Negana to, patirsime kančių dėl savo pačių ribotumo.

Pajutęs visą šią negandų naštą, krikščionis gali rasti tik vieną vienintelį atsakymą: Kristų ant kryžiaus, kenčiantį ir mirštantį Dievą, Dievą, dėl mūsų atiduodantį savo ietimi perdurtą Širdį. Mūsų Viešpats nekenčia neteisybių ir smerkia tuos, kurie jas daro. Tačiau Jis gerbia kiekvieno asmens laisvę. Dievas nekankina savo kūrinių, bet leidžia jiems patirti skausmą, nes kančia, būdama pirmosios nuodėmės rezultatas, yra neatskiriama žmogiškosios prigimties dalis. Ir vis dėlto be galo žmones mylinčia Širdimi Jis per Kryžių kaip kempinė sugėrė visą mūsų kančią: skausmą, liūdesį, sielvartą, teisingumo alkį ir troškulį.

Krikščioniškas mokymas apie kančią nėra kokių nors lengvų paguodos receptų rinkinys. Visų pirma, tai yra kvietimas priimti kentėjimą, kuris yra tikrai neišvengiamas žmogaus gyvenime. Negaliu slėpti, jog ir mano gyvenime buvo nemažai skausmo, ne kartą norėjau verkti. Sakau tai džiaugsmingai, nes visuomet skelbiau ir stengiausi gyventi tiesa, kad Kristus, būdamas Meilė, yra randamas ant Kryžiaus. Kitais kartais dėl neteisybių ar blogio jausdavau augantį nepasitenkinimą. Mane apimdavo kartėlis, kai, kad ir kaip norėdavau, kaip besistengdavau, negalėdavau nieko padaryti, kad pakeisčiau tą blogą situaciją.

Kalbėdamas apie kentėjimą, neturiu omenyje tik teorijos. Taipogi neapsiriboju vien kitų žmonių patirtimi, sakydamas taip: jeigu kančios akivaizdoje jaučiate, jog siela svyruoja, geriausias vaistas yra žvelgti į Kristų. Kalvarijos scena visiems skelbia, kad skausmą reikia pašventinti, susivienijus su kryžiumi.

Krikščioniškai priimami sunkumai tampa mūsų atgaila, atsiteisimu už nuodėmes ir vienija su Jėzumi. Iš meilės žmonėms Jis savanoriškai sugėrė visas skausmo ir kančios rūšis. Jis gimė, gyveno ir numirė, būdamas neturtingas. Jis buvo puolamas, įžeidinėjamas, juodinamas, šmeižiamas ir neteisingai kaltinamas. Jis patyrė mokinių išdavystę ir buvo jų apleistas. Jis pažino vienatvę, geliantį bausmės ir mirties skausmą. O dabar Kristus kenčia per savo narius – per visą po pasaulį pasklidusią žmoniją, nes Jis yra jos Galva, Pirmagimis ir Atpirkėjas.

Kentėjimas yra Dievo plano dalis. Tokia yra tiesa, nors ir sunku būtų mums ją suprasti. Jėzui Kristui, kaip Žmogui, buvo sunku iškentėti savo kančią: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“³⁶ Įtampos tarp maldavimo atitolinti kančią ir paklusimo Tėvo valiai plėšomas Jėzus ramiai priima savo mirtį, atleisdamas net savo budeliams.

Būtent toks antgamtinis kančios priėmimas buvo aiški ir didžiausia pergalė. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus nugalėjo mirtį. Dievas iš pačios mirties išaugina gyvenimą. Dievo vaiko nuostata – tai ne susitaikymas su savo tragišku likimu, o būsimos pergalės nuojauta persunktas pasitenkinimo jausmas. Šios pergalingos Kristaus meilės vardan, mes, krikščionys, turėtume eiti visais pasaulio keliais ir savo žodžiais bei darbais sėti ramybę ir džiaugsmą. Turime grumtis taikingai, kovodami prieš blogį, prieš neteisybę, prieš nuodėmę, šitaip skelbdami, kad dabartinė žmonijos būklė nėra galutinė, kad Dievo meilė, išreikšta per Kristaus Širdį, pasieks šlovingą žmonių dvasinę pergalę.