Punktų sąrašas

Leiskite sugrįžti prie Jėzaus gyvenimo paprastumo, į kurį jau tiek daug kartų kreipiau jūsų dėmesį. Jėzaus uždaro gyvenimo metai nėra bereikšmiai. Jie nėra paprasčiausias pasirengimas vėlesniam viešajam gyvenimui. Nuo 1928 metų aiškiai supratau, kad visas Jėzaus gyvenimas Dievo duotas mums kaip sektinas tikro krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys. Tai supratau permąstydamas Jo neviešąjį gyvenimą, tuos metus, praleistus ranka rankon dirbant su paprastais žmonėmis. Viešpats nori, kad dauguma žmonių rastų savo pašaukimą gyvendami paprastą ir nekrintantį į akis gyvenimą. Paklusti Dievo valiai visuomet reiškia atsisakyti savo egoizmo, tačiau nėra jokios priežasties iš principo dėl to atitolti nuo normalaus paprastų žmonių gyvenimo bei darbo, nuo savo socialinės padėties.

Svajoju – ir ši svajonė išsipildė – apie daugybę šventumo siekiančių Dievo vaikų, paprastų piliečių, su kitais besidalijančių savo pastangomis, siekiais ir norais. Reikia noriai skelbti šią dieviškąją tiesą: jeigu jūs esate čia, paprasto gyvenimo sūkuryje, tai nereiškia, kad Dievas pamiršo jus ir Viešpats jūsų nepašaukė. Jis pakvietė jus pasilikti pasaulio darbuose ir rūpesčiuose. Jis nori, kad jūs žinotumėte, jog jūsų žmogiškasis pašaukimas, jūsų profesija, jūsų talentai nėra prapuolę iš Jo dieviškųjų planų. Jis juos pašventino ir pavertė mieliausia auka savo Tėvui.

Po tokio meilės patvirtinimo turime elgtis kaip mylintys Dievą. In omnibus exhibeamus nosmetipsos sicut Dei ministros¹⁹ – visa kuo pasirodykime Viešpaties tarnai. Jeigu atsiduosi taip, kaip Jis nori, malonė perkeis tavo profesinį elgesį, darbą, pastangas sudievinti žmogiškuosius dalykus – tiek didelius, tiek mažus. Meilė viskam suteiks naują matmenį.

Tačiau atminkime, kad būti Dievo tarnais nėra lengvas dalykas. Šio sekmadienio Mišių tekste – šventojo Pauliaus laiške sakoma, kad nepamirštume sunkumų, kad visu kuo pasirodytume „Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodytume tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga“²⁰.

Veikdami įvairiose situacijose turime elgtis kaip Dievo tarnai, žinodami, jog Viešpats yra su mumis, kad esame Jo vaikai. Turime įsisąmoninti šį dieviškąjį mūsų gyvenimo pamatą ir pagal jį elgtis.

Šie apaštalo žodžiai turėtų džiuginti, nes jie yra jūsų – paprastų krikščionių – pašaukimo patvirtinimas. Krikščionių, gyvenančių pasaulio sūkuryje su kitais sau lygiais žmonėmis, besidalijančių troškimais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Visa tai ir yra dieviškasis kelias. O Dievas jūsų prašo visuomet elgtis taip, kaip dera Jo vaikams ir tarnams.

Paprastos gyvenimo aplinkybės taps dievišku keliu, jeigu iš tiesų pasikeisime, jeigu atsiduosime. Šventasis Paulius taip pat kalba grėsmingais žodžiais. Jis įspėja, kad krikščionio gyvenimas bus sunkus, pilnas rizikos ir nuolatinės įtampos. O kaip iškraipydavo krikščionybę tie, kurie mėgindavo iš jos padaryti tik patogų kelią! Bet lygiai taip pat nukryptume nuo tiesos, jeigu galvotume, kad šis gilus bei rimtas gyvenimas, realiai apimantis visus žmogiškosios egzistencijos sunkumus, tėra tik sielvartas, priespauda arba baimė.

Krikščionis yra realistas. Antgamtinis ir žmogiškasis realizmas padeda priimti visas gyvenimo ypatybes: liūdesį ir džiaugsmą, savo ir kitų žmonių kančias, tikrumą ir abejones, dosnumą ir polinkį į savanaudiškumą. Visa tai patirdamas krikščionis remiasi žmogiška pilnatve ir iš Dievo gaunama tvirtybe.

Kristaus Kūno šventės metu visose pasaulio miestų ir kaimų procesijose krikščionys iškilmingai lydi savo Viešpatį. Pasislėpęs Ostijoje Jis eina per gatves ir aikštes taip, kaip ir gyvendamas žemėje. Jis sutinka tuos, kurie nori Jį pamatyti, Jis atsiveria tiems, kurie Jo net neieško. Taip Jis apsireiškia saviesiems. O kaip į šį Mokytojo kvietimą atsiliepti mums?

Išoriniai meilės ženklai turi kilti iš širdies ir vėliau pasireikšti krikščioniško gyvenimo liudijimu. Jeigu atsinaujinome priimdami Viešpaties Kūną, turime tai įrodyti darbais. Tebūna mūsų mintys nuoširdžios – pilnos ramybės, atsidavimo ir tarnystės. Tegu mūsų žodžiai būna teisingi, aiškūs bei tikslūs, tepajėgia jie nuraminti ir padėti, o ypač kitus apšviesti Dievo šviesa. Te mūsų veiksmai būna nuoseklūs ir vaisingi: teskleidžia jie bonus odor Christi¹⁵ – mielą Kristaus kvapsnį, primenantį Jo elgesį bei gyvenimo būdą.

Kristaus Kūno procesija neša Jėzų į visus pasaulio didmiesčius ir miestelius. Tačiau šis veiksmas negali būti vienadienis dalykas, tarsi tik koks išgirstas ir greit užmirštas garsas. Toji Jėzaus eisena mūsų tarpe primena, kad savo Viešpatį turime atrasti įprastoje kasdienėje veikloje. Drauge su šia iškilminga ateinančio ketvirtadienio^* procesija turi žingsniuoti ir nepriekaištingas, tylus kiekvieno paprasto krikščionio gyvenimas. Būdamas žmogus tarp žmonių, krikščionis turi tikėjimo dovaną ir dievišką misiją veikti, kad atnaujintų žinią apie mūsų Viešpaties buvimą žemėje. Nesame be trūkumų, darome klaidų ir įpuolame į nuodėmes. Bet Dievas yra su mumis, todėl turime būti pasiruošę, kad Jis su mūsų pagalba ir toliau tęstų savo žingsniavimą tarp žmonių.

Prašykime tad mūsų Viešpatį padaryti, kad būtume Eucharistijos sielos, kad mūsų santykiai su Juo visiems teiktų džiaugsmą, ramybę ir teisingumo troškimą. Šitaip padėsime kitiems pažinti Kristų ir padaryti Jį visų žmogiškų veiksmų centru. Ir šitaip bus įvykdytas Jėzaus pažadas: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“¹⁶

Ką tik kalbėjome apie įvykį Najine. Galėtume prisiminti ir kitų pavyzdžių, nes Evangelijoje gausu panašių scenų. Kiekvienas įvykis tebejaudina žmogaus širdį, nes jis ne tik atskleidžia nuoširdžią žmogišką užuojautą, kai kenčia artimas, bet ir labiausiai išryškina begalinę mūsų Viešpaties meilę. Jėzaus Širdis yra įsikūnijusio Dievo Širdis, Emanuelio – Dievo su mumis – Širdis.

„Bažnyčia, susijungusi su Kristumi, gimsta iš sužeistos širdies.“³⁷ Iš šios plačiai atvertos Širdies mums teikiamas gyvenimas. O kaip dabar nors prabėgomis nepaminėti septynių Bažnyčios sakramentų, per kuriuos veikia Dievas, darydamas mus atperkančios Kristaus galios dalininkais? Kaip galime su ypatingu dėkingumu neprisiminti Švenčiausios Eucharistijos Sakramento, šventosios Kalvarijos Aukos ir jos nuolatinio nekruvino atnaujinimo per Mišias? Jėzus iš tikrųjų atiduoda save kaip maistą. Kai Jis ateina, viskas pasikeičia. Mumyse pasireiškia nauja jėga – Šventoji Dvasia užpildo sielą, nuskaistina visus veiksmus, mintis ir jausmus. Kristaus Širdis krikščioniui suteikia ramybę.

Atsidavimas, kurio iš mūsų prašo Viešpats, nėra mūsų pačių troškimų ar dažnai menkų ir bevaisių pastangų rezultatas. Šį atsidavimą palaiko malonė, kurią mums iškovojo mylinti Žmogumi tapusio Dievo Širdis. Štai kodėl galime ir turime augti vidiniu gyvenimu kaip vaikai, kurių Tėvas danguje, ir nepasiduoti jokiam liūdesiui ar bejėgiškumui. Man patinka raginti žmones pagalvoti apie tai, kaip krikščionis gali įgyvendinti tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę savo įprastame gyvenime per paprasčiausias smulkmenas, normalias kasdienes situacijas. Čia glūdi sielos, besiremiančios dieviška pagalba, elgesio esmė. O šis teologinių dorybių praktikavimas teiks sielai džiaugsmo, jėgos ir ramybės.

Tokie yra Kristaus ramybės vaisiai, suteikti per Jo Švenčiausiąją Širdį. Pakartokime dar kartą: Jėzaus meilė žmonėms yra neišmatuojamas dieviškos paslapties, Sūnaus meilės Tėvui ir Šventajai Dvasiai, aspektas. Šventoji Dvasia – meilės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus – Žodyje susivienija su žmogiška Širdimi.

Neįmanoma kalbėti apie šiuos svarbiausius mūsų tikėjimo dalykus, nepriimant domėn mūsų proto ribų ir didingos dieviškojo Apreiškimo šviesos. Ir vis dėlto, nors ir nepajėgiame iki galo suvokti šių didžių, protui nepasiekiamų tiesų, mes jomis nuolankiai ir tvirtai tikime. Remdamiesi Kristaus liudijimu, žinome, jog tai yra tiesa. Trejybės gelmėse glūdinti Meilė išsilieja visiems žmonėms per Meilę Kristaus Širdyje.