Punktų sąrašas

Atsiliepti Dievui

Šioje Dievo gailestingumo apsuptyje skleidžiasi krikščionio egzistencija. Jo pastangomis kuriama erdvė, kurioje privalu elgtis, kaip dera Dievo vaikui. Kokios gi yra svarbiausios priemonės, norint atsiliepti į šį pašaukimą? Šiandien nurodyčiau dvi, kurios yra lyg gyvosios krikščioniškojo elgesio ašys: vidinis gyvenimas ir doktrininis ugdymas – gilus tikėjimo išmanymas.

Pirmiausia – vidinis gyvenimas. Kaip dar maža tų, kurie iš tiesų tai supranta! Išgirdę apie vidinį gyvenimą, daugelis įsivaizduoja šventovės tamsą ir kažkokių neįprastų zakristijų atmosferą. Daugiau negu ketvirtį amžiaus aiškinu, jog taip nėra. Aš kalbu apie vidinį gyvenimą miesto šurmulyje paprastų krikščionių, neužsisklendusių nuo kitų; krikščionių, sutinkamų gatvėje, darbe, šeimoje ar laisvalaikio metu, ištisą dieną prisimenančių Jėzų. O kas gi tai, jei ne nuolatinės maldos gyvenimas? Argi ne tiesa, kad ir tu esi pajutęs poreikį tiesiog tapti maldos siela, sieki bendrystės su Dievu, savęs sudievinimo? Tai ir yra krikščioniškasis tikėjimas ir šitai visada suprato maldingos sielos: „Tas žmogus tampa Dievu, – rašo Klemensas Aleksandrietis, – kuris myli tai, ką myli Dievas.“⁴¹

Iš pradžių bus sunkoka. Prireiks pastangų, norint kreiptis į Dievą, dėkoti Jam už didžiausią tėvišką atjautą. Nors tai nėra sentimentai, bet po truputį Dievo meilę pajusime tarsi neabejotinus sielos virpesius. Tai mylintis Kristus ateina įkandin mūsų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi.“⁴² Kaip klostosi tavo maldos gyvenimas? Ar per ištisą dieną nepajunti noro pasišnekėti su Juo ilgiau? Ar nesušnabždi tuomet Jam, kad vėliau pasakysi viską, vėliau apie tai pasikalbėsi?

Tais tik bendrystei su Viešpačiu skirtais momentais mūsų širdys išsiplečia, valia sustiprėja, o protas malonės veikimu žmogiškąją tikrovę pripildo antgamtinio turinio. Visa tai sukelia aiškius praktinius pasiryžimus: troškimą pagerinti savo elgesį, jautriai ir meiliai bendrauti su visais žmonėmis, o krikščioniškoje kovoje už meilę ir ramybę grumtis taip, kaip tai darytų geras, rezultato siekiantis atletas.

Malda tuomet tampa nepertraukiama, kaip širdies dūžiai, kaip mūsų pulsas. Be tokios tiesioginės akistatos su Dievu negali būti kontempliatyvaus gyvenimo. O be kontempliatyvaus gyvenimo mūsų darbas Kristui beveik nieko nevertas, nes, jei Viešpats namo nestato, tuščiai statytojai vargsta⁴³.

Kristus mokė, ką daryti, kad šioji Dievo meilė taptų tikra. Apaštalavimas yra per kraštus besiliejanti meilė Dievui, sujungianti mus su kitais. Vidinis gyvenimas yra augimas vienybėje su Kristumi per Duoną ir Žodį. O apaštalavimas yra tinkama ir būtina vidinio gyvenimo išorinė apraiška. Pajutę Dievo meilės skonį, imame tiesiog jausti sielų svorio naštą. Vidinio gyvenimo neįmanoma atskirti nuo apaštalavimo, kaip ir neįmanoma Kristaus, Dievo ir Žmogaus, atskirti nuo Kristaus Atpirkėjo. Žodis nutarė įsikūnyti, kad išgelbėtų žmones, kad suvienytų juos su savimi. Dėl to Jis atėjo į pasaulį, „dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo“, – kalbama „Tikėjimo išpažinime“.

Apaštalavimas krikščioniui yra prigimtinis dalykas. Jis nėra kažkas išoriška, sunkiai suderinama su kasdiene veikla ir profesiniu darbu. Tai kartoju nuolat nuo tos dienos, kurią Viešpats pasirinko „Opus Dei“ įsteigti! Mes turime pašventinti savo įprastus darbus, pašventinti save per darbą ir pašventinti kitus per savo profesiją, atsižvelgdami į konkrečias savo gyvenimo aplinkybes.

Apaštalavimas krikščioniui yra tarsi kvėpavimas. Dievo vaikas nepajėgs gyventi be šio dvasinio pulsavimo ritmo. Šiandienė šventė primena, kad mūsų susirūpinimas sielomis yra atsakas į Viešpaties duotą meilingą priesaką. Žengdamas į dangų Jėzus mus siunčia liudyti Jį visame pasaulyje. Mūsų atsakomybė didžiulė, nes būti Kristaus liudytoju pirmiausia reiškia stengtis gyventi pagal Jo mokymą, kovoti, kad mūsų veiksmai kitiems primintų mylimiausiąjį Jėzaus Asmenį. Turime taip elgtis, kad kiti, mus sutikę, galėtų pasakyti: „Šis žmogus yra krikščionis, nes jis nealsuoja neapykanta, moka suprasti, nėra fanatikas, valdo savo instinktus ir aukojasi. Jis yra taikus, nes moka mylėti.“