Punktų sąrašas

Šventosios Mišios krikščionio gyvenime

Šitokiu būdu šventosios Mišios yra mūsų akistata su pagrindiniais tikėjimo slėpiniais, nes jos yra pačios Švenčiausiosios Trejybės atsidavimas Bažnyčiai. Būtent todėl Mišios turi būti krikščionių dvasinio gyvenimo centras ir jo pagrindas. Jos yra visų sakramentų tikslas¹⁸. Malonės gyvenimas, kurį mums suteikia Krikštas ir sustiprina Sutvirtinimas, auga ir visiškai išsiskleidžia per Mišias. „Dalyvaudami Eucharistijoje, – rašo šventasis Kirilas Jeruzalietis, – mes tampame dvasingi, sudievinti per veikimą Šventosios Dvasios, ne tik leidžiančios, kaip ir per Krikštą, dalintis su Kristumi Jo gyvenimu, bet padarančios mus visiškai tokius pat, kaip Kristus, įtraukiančios mus į Jėzaus Kristaus pilnatvę.“¹⁹

Ši Šventosios Dvasios versmė, sutapatinanti mus su Kristumi, leidžia pažinti, kad esame Dievo vaikai. Parakletas, būdamas Meilė, moko mus prisodrinti savo gyvenimą šios pažinimo dorybės. Šitaip consummati in unum²⁰ – tapę viena su Kristumi, galime būti tarp žmonių tuo, ką šventasis Augustinas pritaiko Eucharistijai – „vienybės ženklu, meilės ryšiu“²¹.

Nieko nenustebinsiu pasakydamas, jog kai kurie krikščionys labai menkai supranta šventųjų Mišių prasmę. Jiems tai grynai išorinis ritualas ar tiesiog socialinis susitarimas. Taip yra todėl, kad mūsų vargšės širdys šią didžiausią Dievo dovaną žmogui paverčia rutina. Per Mišias – būtent dabar per šias aukojamas Mišias – labai ypatingu būdu dalyvauja pati Šventoji Dvasia. Atsiliepdami į tokią didžią meilę, turime kūnu ir siela visiškai atsiduoti. Mes girdime Dievą, kalbame su Juo, Jį matome, jaučiame Jo skonį. O kai pritrūkstame žodžių, pakiliu balsu giedame Pange, lingua! skelbdami visai žmonijai apie Viešpaties didybę.

Tikrai išgyventi šventąsias Mišias – reiškia nepaliaujamai melstis ir būti įsitikinusiam, kad kiekvienam iš mūsų jos yra asmeninis susitikimas su Dievu. Garbiname Jį, šloviname Jį, prašome Jo, Jam dėkojame, atsiteisiame už savo nuodėmes, apsivalome, jaučiamės tapę Kristuje viena su visais krikščionimis.

Gal kartais suklūstame, kaip galėtume atsiliepti į šią Dievo meilės didybę? Galbūt norėtųsi matyti aiškiai išdėstytą krikščioniško gyvenimo programą. Atsakymas paprastas ir pasiekiamas visiems ištikimiesiems: su meile dalyvauti šventosiose Mišiose, mokytis per jas asmeniškai bendrauti su Dievu, nes ši Auka apima visa, ko iš mūsų prašo Dievas.

Leiskite man priminti liturginių veiksmų eigą – tai, ką jūs ir patys patyrėte daugybę kartų. Šiuose veiksmuose dalyvaujantis ir atidžiai mus stebintis Viešpats tikrai gali parodyti kiekvienam iš mūsų taisytinus gyvenimo aspektus, ydas, kurias turėtume išrauti, kad ugdytumės brolišką žvilgsnį į visus žmones. Kunigas prisiartina prie Dievo altoriaus – „Dievo, kuris teikia mums džiaugsmingą jaunystę“. Šventosios Mišios prasideda džiaugsmo giesme, nes Dievas yra čia, su mumis. Tas džiaugsmas parodomas Jį su meile atpažįstant, kai kunigas bučiuoja altorių, Kristaus simbolį ir šventųjų priminimą – tą mažą pašventintą paviršių, nes būtent ant jo sudabartinamas nenusakomos vertės sakramentas.

Malda Confiteor („Prisipažįstu“) parodo mūsų menkystę. Ji nėra abstraktus kaltės priminimas, bet realus nuodėmių išpažinimas. Štai kodėl kartojame: Kyrie, eleison, Christe eleison – Viešpatie, pasigailėk, Kristau, pasigailėk. Jeigu mums reikalingą atleidimą turėtume gauti dėl savo pačių nuopelnų, mus apimtų kartus liūdesys. Bet iš dieviškojo gerumo atleidimą gauname dėl paties Dievo gailestingumo. Mes šlovinam Jį Gloria! – nes „Tu vienas šventas, Tu – vienatinis Viešpats, Tu – pats didingiausias, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei“^***.

Jėzus yra Kelias ir Tarpininkas. Jis yra viskas: ko Jis neapima, tai paprasčiausiai yra niekas. Kristuje drįstame kreiptis į Visagalį Dievą: „Tėve mūsų“. Jis, kuris sukūrė dangų ir žemę, yra mylintis Tėvas ir nuolat laukia mūsų sugrįžtančių, kiekvienam vėl iš naujo pakartojant sūnaus palaidūno istoriją.

Ecce Agnus Dei; Domine, non sum dignus („Štai Dievo Avinėlis“, „Viešpatie, nesu vertas“) – mes rengiamės priimti mūsų Viešpatį. Šioje žemėje, priimdami svarbų asmenį, parodome visa, ką turime geriausia – apšvietimą, muziką, išeiginius drabužius. Kaip tad turėtume ruoštis priimti į savo sielą Kristų? Ar kada nors pagalvojame, kaip elgtumės, jei tik kartą gyvenime galėtume Jį priimti?

Kai buvau vaikas, dažnas Komunijos priėmimas nebuvo itin praktikuojamas. Prisimenu, kaip žmonės rengdavosi eiti Komunijos. Viskas turėdavo būti tvarkinga – kūnas ir siela. Išorinė švara, sušukuoti plaukai, keli lašai kvepalų, geriausi drabužiai. Tai buvo labai subtilios ir išgrynintos meilės apraiškos sielų, žinančių, kaip už Meilę atsilyginti meile.

Su Kristumi sieloje mes užbaigiame šventąsias Mišias. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios palaiminimas lydi mus visą dieną, kai gyvename savo paprastą gyvenimą, siekdami pašventinti bet kokią sąžiningai atliekamą žmogiškąją veiklą.

Dalyvaudami Mišiose išmoksite vis labiau susidraugauti su kiekvienu iš trijų dieviškųjų Asmenų: Tėvu, kuris gimdo Sūnų; Sūnumi, gimusiu iš Tėvo; Šventąja Dvasia, kuri kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Bendraudami su vienu kuriuo nors iš dieviškųjų Asmenų, bendraujame su vienu Dievu. O kai bendraujame su visais trimis Asmenimis – su Švenčiausiąja Trejybe – ir vėl bendraujame su vieninteliu tikruoju Dievu. Mylėkite Mišias, mano vaikai, mylėkite Mišias. Ir alkite priimti mūsų Viešpatį Komunijoje, nors viduje dvelktų šaltis, nors jūsų jausmai neatitiktų troškimų. Priimkite Komuniją su tikėjimu, su viltimi, su liepsnojančia meile Dievui.

Eucharistijos vaisingumas

Kai Viešpats per Paskutinę vakarienę įsteigė Eucharistiją, buvo naktis. Pasak šventojo Jono Auksaburnio, „Tai reiškia, jog laikas jau atėjo“¹³. Pasaulis jau buvo apimtas tamsos, o senosios apeigos ir senieji ženklai jau vėrė begalinį Dievo gailestingumą žmonijai. Vėrėsi kelias į naują aušrą – švito naujos Velykos. Tą naktį, kai buvo įsteigta Eucharistija, iš anksto pasirengta Prisikėlimo rytui.

Mes taip pat turime rengtis šiai naujajai aušrai. Visa, kas žalinga, susidėvėję ar neturi vertės – abejonės, įtarumas, liūdesys, bailumas – visa turi būti išmesta. Šventoji Eucharistija atnaujina dieviškąją įsūnystę ir turime atsiliepti in novitate sensus¹⁴ – atnaujindami visus savo jausmus ir veiksmus. Mums buvo suteiktas naujas energijos šaltinis, buvome galingai įšaknyti į Viešpatį. Kadangi galime valgyti naująją amžinąją Duoną, neturėtume misti senuoju raugu.