Punktų sąrašas

Kristaus Motina, krikščionių Motina

Nuo 1935 metų, daugelį kartų reguliariai lankydamasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventovėse, dažnai medituodavau tą šventą, daugelio krikščionių jaučiamą meilę Jėzaus Motinai. Visados ją suprasdavau kaip meilės atsaką, kaip sūniško dėkingumo išraišką. Marija intymiai apreiškia didingiausią Dievo meilę, kai Žodis tapo kūnu ir prisiėmė mūsų silpnybes bei nuodėmes. Ištikima savo dieviškajam pašaukimui Marija, pranokdama pati save, tarnavo ir tebetarnauja kitiems žmonėms, pašauktiems būti Jos sūnaus Jėzaus broliais. Dievo Motina iki šiol yra ir visų žmonių Motina.

Taip norėjo mūsų Viešpats. O kad tai būtų žinoma ateities kartoms, Šventoji Dvasia įkvėpė šventąjį Joną parašyti: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina, Jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ,Moterie, štai tavo sūnus!‘ Paskui tarė mokiniui: ,Štai tavo motina!‘ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.“⁴

Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, pasiėmė Mariją į savo namus, priėmė Ją į savo gyvenimą. Dvasiniai rašytojai šiuose Evangelijos žodžiuose įžvelgia kvietimą visiems krikščionims įsileisti Mariją į savo gyvenimą. Šis paaiškinimas gal kiek platokas. Bet visgi, aišku, Marija nori, kad Jos šauktumės, kad eitume prie Jos su pasitikėjimu, kad kreiptumės į savo Motiną, prašydami Jos „parodyk, jog esi mūsų Motina“⁵.

Vis dėlto mūsų Motinai nereikia jokių prašymų, nes Ji pati žino mūsų reikmes ir tuoj pat skuba padėti, šitaip rodydama nuolatinį rūpestį savo vaikais. Jeigu prisiminsime savo gyvenimo istoriją, pastebėsime, kaip jame pasireiškia Dievo gailestingumas ir daugybe būdų pasijausime esą ypatingi Marijos vaikai.

Bendrauti su Švenčiausiąja Mergele Marija

Bendrauti su Dievo Motina, esančia ir mūsų Motina, norisi labai spontaniškai ir natūraliai. Kreipiamės į Ją kaip į gyvą asmenį, nes mirtis Jos nenugalėjo: Ji kūnu ir siela yra pas Dievą Tėvą, pas savo Sūnų, pas Šventąją Dvasią.

Jeigu norime suprasti Marijos vaidmenį krikščioniškame gyvenime, jeigu norime jaustis arti Jos, su sūnišku švelnumu ieškoti Jos mielos artumos, nereikia per daug giliai protauti, nes niekada nepajėgsime perprasti Jos dieviškosios motinystės paslapties gelmės.

Katalikų tikėjimo požiūriu, Marija yra ypatingas Dievo meilės ženklas. Dievas jau dabar mus vadina savo draugais; Jo malonė veikia mumyse – išgelbėdama mus iš nuodėmių – ir, nepaisant to, kad tebesame apgailėtinas purvas, suteikia mums jėgų atspindėti Kristaus veidą. Nesame kokie nors sudužusio laivo keleiviai, kuriuos Dievas pažadėjo išgelbėti – Jo dieviškasis gelbėjimo veiksmas jau vyksta mumyse. Santykiuose su Dievu nesame aklieji, besiilgintys šviesos ir sielvartingai raudantys tamsoje, bet esame vaikai, žinantys, kad Tėvas mus tikrai myli.

Marija byloja apie šią šilumą, pasitikėjimą ir saugumą. Štai kodėl Jos vardas suvirpina pačias širdies gelmes. Ryšys su savo motina gali padėti bendrauti su Marija, Švelniojo Vardo Karaliene. Turime mylėti Dievą taip pat nuoširdžiai, kaip mylime savo tėvus, savo brolius ir seseris, kitus šeimos narius, savo drauges bei draugus. Neturime kitos širdies. Ir šita pačia širdimi privalome mylėti Mariją.

O kaipgi sūnus ar dukra bendrauja su savo motina? Žinoma, įvairiausiais būdais, bet visada meiliai ir su pasitikėjimu. Skirtingą meilės raišką nulemia pats gyvenimas. Meilė motinai visada reiškiama per nuoširdžius šeimos gyvenimo papročius, smulkias kasdienines detales, kurios būtinos, kad vaikas galėtų parodyti savo švelnumą motinai, ir kurių motina kartais pasigenda. Tai labai paprasti dalykai: bučinys ar švelnus apkabinimas kur nors išvykstant arba grįžtant namo, simbolinė dovanėlė, keletas šiltų žodžių.

Šitaip sūniško pamaldumo išraiškos sukonkretina mūsų bendravimą su dangiškąja Motina. Daugelis krikščionių yra įpratę nešioti škaplierių arba tiesiog žvilgsniu ar mintimi (žodžiai čia ir nebūtini) pasveikinti Jos paveikslus, kabančius visuose krikščioniškuose namuose ir daugelyje viešų vietų. Kai kurie pamaldžiai kalba nuostabią Šventojo Rožinio maldą, padedančią išgyventi pagrindinius Viešpaties gyvenimo įvykius. Jie nepavargsta kartoti tų pačių žodžių, nes mylintys žmonės nesibodi kartotis. Kai kurie krikščionys Marijai skiria vieną savaitės dieną – šeštadienį, kaip šiandien, kai susirinkom – ir specialiai Jai paaukoja kokią nors mažytę smulkmeną ar giliau apmąsto Jos dievišką motinystę.

Yra daugybė kitų pamaldumo Marijai formų, kurių nėra jokio reikalo čia minėti. Kiekvienam krikščioniui nebūtina išgyventi jas visas. Augti antgamtiškai nereiškia tik kaupti vienokias ar kitokias pamaldumo praktikas. Tačiau nepraktikuojant nė vienos iš jų, taigi kaip nors regimai neišreiškiant savo meilės Marijai, neįmanoma patirti tikėjimo pilnatvės.

Tie, kurie mano, kad pamaldumo išraiškos mūsų Karalienei jau yra praeities dalykas, rodos, pamiršo jų gilią krikščioniškąją prasmę. Jie, regis, pamiršo šaltinį: tikėjimą gelbėjančia Dievo Tėvo valia; meilę Dievui Sūnui, kuris iš tikro tapo žmogumi ir gimė iš moters; pasitikėjimą Dievu Šventąja Dvasia, kuri pašventina mus savo malone. Juk pats Dievas mums atsiuntė Mariją ir neturime teisės Jos atmesti. Atvirkščiai – turime eiti pas Ją, sūniškai mylėdami ir džiaugdamiesi.

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.