Punktų sąrašas

Kristus gyvas kiekviename krikščionyje. Tikėjimas moko, kad žmogus, esantis malonės būsenoje, yra sudievinamas. Nesame angelai, o vyrai ir moterys iš kūno ir kraujo, žmonės, kupini jausmų ir aistrų, nusivylimų ir džiaugsmų. Sudievinimas paveikia visą žmogų tarsi šlovingojo jo prisikėlimo nuojauta.

„Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“⁶

Kristaus gyvenimas yra mūsų gyvenimas. Jis juk pažadėjo apaštalams per Paskutinę vakarienę: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“⁷ Štai kodėl krikščionis turėtų gyventi taip, kaip gyveno Kristus, persiimdamas Kristaus jausmais, kad galėtų kaip šventasis Paulius sušukti: non vivo ego, vivit vero in me Christus⁸ – aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.

Bendrauti su Šventąja Dvasia

Gyventi bendrystėje su Šventąja Dvasia – tai gyventi tikėjimu, viltimi ir krikščioniška meile. Tai reiškia leisti Dievui tvarkyti mūsų gyvenimą ir iš esmės pakeisti mūsų širdis, kad jos vis labiau panašėtų į Jo Širdį. Brandaus, gilaus ir tvirto krikščioniško gyvenimo neįmanoma suvaidinti, nes jis Dievo malonės augimo mumyse vaisius. „Apaštalų darbuose“ ankstyvoji krikščioniškoji bendruomenė apibūdinama vieninteliu trumpu, tačiau labai prasmingu sakiniu: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“²⁵

Taip gyveno pirmieji krikščionys, taip turėtume gyventi ir mes: medituodami mūsų tikėjimo doktriną, iki ji taps mūsų savastimi, susitikdami su Kristumi Eucharistijoje, asmeniškai bendraudami su Dievu per maldą, veikdami tiesiogiai ir nesislėpdami. Toks turėtų būti mūsų elgesys – kitaip gal ir sugebėtume mąstyti kaip eruditai, veiktume labiau ar ne taip veiksmingai, kalbėtume maldas ir atliktume pamaldumo praktikas, tačiau mūsų gyvenimas nebūtų autentiškai krikščioniškas, nes stigtų susitapatinimo su Kristumi, realaus ir gyvo dalyvavimo dieviškajame Jo gelbėjimo darbe.

Kreipiuosi į kiekvieną krikščionį, nes visi vienodai esame pašaukti į šventumą. Nėra antrarūšių krikščionių, turinčių praktikuoti tik „supaprastintą“ Evangelijos versiją. Visi gavome tą patį Krikštą. Nors ir egzistuoja skirtingos charizmos, nors ir veikiame skirtingomis situacijomis, visada tėra tiktai viena Dvasia, dalijanti Dievo dovanas, tik vienas tikėjimas, tik viena viltis, tik viena artimo meilė²⁶.

Apaštalo klausimą „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“²⁷ turėtume pritaikyti sau ir priimti jį kaip kvietimą bendrauti su Dievu asmeniškai. Kai kam, deja, Parakletas tėra Didis Nepažįstamasis. Kai kam Jis tėra tik ištariamas vardas, o ne vienas iš trijų dieviškųjų Asmenų, ne Tas, su kuriuo galima kalbėtis ir kurio dėka turime gyventi.

Su Šventąja Dvasia visada turime elgtis paprastai ir pasitikėdami, kaip moko Bažnyčios liturgija. Tada geriau pažinsime savo Viešpatį ir drauge geriau suvoksime, kokia didelė dovana yra galimybė vadintis krikščionimi. Suprasime didingą sudievinimo ir dalyvavimo paties Dievo gyvenime tiesą, apie kurią anksčiau kalbėjau.

„Šventoji Dvasia nėra menininkas, kuriantis mumyse dieviškąją substanciją, tarsi mes patys būtume Jai svetimi. Tikrai ne šitaip Ji veda mus į supanašėjimą su Dievu, bet greičiau pati, būdama Dievas ir iš Dievo kilusi, Ji kaip antspaudas vaške pažymi tas širdis, kurios Ją priima. Šitaip sujungdama savo pačios gyvenimą ir panašumą, Ji atkuria prigimties grožį pagal Dieviškąjį modelį ir grąžina žmogui jo panašumą su Dievu“²⁸.

Bendrauti su Jėzumi Žodyje ir Duonoje

Jėzus slepiasi Švenčiausiame altoriaus Sakramente, nes nori, kad išdrįstume prie Jo artintis. Jis nori mus maitinti, kad taptume viena su Juo. Pasakydamas „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“¹¹, Jis nepadarė krikščionių nevaisingų ir neprivertė savęs ieškoti sunkiu, alinančiu būdu. Priešingai. Jis pasiliko čia, su mumis, ir yra ypač lengvai pasiekiamas.

Kai susirenkame prie altoriaus, ant kurio aukojama šventoji Mišių auka, kai kontempliuojame šventąją Ostiją monstrancijoje arba adoruojame ją, paslėptą tabernakulyje, turime gaivinti savo tikėjimą, susikaupę apmąstyti šį mums teikiamą naująjį gyvenimą ir atsiliepti į Dievo meilę bei švelnumą.

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“¹² Taip Šventasis Raštas vaizduoja pirmųjų krikščionių gyvenimą: tikėjimas juos jungia į tobulą vienybę, jie dalijasi Eucharistija ir vieningai meldžiasi. Tikėjimas, Duona, Žodis.

Per Eucharistiją Jėzus patvirtina, jog Jis pats gyvena mūsų sielose, kad savo galia palaiko pasaulį ir teikia išganymą. Ir visa tai, atėjus laiko pilnatvei, padės žmonių giminei amžinai apsigyventi dangaus namuose kartu su Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi ir Dievu Šventąja Dvasia – Švenčiausiąja Trejybe, vieninteliu Dievu. Visas mūsų tikėjimas pamatuojamas tikėjimu realiu Jėzaus buvimu duonos ir vyno pavidalais.

Nesuprantu, kaip galima gyventi krikščioniškai ir nejausti poreikio palaikyti nuolatinę draugystę su Jėzumi per Žodį ir per Duoną, per maldą ir per Eucharistiją. Bet lengva suprasti, kodėl per amžius ištisos tikinčiųjų krikščionių kartos reiškė meilę Eucharistijai tiek viešai išpažindamos tikėjimą, tiek ir tyliai melsdamos bažnyčios ramumoje arba savo širdyje.

Visų pirma turime mylėti Mišias ir padaryti jas centriniu savo dienos įvykiu. Jeigu tinkamai dalyvausime Mišiose, aišku, jog likusią dienos dalį noriai mąstysime apie mūsų Viešpatį, visą laiką stengsimės išlikti Jo akivaizdoje, pasirengę dirbti taip, kaip Jis dirbo, ir mylėti taip, kaip Jis mylėjo. Tad išmokime dėkoti mūsų Viešpačiui už Jo gerumą, už tai, kad Jis yra ne vien aukos metu ant altoriaus, bet pasilieka tabernakulyje laikomoje Ostijoje.

Tabernakulis visuomet man buvo tarsi Betanija, rami ir maloni vieta, kurioje gyvena Kristus. Čia galime Jam išsakyti savo rūpesčius, kentėjimus, troškimus, džiaugsmus taip pat natūraliai ir paprastai, kaip išsakė Morta, Marija ir Lozorius. Štai kodėl visada džiaugiuosi pamatęs bažnyčią, net tada, kai keliaudamas kokio nors miesto ar miestelio gatvėmis, matau tik tolimą jos siluetą. Juk tai dar vienas tabernakulis, dar viena galimybė mano trokštančiai sielai nukeliauti ir prisijungti prie mūsų Viešpaties, esančiame Švenčiausiame Sakramente.

Slėpiningos aukos paslaptis

Bet žiūrėkite: nepaisant visų Dievo Motiną Mariją išaukštinančių malonių, žemiškajame gyvenime Ji nebuvo išvaduota nei iš skausmo, nei iš nuovargio, nei iš tikėjimo neaiškumo. O vienai paprastai moteriai, kartą pašlovinusiai Jėzų žodžiais „palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ – Viešpats atsakė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“⁷ Toks buvo Jo Motinos pašlovinimas. Pašlovinimas Jos ištarto fiat – „Tebūna man, kaip tu pasakei“⁸, pasakyto nuoširdžiai ir kilniaširdiškai, visiškai atsiduodant ir to nedemonstruojant, bet visa išreiškiant tylia ir slėpininga kiekvienos dienos auka.

Apmąstydami šią tiesą, geriau suvokiame Dievo logiką. Suprantame, jog mūsų gyvenimo antgamtinė vertė priklauso ne nuo atliktų didingų žygdarbių, apie kuriuos kartais svajojame, bet nuo to, su kokiu atsidavimu paklūstame Dievo valiai, dosniai aukodami Jam paprastą kasdienę auką.

Jeigu norime tapti dieviški, tai pirmiausia turime pasidaryti labai žmogiški, Dievo žvilgsnyje nuolankiai priimti savo žmogiškąją prigimtį ir šitaip pašventinti savo akivaizdų menkumą. Taip gyveno Marija. Ta, kuri palaiminta ir Dievo apdovanota visomis malonėmis, ta, kuri aukščiau nei angelai ar šventieji, gyveno paprastą gyvenimą. Marija – kūrinys, kaip ir mes visi. Ji turi tokią pat širdį, sugebančią džiaugtis, kentėti ir verkti. Prieš Gabrieliaus apreiškimą Švenčiausioji Mergelė dar nežinojo Dievo pasirinkimo nuo amžių būti Mesijo Motina. Ji save laiko nuolankia tarnaite⁹ ir tik vėliau su giliu nusižeminimu pripažįsta: „Didžių dalykų padarė man Visagalis.“¹⁰

Marijos skaistumas, nuolankumas ir dosnumas dar labiau išryškina mūsų menkumą ir egoizmą. Normalu, kad, suvokę tai, pajuntame norą būti tokie, kaip Ji. Kadangi mes, kaip ir Ji, tik Dievo kūriniai, turėtų pakakti vien mūsų ištikimybės, kad ir mums Dievas padarytų didžių dalykų. Mūsų menkumas nebus kliūtis, nes Dievas išsirenka nieko nevertus, kad dar ryškiau suspindėtų Jo meilės galia¹¹.