Punktų sąrašas

Rizikingas krikščionio saugumas

Qui habitat in adiutorio Altissimi, in protectione Dei coeli commorabitur⁴– gyventi Dievo globoje, gyventi su Dievu. Štai tas rizikingas krikščionio saugumas. Turime būti įsitikinę, kad Dievas girdi mus, kad Jis mumis rūpinasi: šitaip mūsų širdys prisipildys ramybės. Tačiau gyvenimas su Dievu, be abejonės, yra rizikingas, nes Viešpats niekuo nesidalins. Jis nori visko. Ir jeigu mes truputį daugiau prisiartiname prie Jo, tai reiškia, jog turime būti pasirengę iš naujo atsiversti, iš naujo pasitaisyti, įdėmiau klausytis Jo įkvėpimų – tų šventų troškimų, kuriuos Jis žadina mūsų sielose. Ir šiuos įkvėpimus turime įgyvendinti.

Nuo pirmojo sąmoningo apsisprendimo nuosekliai sekti Kristaus mokymu tikriausiai gerokai pažengėme ištikimybės Jo žodžiui keliu. Ir vis dėlto dar daug ką reikia padaryti. Ar ne tiesa, jog turime dar tiek daug puikybės? Be abejonės, reikia keistis, tapti ištikimesniems ir nuolankesniems, kad pasidarytume ne tokie savanaudiški ir leistume mumyse augti Kristui, nes illum oportet crescere, me autem minui⁵ – Jam skirta augti, o man – mažėti.

Tiesiog negalime sustoti. Privalome žengti vis pirmyn į tikslą, kurį nurodė šventasis Paulius: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“⁶ Siekiame aukšto ir labai kilnaus dalyko – šventumo, susitapatinimo su Kristumi. Tačiau juk ir nėra kito kelio mums įaugti į dieviškąjį gyvenimą, per Krikštą Dievo pasėtą mūsų sielose. Judėti į priekį – tai augti šventumu. O eiti atgal – tai atsisakyti krikščioniškojo gyvenimo plėtros. Dievo meilės ugnį reikia kurstyti. Ji turi augti ir ryškėti kasdien, vis labiau įsišaknydama mūsų sielose. Ši ugnis turi sudeginti daugelį dalykų. Jeigu jos nepakurstysime, ji ims gesti.

Prisiminkime, ką pasakė šventasis Augustinas: „Jeigu sakysi „gana“, jau esi prapuolęs. Visada siek daugiau, ženk pirmyn, nenustok ėjęs. Nepasilik toje pačioje vietoje, neik atgal, nepasuk iš kelio.“⁷

Gavėnia suteikia progą savęs klausti: ar auga mano ištikimybė Kristui? Ar stiprėja mano šventumo troškimas? Ar kilniai apaštalauju kasdieniniame gyvenime, darbe tarp savo kolegų?

Kiekvienas nebyliai sau atsakykime į šiuos klausimus. Tada pamatysime, jog reikia vėl keistis tam, kad mumyse visiškai apsigyventų Kristus, kad Jėzaus atvaizdas aiškiau atsispindėtų mūsų elgesyje.

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“⁸ Kristus mums vis kartoja šnabždėdamas į ausį: likite su kryžiumi kiekvieną dieną. „Ne tik persekiojimų metu arba esant progai būti kankiniais, – rašo šventasis Jeronimas, – bet visomis aplinkybėmis, kad ir ką bedarytumėte, apie ką begalvotumėte, ką besakytumėte, paneikite, kuo buvote, ir pripažinkite, kuo dabar esate – ogi atgimę Kristuje.“⁹

Ši mintis yra kitų panašių šventojo Pauliaus žodžių atgarsis: „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui.“¹⁰

Atsivertimas gali įvykti staiga, o šventumas – tai viso gyvenimo uždavinys. Dieviškosios meilės sėkla, Dievo pasėta mūsų sielose, veržiasi augti, siekia įsikūnyti veiksmais, duoti vaisių, kurie kiekvienu metu patiktų Dievui. Dėl to yra labai svarbu, kad būtume pasirengę visa pradėti iš naujo ir bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis regėti šviesą, šią savo pirmojo atsivertimo paskatą. Todėl ir turime rengtis, giliai tyrinėdami savo sąžinę, prašydami Viešpatį pagalbos geriau pažinti Jį ir save. Nėra kito kelio, jeigu vėl norime atsiversti.

Kristaus mirtis kviečia mus apsčiai krikščioniškai gyventi

Ką tik iš naujo išgyvenome Kalvarijos dramą, kurią drįsčiau pavaizduoti kaip pirmąsias ir tikrąsias Mišias, aukojamas paties Jėzaus Kristaus. Dievas Tėvas atiduoda savo Sūnų mirčiai. Jėzus, vienintelis Dievo Sūnus, apkabina medžio gabalą, ant kurio Jis pasmerktas mirti, o auką priima Tėvas. Ir kaip Kryžiaus aukos vaisius ant žmonijos nužengia Šventoji Dvasia⁶.

Kančios kupinoje tragedijoje galutinai išsipildo mūsų gyvenimo ir visos žmonijos istorijos prasmė. Todėl Didžioji Savaitė negali būti vien tik tam tikro įvykio paminėjimas. Ji reiškia kontempliaciją Jėzaus Kristaus paslapties, besitęsiančios ir mūsų sielose. Krikščionis yra įpareigotas būti alter Christus, ipse Christus – kitas Kristus, pats Kristus. Per Krikštą visi buvome padaryti savo egzistencijos kunigais, kad „atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“⁷, kad kiekvienu savo veiksmu paklustume Dievo valiai ir šitaip pratęstume Dievo ir Žmogaus misiją.

Kita vertus, ši tikrovė ragina mus suvokti savo pačių apgailėtiną padėtį ir matyti asmenines klaidas. Tačiau tai neturėtmūsų labai liūdinti, neturėtume dėl to skeptiškai žvelgti į pasaulį arba nustoti tikėti savo idealais. Mus, tokius, kokie esame, Viešpats kviečia dalytis Jo gyvenimu ir siekti šventumo. Šventumas – kiek kartų šį žodį tarėme visiškai tuščiai! Tikrai labai daug žmonių mano, kad šventumas nepasiekiamas, kad jis tik asketinės teologijos objektas, o ne realus tikslas ir gyva tikrovė. Pirmieji krikščionys šitaip nemanė. Jie labai dažnai vartojo žodį „šventieji“, juo visai natūraliai apibūdindami vienas kitą: „sveikink visus šventuosius“⁸, „sveikiname kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje“⁹.

Pažvelkime dabar į Kalvariją, kur Jėzus mirė ir dar nebuvo pasireiškęs Jo šlovės triumfas. Tai tinkama proga patikrinti mūsų norą gyventi krikščioniškai, siekti šventumo, tikėjimo aktu pasipriešinti savo silpnumui. Pasitikėdami Dievo galia pasiryžtame savo kasdienius darbus pripildyti meilės. Nuodėmės patyrimas turi vesti į atgailą, padėti apsispręsti būti ištikimiems ir tikrai tapatintis su Kristumi, bet kokia kaina, atkakliai ir ištvermingai atlikti savo kunigiškąją misiją, kurią Jis suteikė kiekvienam iš savo mokinių ir kuri visus be išimties skatina būti pasaulio druska ir šviesa¹⁰.

Jėzus – krikščioniško gyvenimo pamatas

Norėčiau jums bent trumpai priminti, kaip šiandien reiškiasi gyvasis Kristus, – Iesus Christus heri et hodie; ipse et in saecula⁹, nes čia slypi viso krikščioniško gyvenimo pamatas. Jeigu apsižvalgysime ir apmąstysime žmonijos istoriją, matysime pažangą ir judėjimą pirmyn. Mokslas leido žmogui labiau patirti savo galią. Technologijos šiandien valdo pasaulį stipriau negu anksčiau. Tai leidžia žmonijai svajoti apie aukštesnį kultūros, santarvės ir materialinės gerovės lygį.

Kai kurie žmonės perdėtai nesidžiaugia, primindami mums žmonių kančias, neteisingumą ir karus, neretai baisesnius, negu jie vyko anksčiau. Galbūt jie visiškai teisūs. Tačiau ir pritardamas pažangai, labiau esu linkęs galvoti, kad, religijos požiūriu, žmogus tebėra žmogus, o Dievas tebėra Dievas. Šioje srityje progreso viršūnė jau buvo pasiekta. Ir ši viršūnė yra Kristus, alfa ir omega, visų daiktų pradžia ir pabaiga¹⁰.

Dvasiniame gyvenime naujos eros nematyti. Viskas jau yra Kristuje, kuris mirė ir vėl prisikėlė, kuris tebegyvena per amžius. Tačiau tikėjimu turime susijungti su Juo, leisdami Jo gyvenimui reikštis mumyse taip, jog kiekvienas krikščionis taptų ne vien alter Christus – kitu Kristumi, bet ipse Christus – pačiu Kristumi!

Taigi tikėkite ir nepasiduokite liūdesiui. Mūsų neturi stabdyti jokie žmogiški išskaičiavimai. Kad nugalėtume kliūtis, turime mestis į darbą taip, kad pačios mūsų pastangos atvertų naujus kelius. Asmeninis šventumas, atsidavimas Viešpačiui yra panacėja, vaistas nuo bet kokių sunkumų.

Būti šventam reiškia gyventi taip, kaip to nori mūsų dangiškasis Tėvas. Jūs pasakysite, jog tai sunku. Taip, idealas yra labai aukštas, sunkiai pasiekiamas. Bet drauge tai yra ir lengva, ir pasiekiama. Kai žmogus suserga, nebūtinai gali rasti tinkamų vaistų. O štai antgamtiniuose dalykuose yra kitaip. Vaistai visada yra ranka pasiekiami: tai Jėzus Kristus, tikrai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje ir teikiantis malonę per kitus savo įsteigtus sakramentus.

Pakartokime dar kartą žodžiais ir veiksmais: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi, man užtenka Tavo įprastos apvaizdos, Tavo kasdienės pagalbos.“ Neturime Dievo prašyti didelių stebuklų. Tačiau privalu maldauti Jo sutvirtinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą ir stiprinti mūsų valią. Jėzus visada šalia mūsų ir Jis visada elgiasi pagal savo dievišką prigimtį.

Savo mokymo pradžioje jus įspėjau dėl netinkamo sudievinimo. Nebijok pažinti save tokį, koks esi. Juk tu nulipdytas iš molio. Nesijaudink. Tu ir aš esame Dievo vaikai, o tai yra gerasis sudievinimas. Dieviškuoju pašaukimu esame išrinkti nuo pat amžinybės pradžios. Dievas „palaimino mus Kristuje <…> mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“³². Esame išskirtinai Dievo, esame Jo įrankiai, nepaisant mūsų apgailėtino asmeninio menkumo. Tačiau mūsų pastangos nebus bergždžios tik tuomet, jei niekad nepamiršime savo silpnybės. Būtent pagundos primena mūsų menkumą.

Kai, susidūrę su savo vargingumu, nusiviliate (kartais galbūt net itin stipriai), turite visiškai nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas. Pasakojama, kad Aleksandras Didysis vieną dieną susitiko su išmaldos prašančiu elgeta. Aleksandras sustojo ir liepė pavesti elgetai valdyti penkis miestus. Vargšas sumišęs ir nustebęs ėmė šaukti: aš juk neprašiau tokio dalyko! O Aleksandras atsiliepė: tu prašai kaip tas, kuo esi – elgeta, o aš tau dovanoju kaip tas, kas esu – karalius.

Net tomis akimirkomis, kai giliau patiriame savo ribas, galime ir turime atsigręžti į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų ir į Dievą Šventąją Dvasią, suvokdami esą dieviškojo gyvenimo dalyviai. Niekada nėra priežasties žvalgytis atgal³³, nes Viešpats visada šalia mūsų. Turime ištikimai, patikimai ir atsakingai atlikti savo pareigas, rasdami Jėzuje meilės bei motyvacijos suprasti kitų klaidas ir nugalėti savąsias. Šitaip visi nuopuoliai, mano, tavo ir galiausiai visų žmonių klaidos taps atrama Kristaus karalystei kurti.

Pripažinkime savo ligas, bet tikėkime Dievo jėga. Optimizmas, džiaugsmas ir tvirtas įsitikinimas, jog Viešpats mus nori naudoti kaip savo įrankius, turi persmelkti visą mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Jeigu esame Šventosios Bažnyčios nariai, jeigu esame atsirėmę į tvirtą šv. Petro uolą ir pasikliaujame Šventosios Dvasios veikimu, tada kaskart pasiryšime atlikti šią mažytę pareigą – kasdien berti grūdą. Atėjus pjūties metui, derlius tiesiog nebesutilps į kluonus.