Punktų sąrašas

Jėzus Kristus – tobulas Dievas ir tobulas žmogus

Dievo Sūnus tapo žmogumi. Jis yra perfectus Deus, perfectus homo² – tobulas Dievas ir tobulas žmogus. Ši paslaptis sukrečia krikščionis. Mane tai visada jaudino ir tebejaudina iki šiol, todėl norėčiau sugrįžti į Loretą. Vis mintimis sugrįžtu ten, dar kartą pakartodamas ir apmąstydamas šiuos žodžius „Hic Verbum caro factum est“, kad vėl sąmonėje atgaivinčiau Jėzaus vaikystės metus.

Iesus Christus, Deus Homo – Jėzus Kristus yra Dievas ir Žmogus. Tai yra vienas iš magnalia Dei³ – įstabių Dievo darbų, kurį turime apmąstyti ir už kurį turime padėkoti Viešpačiui, atėjusiam atnešti „žemėje ramybę jo mylimiems žmonėms“⁴, geros valios žmonėms, visiems norintiems sujungti savo valią su šventąja Dievo valia – ne vien turtingiesiems, ne vien vargšams, tačiau visiems žmonėms, visiems broliams. Juk visi esame broliai Jėzuje, Dievo vaikai, Kristaus broliai. Jo Motina yra ir mūsų Motina.

Pasaulyje tėra tik viena rasė – Dievo vaikų rasė. Visi turėtume kalbėti ta pačia kalba, kurios mus mokė Tėvas danguje – kalba, kuria Jėzus kalbėjosi su savo Tėvu. Tai proto ir širdies kalba, virstanti malda. Tai kontempliatyvių sielų kalba, kurią vartoja dvasingi žmonės, nes jie supranta esą Dievo vaikai. Ši kalba reiškiasi tūkstančiais mūsų valios judesių, šviesiais mūsų proto spinduliais, širdinga meile, ryžtu gyventi kilnų, gerą, laimingą bei taikų gyvenimą.

Reikia pažvelgti į mūsų Meilę – Kūdikėlį ėdžiose. Turime žvelgti į Jį, suvokdami prieš mus esant didžiulę paslaptį. Turime priimti šią paslaptį su tikėjimu ir bandyti tikėjimu ją giliau suvokti. Todėl privalu įgyti nuolankios krikščioniškos sielos nuostatą. Nesistenkime sumenkinti Dievo didybės iki savo varganų idėjų ir žmogiškų paaiškinimų lygio. Pamėginkime suprasti, kad būdama neperregima ši paslaptis yra šviesa, galinti nušviesti žmonėms gyvenimą.

Kaip yra pasakęs šventasis Jonas Auksaburnis: „Mes suprantame, jog Jėzus yra iš mūsų, iš mūsų žmogiškosios substancijos ir kad Jis gimė iš Motinos, iš skaisčiosios Mergelės Marijos, tačiau mes nesuvokiame, kaip įvyko šis stebuklas. Tad neeikvokime tuščiai energijos stengdamiesi tai paaiškinti, verčiau nuolankiai priimkime tai, ką mums apreiškė Dievas. Nesistenkime iš smalsumo patikrinti tai, ką Dievas paliko paslėpta.“⁵ Jeigu žvelgsime su šitokiu klusnumu, gebėsime suprasti ir mylėti, o šis slėpinys mums bus nuostabi pamoka, labiau įtikinama negu bet koks žmogiškasis protavimas.

Gegužės pradžioje, žvelgdami į pasaulį ir į Dievo tautą¹, matome, kaip daugybė senų ir naujų papročių skatina pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Svarbiausia, jog neblėsta meilės dvasia, su kuria šie papročiai praktikuojami.

Labai džiugu, kad atsidavimas Mergelei Marijai visada gyvas ir žadina krikščionių sielose antgamtinį troškimą veikti kaip domestici Dei – kaip Dievo šeimos namiškiai².

Tikriausiai ir jūs, matydami, kaip daugelis krikščionių įvairiais būdais išreiškia Švenčiausiajai Mergelei Marijai savo švelnius jausmus, dar labiau jaučiatės Bažnyčios nariais ir darotės artimesni savo broliams ir seserims. Gegužė – tai tarsi dar vienas šeimos susitikimas, kai suaugę, gyvenimo išblaškyti vaikai per šeimynines šventes sugrįžta pas savo motiną. Ir jeigu jie net anksčiau kartais susibardavo, tai susitikimo dieną viskas kitaip – jie jaučia ir išgyvena bendrystę, dalijasi meile.

Marija nuolatos stato Bažnyčią, ją suvienija ir išlaiko. Sunku būtų iš tikrųjų garbinti Švenčiausiąją Mergelę ir tuo pat metu nejausti kitų Mistinio Kūno narių artumos bei didesnės vienybės su matoma galva – Popiežiumi. Štai kodėl mėgstu kartoti: omnes cum Petro ad Iesum per Mariam! – visi su Petru pas Jėzų per Mariją! Jausdamiesi Bažnyčios dalimi ir pakviesti susivienyti su savo tikėjimo broliais, giliau suprantame, jog visi esame broliai ir seserys, nes juk Bažnyčia yra Kristaus siunčiama visiems žmonėms ir visoms žemės tautoms³.

Tiek mano, tiek ir jūsų patirtis leidžia patvirtinti tai, ką sakau, – juk visi ne kartą esame patyrę nuoširdaus atsidavimo mūsų Motinai antgamtinį veiksmingumą. Kiekvienas galėtume papasakoti daugybę dalykų. Ir aš taip pat. Prisimenu, 1935 metais kaip piligrimas lankiausi vienoje Ispanijos šventykloje Kastilijoje. Tai buvo Sonsolės Mergelės Marijos šventovė.

Tai nebuvo įprasta piligriminė kelionė: nebuvo jokio triukšmo ar įmantrybių, keliavome tik trise. Gerbiu ir myliu viešą pamaldumo raišką, tačiau turiu pripažinti – esu labiau linkęs intymiau rodyti meilę Marijai, vienas aplankydamas kurią nors jos šventovę arba tik keliese.

Per tą apsilankymą Sonsolės šventovėje sužinojau tenykščio pamaldumo Marijai kilmę. Nors tai ir nėra labai svarbus dalykas, bet jis parodo, kaip sūniškai to krašto žmonės yra atsidavę Marijai. Kovų tarp krikščionių ir musulmonų Ispanijoje metu buvo paslėpta statula, o po daugelio metų ją surado piemenys. Pasak padavimo, pamatę Marijos statulą, piemenys sušuko: „Kokios nuostabios akys – jos tarsi dvi saulės!“ (žr. ispaniškai: son soles).

Kristaus Motina, krikščionių Motina

Nuo 1935 metų, daugelį kartų reguliariai lankydamasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventovėse, dažnai medituodavau tą šventą, daugelio krikščionių jaučiamą meilę Jėzaus Motinai. Visados ją suprasdavau kaip meilės atsaką, kaip sūniško dėkingumo išraišką. Marija intymiai apreiškia didingiausią Dievo meilę, kai Žodis tapo kūnu ir prisiėmė mūsų silpnybes bei nuodėmes. Ištikima savo dieviškajam pašaukimui Marija, pranokdama pati save, tarnavo ir tebetarnauja kitiems žmonėms, pašauktiems būti Jos sūnaus Jėzaus broliais. Dievo Motina iki šiol yra ir visų žmonių Motina.

Taip norėjo mūsų Viešpats. O kad tai būtų žinoma ateities kartoms, Šventoji Dvasia įkvėpė šventąjį Joną parašyti: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina, Jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ,Moterie, štai tavo sūnus!‘ Paskui tarė mokiniui: ,Štai tavo motina!‘ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.“⁴

Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, pasiėmė Mariją į savo namus, priėmė Ją į savo gyvenimą. Dvasiniai rašytojai šiuose Evangelijos žodžiuose įžvelgia kvietimą visiems krikščionims įsileisti Mariją į savo gyvenimą. Šis paaiškinimas gal kiek platokas. Bet visgi, aišku, Marija nori, kad Jos šauktumės, kad eitume prie Jos su pasitikėjimu, kad kreiptumės į savo Motiną, prašydami Jos „parodyk, jog esi mūsų Motina“⁵.

Vis dėlto mūsų Motinai nereikia jokių prašymų, nes Ji pati žino mūsų reikmes ir tuoj pat skuba padėti, šitaip rodydama nuolatinį rūpestį savo vaikais. Jeigu prisiminsime savo gyvenimo istoriją, pastebėsime, kaip jame pasireiškia Dievo gailestingumas ir daugybe būdų pasijausime esą ypatingi Marijos vaikai.

Tapti Dievo meilės vaikais

Susimąstykime apie tai. Juk tatai gali padėti suprasti ne vieną svarbų dalyką. Marijos paslaptis leidžia suvokti, kad, norėdami prisiartinti prie Dievo, turime tapti maži. Prisiminkime, ką Kristus pasakė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“¹⁰

Kad taptume vaikais, privalome atsižadėti savo puikybės ir išdidaus savarankiškumo, pripažinti patys vieni negalintys nieko. Turime suprasti, jog rasti savo kelią ir jo laikytis galime tiktai Dievo, mūsų Tėvo, malonės dėka ir Jo padedami. Kad būtume maži, turime atsiduoti į Tėvo rankas, kaip atsiduoda vaikai, tikėti, kaip tiki vaikai, prašyti, kaip prašo vaikai.

O viso to išmokstame bendraudami su Marija. Pamaldumas mūsų Karalienei nėra koks nors išglebimas ar silpnumas. Šis pamaldumas, kaip gili ir nuolatinė mūsų tikėjimo išraiška, pripildo sielą paguodos ir džiaugsmo, leidžia išeiti iš savęs ir sudėti visas viltis į Viešpatį. Vienoje iš psalmių giedama: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy; manąją sielą gaivina, veda mane teisingais takais savo garbei. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.“¹¹ Kadangi Marija yra mūsų Motina, pamaldumas jai moko mus būti tikrais paprastais vaikais, be galo mylėti ir egoistiškai negalvoti vien tik apie save. Jis moko mus būti laimingais vaikais, kurie žino, kad niekas negali sugriauti jų vilties. Pasitikėjimo kupina meilė Švenčiausiajai Marijai yra kelio, vedančio į beprotišką meilę Jėzui, pradžia. Taip prieš daugelį metų rašiau trumpos knygelės apie Šventąjį Rožinį įvade.^* Ir būtent nuo tada dažnai galėjau įsitikinti šių žodžių tikrumu. Nesirengiu to įrodinėti, pažerdamas daugybę argumentų. Kviečiu jus pačius išreikšti meilę Marijai: atverti Jai savo širdį, patikėti savo džiaugsmus ir sielvartus, prašyti Jos, kad padėtų atpažinti Jėzų, ir mokytų, kaip sekti Juo.

Marija padeda mums jaustis broliais

Neįmanoma užmegzti sūnišką ryšį su Marija ir kartu galvoti vien apie save, paskęsti vien savo rūpesčiuose. Neįmanoma bendrauti su Marija ir gyventi egoistiškai. Marija veda pas Jėzų, o Jėzus yra primogenitus in multis fratribus – pirmagimis iš daugelio brolių¹⁵. Taigi jei pažinsime Jėzų, suprasime, kad tikrai gyventi galime tik tarnaudami kitiems. Asmeninės problemos negali supančioti krikščionio, nes jam privalo rūpėti visuotinė Bažnyčia ir visų sielų išgelbėjimas.

Šitaip nusiteikę suprantame, jog vidinis dvasinio tobulėjimo siekis iš tikrųjų nėra vien asmeninis dalykas, nes šventumas ir apaštalavimas yra neatsiejami. Todėl privalome ugdyti save ir krikščioniškas dorybes, turėdami omenyje visos Bažnyčios poreikius. Negalime daryti gera ir skelbti Kristų, jeigu nesistengiame nuoširdžiai gyventi pagal Evangelijos mokymą.

Jeigu būsime prisodrinti šios dvasios, mūsų pokalbiai su Dievu, net jeigu jie prasidės nuo asmeninių temų ir reikalų, anksčiau ar vėliau atves į tarnystę kitiems žmonėms. O kai įsikibsime Švenčiausiosios Mergelės Marijos rankos, Ji padės jaustis visų žmonių broliais, nes juk visi esame vaikai Dievo, kuriam Marija yra Dukra, Sužadėtinė ir Motina.

Artimojo problemos turi būti ir mūsų problemos. Krikščioniškoji brolybė turi itin giliai įsišaknyti mūsų sielose ir išnaikinti bet kokį abejingumą kitam žmogui. Marija, Jėzaus motina, Jį auginusi, auklėjusi ir lydėjusi visą gyvenimą, o dabar esanti su Juo danguje, padės Jį atpažinti mūsų kelių vingiuose ir kitų žmonių reikmėse.

Šventasis Jonas Evangelijoje išsaugojo nuostabią Švenčiausiosios Mergelės Marijos frazę, pasakytą anksčiau aptartoje Kanos vestuvių scenoje. Evangelistas pasakoja, kaip kreipdamasi į tarnus Marija jiems pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps.“²⁶ Štai apie ką kalbu: reikia atvesti sielas prie Jėzaus ir tegul jos pačios paklausia Jo: Domine, quid me vis facere? – Ką nori, kad daryčiau, Viešpatie?²⁷

Krikščioniškas apaštalavimas – kalbu apie gyvenimą paprasto krikščionio, gyvenančio tarp kitų žmonių – tai didžiulė katechezė. Per asmeninę bendrystę, ištikimą ir tikrą draugystę pažadinamas Dievo alkis. Natūraliai, paprastai ir meiliai, tinkamai pateikiamu išgyvenamo tikėjimo pavyzdžiu ir dieviškos jėgos prisotintu žodžiu kitiems žmonėms atveriami nauji horizontai.

Išdrįskite. Pasikliaukite apaštalų karalienės Marijos – Regina apostolorum – pagalba. Būdama motina, Mergelė Marija padeda kiekvienam savo vaikui imtis atsakomybės. Marija, vesdama prie kryžiaus ir į akistatą su Dievo Sūnumi, visada padeda prie Jos besiartinantiems ir Jos gyvenimą kontempliuojantiems žmonėms. Būtent šioji akistata lemtingai paveikia visą krikščionišką gyvenimą. Ir Marija mums yra tarpininkė, besistengianti padėti mums, jaunesniesiems broliams, susitaikyti su pirmagimiu Tėvo Sūnumi.

Daug atsivertimų, daug apsisprendimų atsiduoti Dievo tarnystei kyla po susitikimų su Marija. Mūsų Karalienė skatina ieškoti Dievo, motiniškai įkvepia mūsų sieloms tam tikrą nerimą, didžiulį norą keistis ir gyventi naują gyvenimą. Šitaip žodžiai „darykite, ką tik Jis jums lieps“ virsta tikru atsidavimu, krikščionišku pašaukimu, nušviečiančiu visą asmeninį gyvenimą.

Šis pokalbis Viešpaties akivaizdoje, ši meditacija apie pamaldumą ir meilę Jo ir mūsų Motinai gali tikėjimui išties suteikti naują jėgą. Prasideda gegužės mėnuo. Mūsų Viešpats nori, kad, bendraudami su Jo Motina, pasinaudotume proga sustiprinti savo meilę Jam. O kad kasdien bendraudami su Ja mokėtume subtiliu dėmesiu ir mažomis detalėmis išreikšti savo sūniškumą! Visa tai galiausiai kreips į didį asmeninį šventumą ir virs apaštalavimu, t. y. nuolatinėmis pastangomis prisidėti prie Kristaus vykdomo pasaulio išgelbėjimo.

Sancta Maria, spes nostra, ancilla Domini, sedes Sapientiae, ora pro nobis! – Švenčiausioji Mergele Marija, mūsų viltie, Viešpaties tarnaite, Išminties soste, melski už mus!