Punktų sąrašas

Didžiojo Ketvirtadienio apmąstymai eina į pabaigą. Jeigu Viešpats jau padėjo mums – o Jis visada yra pasirengęs tai padaryti, jei tik atveriame Jam širdis – pajusime poreikį atsiliepti į Jo meilę, kuri yra visų svarbiausia. Ir mes mokėsime savo tarnyste paskleisti šią meilę tarp kitų žmonių. „Aš jums daviau pavyzdį“³², – sakė Jis, savo mokiniams numazgojęs kojas per Paskutinę vakarienę. Išmeskime iš savo širdžių puikybę, ambicijas ir norą būti svarbesniems už kitus. Tada ramybė bei džiaugsmas, kaip asmeninio pasiaukojimo išraiška, įsiviešpataus mumyse ir aplink mus.

O baigdamas, kaip mylintis vaikas, vieną mintį skiriu Marijai, Dievo Motinai ir mūsų visų Motinai. Atleiskit man, nes vėl sugrįšiu prie kito vaikystės prisiminimo – prie paveiksliuko, kuris buvo labai paplitęs mano šalyje, kai Pijus X ragino kuo dažniau priimti Komuniją. Tai paveikslėlis Marijos, garbinančios šventąją Ostiją. Šiandien, kaip ir tomis dienomis, ir kaip visada Švenčiausioji Mergelė Marija moko mus bendrauti su Jėzumi, surasti Jį įvairiausiomis aplinkybėmis, ypač per visų svarbiausiąją šventųjų Mišių aukojimo akimirką, kada dabartis jungiasi su amžinybe. Jėzus aukščiausio kunigo gestu visa pritraukia prie savęs ir divino afflante Spiritu – Šventosios Dvasios įkvėpimu – įteikia Dievui Tėvui.

Ieškodami Marijos, jūs rasite Jėzų. Ir dar daugiau sužinosite, kas vyksta Dievo širdyje, kai Jis nusižemina ir atsisako savo galios ir didybės, prisiimdamas tarno išvaizdą¹². Kalbant žmogiškai, galėtume pasakyti, jog Dievas „persistengia“, daro daug daugiau, negu kad reikia mums išgelbėti. Vienintelis būdas išmatuoti tai, ką Jis daro, yra pasakyti, kad tai neišmatuojama; tai kyla iš meilės beprotybės, verčiančios Jį prisiimti mūsų kūną ir nešti mūsų nuodėmių naštą.

Kaip galima tai suprasti, kaip suvokti Dievo meilės didybę ir patiems neišprotėti iš meilės? Turime leisti šioms tiesoms pripildyti savo sielą, kad jos perkeistų mūsų gyvenimą. Dievas myli mus! Visagalis Dangaus ir Žemės kūrėjas mus myli.

Dievui svarbūs net menkiausi savo kūrinių gyvenimo įvykiai – jūsų ir mano reikalai. Ir Jis šaukia kiekvieną vardu¹³. Šis tikėjimo teikiamas tikrumas viską nušviečia nauja šviesa. Ir viskas, nors lieka kaip buvę, kartu atsiskleidžia kaip Dievo meilės išraiška.

Mūsų gyvenimas tampa nuolat besitęsiančia malda, prisipildo geros nuotaikos ir nesibaigiančios ramybės. Jis tampa nuolatiniu, visą parą trunkančiu padėkos aktu. „Mano siela šlovina Viešpatį, – giedojo Marija, – mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats.“¹⁴

Galime pritarti ir mėgdžioti šią Marijos maldą. Kaip ir Ji, jaučiame begalinį troškimą giedoti, skelbti Dievo stebuklus, kad visa žmonija ir kūrinija galėtų džiaugtis su mumis.

Maldos mokykla

Viešpats tikriausiai jau leido jums suprasti daugelį Švenčiausiosios Mergelės ištikimybės Dievo valiai savybių, kurios kviečia sekti Jos pavyzdžiu – skaistumu ir nuolankumu, tvirtybe, taurumu ir ištikimybe. Norėčiau tarti keletą žodžių apie vieną svarbią savybę, kuri yra dvasinio augimo dirva. Kalbu apie maldos gyvenimą.

Jeigu norime pasinaudoti šiandien siunčiama mūsų Motinos malone, jeigu bet kuriuo metu norime atsiliepti į Šventosios Dvasios, sielos ganytojos, kvietimą, turime rimtai įsipareigoti bendrauti su Dievu. Negalime slėptis it kokie beveidžiai. Jeigu vidinis gyvenimas netampa asmeniniu susitikimu su Dievu, tai jo paprasčiausiai nėra. Paviršutiniškumas nėra krikščioniška savybė. Mūsų asketinę kovą paversti rutina reikštų pasirašyti mirties nuosprendį savo kontempliatyviam gyvenimui. Dievas ieško kiekvieno iš mūsų, tad kiekvienas turime Jam atsakyti: „Štai aš, Viešpatie, nes tu mane šaukei.“¹⁶

Visi žinome, jog malda – tai pokalbis su Dievu. „Bet apie ką?“ – galbūt kažkas paklaus. Apie ką gi daugiau, jeigu ne apie Dievo reikalus ir apie mūsų kasdienius dalykus? Apie Jėzaus gimimą ir Jo žemišką kelią, apie Jo nematomą gyvenimą ir apie viešąjį mokymą, apie stebuklus, apie Jo Atpirkimo Kančią, apie Jo Kryžių ir Prisikėlimą. Ir Triasmenio Dievo akivaizdoje, užtariant Marijai bei šventajam Juozapui, mūsų Tėvui ir Globėjui, kurį taip garbinu ir myliu, įvyks pokalbis apie mūsų kasdienį darbą, apie mūsų šeimą ir draugus, apie mūsų didingus planus ir menkus vargus.

Mano gyvenimas yra mano maldos tema. Visada taip meldžiuosi. Lyg ir savaime kyla apibrėžtas ir tvirtas pasiryžimas keistis, būti geresniu žmogumi, vis daugiau paklusti Dievo meilei. Tačiau šis pasiryžimas turi būti nuoširdus ir konkretus, visada lydimas greito ir pasitikėjimo kupino prašymo Šventajai Dvasiai, kad Ji neapleistų, nes „tu, o Dieve, esi mano stiprybė“.¹⁷ Esame paprasti krikščionys. Darbuojamės pačiose įvairiausiose srityse. Mūsų darbai vyksta įprastai ir ritmingai. Mūsų dienos atrodo vienodos, beveik monotoniškos... Ką gi, būtent šis gyvenimas, kuris atrodo toks vienodas, turi dieviškąją vertę. Jis domina Dievą, nes Kristus nori įsikūnyti per mūsų veiksmus ir iš vidaus gaivinti pačius nuolankiausius mūsų poelgius. Ši mintis – tai antgamtinė, tikrų tikriausia nedviprasmiška realybė. Tai nėra kokia nors paguoda tiems, kurie nesugebės įrašyti savo vardo į nemirtingąją istoriją. Kristui yra svarbūs šimtus kartų mūsų atliekami tiek fiziniai, tiek protiniai darbai kabinete, gamykloje, dirbtuvėje, mokykloje, laukuose... Jam svarbios ir mūsų nematomos aukos – tos pastangos ant kitų neišlieti savo blogos nuotaikos tulžies.

Pamąstykite apie tai melsdamiesi. Pasinaudokite proga pasakyti Jėzui, kad jūs Jį garbinate – ir jūs tapsite kontempliatyviomis sielomis pasaulio sūkuryje, gatvių triukšme. Visur. Štai pirmoji bendravimo su Jėzumi Kristumi mokyklos pamoka. O geriausia mokytoja šioje mokykloje – Marija, visada su tikėjimu ir antgamtiškai žvelgusi į tai, kas vyksta aplink Ją: „Motina laikė visus įvykius savo širdyje.“¹⁸

Paprašysime Švenčiausiąją Mergelę Mariją padaryti mus kontempliatyvius ir išmokyti išgirsti, kaip Viešpats nuolat beldžiasi į mūsų širdžių vartus. Melskimės Jai: „Mūsų Motina, Tu davei žemei Jėzų, atveriantį mums Tėvo Dievo meilę, padėk mums pažinti Jį per kasdienius dalykus, įžiebk mūsų protą ir valią išgirsti Dievo balsą ir pajusti Jo malonės blyksnį.“

Apaštalų mokytoja

Negalvokite tik apie save: atverkite savo širdis, kad jos galėtų apimti visą žmoniją. Pirmiausia pagalvokite apie greta esančius – apie gimines, draugus, kolegas ir svarstykite, kaip padėti jiems giliau išgyventi draugystę su mūsų Viešpačiu. Jeigu jie yra padorūs ir garbingi žmonės, gebantys gyventi arti Dievo, paveskite juos Marijos globai. Taip pat melskitės už daugybę nepažįstamų sielų, nes visi mes, žmonės, plaukiame ta pačia valtimi.

Būkite ištikimi ir dosnūs. Esame nariai vieno vienintelio kūno, Mistinio Kristaus Kūno, šventosios Bažnyčios, į kurią yra pašaukti visi, sąžiningai ieškantys tikrosios tiesos. Todėl mūsų pareiga yra kitiems liudyti Kristaus meilės tobulumą ir jos gelmę. Krikščionis negali būti egoistas. Jeigu jis būtų toks, išduotų savo pašaukimą. Ne pagal Kristaus dvasią elgiasi tie, kurie mėgaujasi dvasine ramybe, nesirūpindami kitais. Tai yra melaginga ramybė. Negalime likti ramūs ir būti įsitikinę savo teisingumu, jeigu priimame tikėjimu atvertą tikrojo žmogiškojo gyvenimo prasmę, bet nesistengiame konkrečiai ir praktiškai kitų žmonių priartinti prie Dievo.

Apaštalaujant iškyla viena rimta kliūtis – tai klaidingas supratimas apie pagarbą kitiems, baimė kalbėti dvasinėmis temomis, nes dažnai nujaučiame, kad aplinka nepalanki tokiam pokalbiui. Galvojame, kad šitaip elgdamiesi rizikuojame įžeisti pašnekovą. O kiek kartų tokia mąstysena paprasčiausiai dangstome savo egoizmą! Juk nieko nesistengiame įžeisti, bet, atvirkščiai – siekiame tarnauti. Ne dėl savo asmeninės vertės, bet dėl Dievo malonės tampame kitiems naudingais įrankiais, skleidžiančiais Gerąją Naujieną, kad Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“¹⁹.

Ar teisėtas toks kišimasis į svetimą gyvenimą? Jis būtinas. Kristus į mūsų gyvenimą įsikišo neprašęs mūsų leidimo. Šitaip Jis pasielgė ir su pirmaisiais savo mokiniais: „Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.‘“²⁰ Kiekvienas turi laisvę – nors tik tariamą laisvę – pasakyti Viešpačiui „ne“, kaip pasakė anas turto naštos prislėgtas jaunuolis, apie kurį mums pasakoja šventasis Lukas²¹. Bet ir Viešpats, ir mes turime teisę bei pareigą kalbėti apie Dievą pagal Jo priesaką „eikite <...> ir skelbkite Evangeliją“²². O tai žmogui itin svarbu, nes Dievo troškulys yra pats giliausias žmogaus širdies poreikis.

Švenčiausioji Marija, Regina apostolorum, visų karštai siekiančių supažindinti žmones su tavo Sūnaus meile Karaliene, Tu supranti mūsų menkumą. Išprašyk mums atleidimą už tai, kad mūsų gyvenimas, užuot liepsnojęs ugnimi, buvo pelenai, nešviečianti šviesa, netekusi sūrumo druska. Dievo Motina, Visagale Užtarėja, kartu su atleidimu išmelsk mums jėgos gyventi tikra viltimi ir meile, kad mes galėtume nešti Kristaus tikėjimą kitiems.