Punktų sąrašas

Atsiliepti Dievui

Šioje Dievo gailestingumo apsuptyje skleidžiasi krikščionio egzistencija. Jo pastangomis kuriama erdvė, kurioje privalu elgtis, kaip dera Dievo vaikui. Kokios gi yra svarbiausios priemonės, norint atsiliepti į šį pašaukimą? Šiandien nurodyčiau dvi, kurios yra lyg gyvosios krikščioniškojo elgesio ašys: vidinis gyvenimas ir doktrininis ugdymas – gilus tikėjimo išmanymas.

Pirmiausia – vidinis gyvenimas. Kaip dar maža tų, kurie iš tiesų tai supranta! Išgirdę apie vidinį gyvenimą, daugelis įsivaizduoja šventovės tamsą ir kažkokių neįprastų zakristijų atmosferą. Daugiau negu ketvirtį amžiaus aiškinu, jog taip nėra. Aš kalbu apie vidinį gyvenimą miesto šurmulyje paprastų krikščionių, neužsisklendusių nuo kitų; krikščionių, sutinkamų gatvėje, darbe, šeimoje ar laisvalaikio metu, ištisą dieną prisimenančių Jėzų. O kas gi tai, jei ne nuolatinės maldos gyvenimas? Argi ne tiesa, kad ir tu esi pajutęs poreikį tiesiog tapti maldos siela, sieki bendrystės su Dievu, savęs sudievinimo? Tai ir yra krikščioniškasis tikėjimas ir šitai visada suprato maldingos sielos: „Tas žmogus tampa Dievu, – rašo Klemensas Aleksandrietis, – kuris myli tai, ką myli Dievas.“⁴¹

Iš pradžių bus sunkoka. Prireiks pastangų, norint kreiptis į Dievą, dėkoti Jam už didžiausią tėvišką atjautą. Nors tai nėra sentimentai, bet po truputį Dievo meilę pajusime tarsi neabejotinus sielos virpesius. Tai mylintis Kristus ateina įkandin mūsų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi.“⁴² Kaip klostosi tavo maldos gyvenimas? Ar per ištisą dieną nepajunti noro pasišnekėti su Juo ilgiau? Ar nesušnabždi tuomet Jam, kad vėliau pasakysi viską, vėliau apie tai pasikalbėsi?

Tais tik bendrystei su Viešpačiu skirtais momentais mūsų širdys išsiplečia, valia sustiprėja, o protas malonės veikimu žmogiškąją tikrovę pripildo antgamtinio turinio. Visa tai sukelia aiškius praktinius pasiryžimus: troškimą pagerinti savo elgesį, jautriai ir meiliai bendrauti su visais žmonėmis, o krikščioniškoje kovoje už meilę ir ramybę grumtis taip, kaip tai darytų geras, rezultato siekiantis atletas.

Malda tuomet tampa nepertraukiama, kaip širdies dūžiai, kaip mūsų pulsas. Be tokios tiesioginės akistatos su Dievu negali būti kontempliatyvaus gyvenimo. O be kontempliatyvaus gyvenimo mūsų darbas Kristui beveik nieko nevertas, nes, jei Viešpats namo nestato, tuščiai statytojai vargsta⁴³.

Rizikingas krikščionio saugumas

Qui habitat in adiutorio Altissimi, in protectione Dei coeli commorabitur⁴– gyventi Dievo globoje, gyventi su Dievu. Štai tas rizikingas krikščionio saugumas. Turime būti įsitikinę, kad Dievas girdi mus, kad Jis mumis rūpinasi: šitaip mūsų širdys prisipildys ramybės. Tačiau gyvenimas su Dievu, be abejonės, yra rizikingas, nes Viešpats niekuo nesidalins. Jis nori visko. Ir jeigu mes truputį daugiau prisiartiname prie Jo, tai reiškia, jog turime būti pasirengę iš naujo atsiversti, iš naujo pasitaisyti, įdėmiau klausytis Jo įkvėpimų – tų šventų troškimų, kuriuos Jis žadina mūsų sielose. Ir šiuos įkvėpimus turime įgyvendinti.

Nuo pirmojo sąmoningo apsisprendimo nuosekliai sekti Kristaus mokymu tikriausiai gerokai pažengėme ištikimybės Jo žodžiui keliu. Ir vis dėlto dar daug ką reikia padaryti. Ar ne tiesa, jog turime dar tiek daug puikybės? Be abejonės, reikia keistis, tapti ištikimesniems ir nuolankesniems, kad pasidarytume ne tokie savanaudiški ir leistume mumyse augti Kristui, nes illum oportet crescere, me autem minui⁵ – Jam skirta augti, o man – mažėti.

Tiesiog negalime sustoti. Privalome žengti vis pirmyn į tikslą, kurį nurodė šventasis Paulius: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“⁶ Siekiame aukšto ir labai kilnaus dalyko – šventumo, susitapatinimo su Kristumi. Tačiau juk ir nėra kito kelio mums įaugti į dieviškąjį gyvenimą, per Krikštą Dievo pasėtą mūsų sielose. Judėti į priekį – tai augti šventumu. O eiti atgal – tai atsisakyti krikščioniškojo gyvenimo plėtros. Dievo meilės ugnį reikia kurstyti. Ji turi augti ir ryškėti kasdien, vis labiau įsišaknydama mūsų sielose. Ši ugnis turi sudeginti daugelį dalykų. Jeigu jos nepakurstysime, ji ims gesti.

Prisiminkime, ką pasakė šventasis Augustinas: „Jeigu sakysi „gana“, jau esi prapuolęs. Visada siek daugiau, ženk pirmyn, nenustok ėjęs. Nepasilik toje pačioje vietoje, neik atgal, nepasuk iš kelio.“⁷

Gavėnia suteikia progą savęs klausti: ar auga mano ištikimybė Kristui? Ar stiprėja mano šventumo troškimas? Ar kilniai apaštalauju kasdieniniame gyvenime, darbe tarp savo kolegų?

Kiekvienas nebyliai sau atsakykime į šiuos klausimus. Tada pamatysime, jog reikia vėl keistis tam, kad mumyse visiškai apsigyventų Kristus, kad Jėzaus atvaizdas aiškiau atsispindėtų mūsų elgesyje.

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“⁸ Kristus mums vis kartoja šnabždėdamas į ausį: likite su kryžiumi kiekvieną dieną. „Ne tik persekiojimų metu arba esant progai būti kankiniais, – rašo šventasis Jeronimas, – bet visomis aplinkybėmis, kad ir ką bedarytumėte, apie ką begalvotumėte, ką besakytumėte, paneikite, kuo buvote, ir pripažinkite, kuo dabar esate – ogi atgimę Kristuje.“⁹

Ši mintis yra kitų panašių šventojo Pauliaus žodžių atgarsis: „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui.“¹⁰

Atsivertimas gali įvykti staiga, o šventumas – tai viso gyvenimo uždavinys. Dieviškosios meilės sėkla, Dievo pasėta mūsų sielose, veržiasi augti, siekia įsikūnyti veiksmais, duoti vaisių, kurie kiekvienu metu patiktų Dievui. Dėl to yra labai svarbu, kad būtume pasirengę visa pradėti iš naujo ir bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis regėti šviesą, šią savo pirmojo atsivertimo paskatą. Todėl ir turime rengtis, giliai tyrinėdami savo sąžinę, prašydami Viešpatį pagalbos geriau pažinti Jį ir save. Nėra kito kelio, jeigu vėl norime atsiversti.

Taigi tikėkite ir nepasiduokite liūdesiui. Mūsų neturi stabdyti jokie žmogiški išskaičiavimai. Kad nugalėtume kliūtis, turime mestis į darbą taip, kad pačios mūsų pastangos atvertų naujus kelius. Asmeninis šventumas, atsidavimas Viešpačiui yra panacėja, vaistas nuo bet kokių sunkumų.

Būti šventam reiškia gyventi taip, kaip to nori mūsų dangiškasis Tėvas. Jūs pasakysite, jog tai sunku. Taip, idealas yra labai aukštas, sunkiai pasiekiamas. Bet drauge tai yra ir lengva, ir pasiekiama. Kai žmogus suserga, nebūtinai gali rasti tinkamų vaistų. O štai antgamtiniuose dalykuose yra kitaip. Vaistai visada yra ranka pasiekiami: tai Jėzus Kristus, tikrai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje ir teikiantis malonę per kitus savo įsteigtus sakramentus.

Pakartokime dar kartą žodžiais ir veiksmais: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi, man užtenka Tavo įprastos apvaizdos, Tavo kasdienės pagalbos.“ Neturime Dievo prašyti didelių stebuklų. Tačiau privalu maldauti Jo sutvirtinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą ir stiprinti mūsų valią. Jėzus visada šalia mūsų ir Jis visada elgiasi pagal savo dievišką prigimtį.

Savo mokymo pradžioje jus įspėjau dėl netinkamo sudievinimo. Nebijok pažinti save tokį, koks esi. Juk tu nulipdytas iš molio. Nesijaudink. Tu ir aš esame Dievo vaikai, o tai yra gerasis sudievinimas. Dieviškuoju pašaukimu esame išrinkti nuo pat amžinybės pradžios. Dievas „palaimino mus Kristuje <…> mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“³². Esame išskirtinai Dievo, esame Jo įrankiai, nepaisant mūsų apgailėtino asmeninio menkumo. Tačiau mūsų pastangos nebus bergždžios tik tuomet, jei niekad nepamiršime savo silpnybės. Būtent pagundos primena mūsų menkumą.

Kai, susidūrę su savo vargingumu, nusiviliate (kartais galbūt net itin stipriai), turite visiškai nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas. Pasakojama, kad Aleksandras Didysis vieną dieną susitiko su išmaldos prašančiu elgeta. Aleksandras sustojo ir liepė pavesti elgetai valdyti penkis miestus. Vargšas sumišęs ir nustebęs ėmė šaukti: aš juk neprašiau tokio dalyko! O Aleksandras atsiliepė: tu prašai kaip tas, kuo esi – elgeta, o aš tau dovanoju kaip tas, kas esu – karalius.

Net tomis akimirkomis, kai giliau patiriame savo ribas, galime ir turime atsigręžti į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų ir į Dievą Šventąją Dvasią, suvokdami esą dieviškojo gyvenimo dalyviai. Niekada nėra priežasties žvalgytis atgal³³, nes Viešpats visada šalia mūsų. Turime ištikimai, patikimai ir atsakingai atlikti savo pareigas, rasdami Jėzuje meilės bei motyvacijos suprasti kitų klaidas ir nugalėti savąsias. Šitaip visi nuopuoliai, mano, tavo ir galiausiai visų žmonių klaidos taps atrama Kristaus karalystei kurti.

Pripažinkime savo ligas, bet tikėkime Dievo jėga. Optimizmas, džiaugsmas ir tvirtas įsitikinimas, jog Viešpats mus nori naudoti kaip savo įrankius, turi persmelkti visą mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Jeigu esame Šventosios Bažnyčios nariai, jeigu esame atsirėmę į tvirtą šv. Petro uolą ir pasikliaujame Šventosios Dvasios veikimu, tada kaskart pasiryšime atlikti šią mažytę pareigą – kasdien berti grūdą. Atėjus pjūties metui, derlius tiesiog nebesutilps į kluonus.