Punktų sąrašas

Prasidėjus liturginiams metams, Mišių įžangos priegiesmis kviečia mus apmąstyti gautąjį pašaukimą, kuriuo iš esmės prasideda mūsų krikščioniškasis gyvenimas: Vias tuas, Domine, demonstra mihi, et semitas tuas edoce me¹. Parodyk man, Viešpatie, savuosius kelius, išmokyk mane takais tavo eiti. Prašome Viešpatį parodyti savo pėdsakus ir vesti, kad priartėtume prie Jo priesakų pilnatvės – krikščioniškosios meilės².

Įsivaizduoju, kad jūs, kaip ir aš, apmąstydami aplinkybes stengtis tikrai gyventi tikėjimu, be galo dėkosite Viešpačiui. Nepasiduodami dirbtiniam nuolankumui, nuoširdžiai įsitikinsite, kad patys niekuo nesame nusipelnę. Įprastai kreiptis į Dievą nuo pat vaikystės mokėmės iš savo krikščionių tėvų. Vėliau mokytojai, draugai ir pažįstami įvairiais būdais padėjo neišleisti iš akiračio Jėzaus Kristaus.

Tačiau pabandyk iš tikro atverti širdį Viešpačiui ir papasakok Jam savo istoriją. Nenorėčiau apibendrinti, bet galbūt vieną dieną draugas, eilinis krikščionis, toks pat kaip ir tu, atvėrė tau tolimus ir naujus, bet tuo pat metu ir senus evangelinius horizontus. Jis tau pasiūlė rimtai sekti Kristų, tapti apaštalų apaštalu. Galbūt tada tu praradai pusiausvyrą bei ramybę ir nebegalėjai jos atgauti, kol nepasakei Dievui „taip“, nes pats to panorėjai. Šis prabudimas ir yra pati antgamtiškiausia priežastis, pripildanti stipraus nuolatinio džiaugsmo, kuris pranyktų, jei tik nusigręžtum nuo Viešpaties.

Nemėgstu kalbėti apie privilegijuotus arba išrinktuosius asmenis. Juos renkasi ir apie juos kalba pats Kristus. Šventajame Rašte šventasis Paulius sako: elegit nos in ipso ante mundi constitutionem ut essemus sancti³ – mus išsirinko jau prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi. Žinau, kad tokios mintys nesukelia tau pasididžiavimo ir neverčia manyti tave esant geresnį už kitus. Šis pasirinkimas glūdi ties mūsų pašaukimo ištakomis, turinčiomis būti mūsų nuolankumo pagrindu. Argi statome paminklus menininko teptukams? Aišku, teptukas prisideda kuriant šedevrus, tačiau visi nuopelnai tenka dailininkui. Mes, krikščionys, esame tik įrankiai pasaulio Kūrėjo, visų žmonių Atpirkėjo, rankose.

Apaštalai – paprasčiausi žmonės

Įgyju drąsos, kai svarstau Evangelijos puslapiuose nuosekliai aprašytą precedentą – būtent pirmųjų dvylikos mokinių pašaukimą. Neskubėdami apmąstykime tai, prašydami šių šventųjų Dievo liudytojų padėti sekti Kristų taip, kaip jie patys sekė. Pagal žmogiškąjį matą tie pirmieji apaštalai, kuriuos didžiai gerbiu ir myliu, neturėjo kuo nors labai pasigirti. Jų socialinė padėtis nebuvo aukšta. Tik Matas, rodos, gyveno pasiturinčiai, bet ir jis viską paliko, kai jį pakvietė Jėzus. Visi kiti buvo paprasčiausi žvejai. Jie šiaip taip vertėsi, stengdamiesi sudurti galą su galu, žvejojo ištisomis naktimis, kad bent prasimaitintų.

Taigi žmogaus socialinis statusas visai nėra svarbus. Apaštalai nebuvo ir išsilavinę: jie nelabai išmanė įvairius dalykus, juo labiau antgamtinius. Netgi paprasčiausi Jėzaus duoti pavyzdžiai ir palyginimai jiems pasirodydavo nesuprantami ir jie kreipdavosi į Mokytoją sakydami: Domine, edissere nobis parabolam⁴ – Viešpatie, paaiškink mums palyginimą. Kai Jėzus kalba apie fariziejų „raugą“, jie pamano, kad Jis priekaištauja nepasiėmus duonos⁵.

Negana to, apaštalai buvo neturtingi, bemoksliai. Jie nebuvo nei labai paprasti, nei atviri – priešingai, jie kartais pasirodydavo net per daug ambicingi. Antai jie dažnai ginčydavosi, kuris užims svarbiausią vietą Kristaus galutinai atkurtoje Izraelio karalystėje. Artinantis Paskutinei vakarienei, pačiu didingiausiu momentu, kai Kristus rengiasi pasiaukoti už visą žmoniją, jie, deja, dėl to karštai ginčijasi⁶.

Tikėjimas? Jo irgi apaštalai turėjo mažai. Jėzus Kristus pats kalba apie tai⁷. Jie matė prikeliamus mirusiuosius, išgydomus ligonius, duonos ir žuvies padauginimą, audros nuraminimą, velnio išvarymą. Šventasis Petras, išrinktas būti vyriausiuoju, vienintelis gyvai pripažįsta: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus!“⁸ Tačiau drauge šis jo tikėjimas ribojamas menko supratimo, kuris nesulaiko nuo priekaištų Kristui, trokštančiam kentėti ir mirti dėl žmonių atpirkimo. Jėzus tuomet turėjo subarti jį: „Eik šalin šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“⁹ „Petro mąstymas buvo pernelyg žmogiškas, – komentuoja šventasis Jonas Auksaburnis, – ir todėl jis mano, kad Kristaus kančia ir mirtis neverta Jo, kad tai kažkas apgailėtino. Todėl Jėzus kaltina jį sakydamas: ne, kentėjimai manęs nežemina; tu taip manai dėl to, kad tavo protas ribojamas žmogiškojo mąstymo.“¹⁰

Tad argi šie menko tikėjimo žmonės išsiskyrė iš kitų didele meile Kristui? Be abejo, apaštalai Jį mylėjo. Bent jau žodžiais. Kartais juos apimdavo entuziazmas: „Eikime ir mes numirti su Juo.“¹¹ Tačiau teismo valandą išsilakstė visi, išskyrus Joną, kuris vienintelis iš tiesų mylėjo ne žodžiais, bet darbais. Tiktai šitą paauglį, jauniausiąjį iš visų apaštalų, galima buvo išvysti šalia Kryžiaus. Kiti apaštalai nedegė šia stipresne už mirtį meilės ugnimi¹².

Tokie buvo Viešpaties pašaukti mokiniai. Tokius juos pasirinko Kristus. Ir tokie jie buvo tol, kol pripildyti Šventosios Dvasios tapo Bažnyčios ramsčiais¹³. Taigi jie buvo paprasti žmonės, kupini trūkumų ir silpnybių, labiau linkę kalbėti, o ne veikti. Ir vis dėlto Jėzus juos pašaukia būti žmonių žvejais¹⁴, prisidėti prie žmonijos išganymo, tapti Dievo malonės tarpininkais.

Apmąstykime keletą evangelistų aprašytų įvykių, pradėdami tais, kurie byloja apie Jėzaus santykius su dvylika apaštalų. Šventasis Jonas Evangelijoje iš pirmų lūpų perteikia viso gyvenimo patirtį. Jis pasakoja apie savo pirmą nepamirštamą pokalbį su Jėzumi: „‚Rabi, kur gyveni?‘ Jis tarė: ‚Ateikite ir pamatysite.‘ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.“²¹

Šis dieviškas ir žmogiškas dialogas visiškai pakeitė Jono ir Andriejaus, Petro, Jokūbo ir daugelio kitų gyvenimą. Taip buvo parengtos jų širdys, prie Galilėjos ežero pasiruošusios išgirsti pašaukimą. „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais!‘ Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su Juo.“²²

Trejus metus Jėzus dalijosi savo gyvenimu su mokiniais, gerai pažino juos, atsakinėjo į klausimus, sklaidė jų abejones. Jis iš tiesų yra Rabi, autoritetingai kalbantis Mokytojas, Dievo pasiųstas Mesijas. Bet kartu Jis yra labai pasiekiamas ir artimas. Vieną dieną Jėzus nuėjo melstis, o mokiniai buvo netoliese, galbūt stebėjo Jį, stengdamiesi perprasti Jo kalbas. Kai Jėzus sugrįžo, vienas iš jų paprašė: Domine, doce nos orare, sicut docuit et Ioannes discipulos suos – Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip Jonas išmokė savuosius mokinius. „Jėzus tarė jiems: ‚Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas tavo vardas.‘“²³

Su autoritetingu dieviškumu ir žmogaus širdies jautrumu Jis bendrauja su apaštalais, kurie stebėjosi pirmosios misijos vaisiais ir skubėjo pranešti Jam apie pirmuosius savo apaštalavimo rezultatus: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“²⁴

Panašiai atsitinka ir Jėzaus gyvenimo pabaigoje, prieš pat žengimą į dangų: „Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: ,Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?‘ “ Jis paklausia kaip eilinis žmogus, o paskui kalba kaip Dievas: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“

O Dievas laukia jų ant kranto. „Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: ,Atneškite ką tik pagautų žuvų‘. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: ,Eikite šen pusryčių!‘ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: ,Kas tu esi?‘, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies.“²⁵

Jėzus rodo savo subtilią meilę ne tik mažai mokinių grupelei, bet ir kiekvienam: šventosioms moterims; Sinedriono atstovams – tokiems, kaip Nikodemas; mokesčių rinkėjams – tokiems, kaip Zacharijas; Jis rodo meilę ligoniams ir sveikiesiems; įstatymo aiškintojams ir pagonims; atskiriems žmonėms ir ištisoms minioms.

Evangelijos mums pasakoja, kad Jėzus neturėjo kur galvos priglausti, bet jos taip pat pasakoja, jog Jis turėjo daug gerų artimų draugų, visada pasirengusių suteikti Jam pastogę. Pasakojama apie Jo užuojautą sergantiems, Jo liūdesį dėl nesuprantančių ar klystančių žmonių, Jo pyktį pinigų keitėjams, kurie išniekino šventyklą. Jo širdį taip pat labai sujaudino Najino našlės sielvartas.

Leiskite papasakoti tokį įvykį, man atsitikusį prieš daugelį metų. Turėjau vieną plačios širdies draugą, kuris buvo netikintis. Kartą rodydamas į gaublį jis pasakė: „Pažiūrėkite nuo Šiaurės iki Pietų, nuo Rytų iki Vakarų“. „Ir ką tu nori, kad aš pamatyčiau?“ – paklausiau. Jis atsakė: „Kristaus žlugimą. Tiek daug amžių žmonės stengėsi įdiegti Jo mokymą į savo gyvenimą ir štai rezultatai.“ Iš pradžių mane apėmė gilus liūdesys. Tikrai skaudu buvo suvokti, kad daugelis žmonių dar nepažįsta Viešpaties, o iš Jį pažįstančių daugelis gyvena taip, tarsi Jo nė nepažinotų.

Tačiau šis liūdesys truko labai neilgai. Jį greitai nugalėjo meilė ir dėkingumas. Juk Jėzus norėjo, kad kiekvienas žmogus laisva valia bendradarbiautų atpirkimo darbe. Kristus nežlugo: jo mokymas ir gyvenimas nuolat duoda vaisių, kurie visada yra veiksmingi. Jo vykdomas atpirkimas yra pakankamas ir netgi perteklinis.

Dievas nori ne vergų, bet vaikų ir todėl Jis gerbia mūsų laisvę. O gelbėjimo darbas tebesitęsia, ir kiekvienas iš mūsų jame dalyvauja. Remiantis įspūdingu šventojo Pauliaus aiškinimu, tokia yra paties Kristaus valia, kad savo kūnu ir gyvenimu papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus kančiai, stengdamiesi pro Corpore eius, quod est Ecclesia¹¹, dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.

Tikrai verta, atsiliepus į Dievo meilę ir Jo pasitikėjimą, rizikuoti savo gyvenimu bei visiškai, iki galo Jam atsiduoti. Visų pirma, tikrai verta itin rimtai žiūrėti į savo krikščioniškąjį tikėjimą. Kai kalbame „Tikėjimo išpažinimą“, sakome tikį į vieną Dievą visagalį Tėvą, Jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris mirė ir prisikėlė, ir Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją. Mes patvirtiname, kad Bažnyčia – viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė – yra Šventosios Dvasios gaivinamas Kristaus Kūnas. Mes džiūgaujame dėl nuodėmių atleidimo ir dėl vilties prisikėlimo iš numirusių. Tačiau ar šie žodžiai prasismelkia iki pačių mūsų širdies gelmių? Gal jie pasilieka vien mūsų lūpose? Sekminių dieviškoji pergalės, džiaugsmo ir ramybės žinia turėtų būti nepajudinamas kiekvieno krikščionio minčių, veiklos ir gyvenimo pagrindas.

Pažinti Jėzaus Kristaus Širdį

Privalau tarti keletą žodžių, dėl ko man skaudu ir dėl ko kyla ryžtas veikti. Tai žmonės, kurie dar nepažįsta Kristaus, dar neturi nė menkiausios nuojautos apie laimę, laukiančią mūsų danguje. Jie vaikšto po pasaulį tarsi neregiai, siekdami sau tariamo džiaugsmo, ar pasiklysta keliuose, kurie juos tolina nuo tikrosios laimės. Gerai suprantame apaštalo Pauliaus jausmą, apėmusį jį tą naktį Troados mieste, kai sapne „jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: ‚Ateik į Makedoniją ir padėk mums!‘ Po šio regėjimo mes (tai buvo Paulius ir Timotiejus) nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Evangelijos.“⁹

Ar jūs taip pat jaučiate, kad Dievas mus šaukia ir per visus įvykius bei aplinkybes ragina skelbti Gerąją Jėzaus Naujieną? Bet kartais mes, krikščionys, nebranginame savo pašaukimo, gaištame laiką ginčams, pasiduodame paviršutiniškumui ir pavydui. Arba, kas dar blogiau, neteisingai piktinamės, jog kiti krikščionys kitaip nei mes supranta kai kuriuos tikėjimo aspektus ar įgyvendina skirtingas pamaldumo praktikas. Užuot patys stengęsi tinkamai praktikuoti tikėjimą, tokie žmonės ima visa kritikuoti bei griauti. Krikščionių gyvenime randame ne vieną trūkumą. Bet tai, kas svarbiausia, nesame mes ir mūsų trūkumai, nes vienintelė vertybė yra Jis, Jėzus. Todėl turime kalbėti apie Kristų, o ne apie save pačius.

Šios ką tik išsakytos mintys kilo atsiliepiant į nepagrįstus pastebėjimus, jog dabar radosi atsidavimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai krizė. Jokios krizės nėra ir negali būti, nes tikrasis atsidavimas buvo ir tebėra gyva, žmogiškosios bei antgamtinės prasmės pilna nuostata. Šitokio atsidavimo vaisiai buvo ir tebėra atsivertimas, pasiaukojimas, Dievo valios vykdymas bei tikras meilės išganymo slėpinio supratimas.

Visai kas kita yra bevertės jausmingumo išraiškos, stokojančios doktrininio gylio ir tereiškiančios paviršutinišką maldingumą. Man irgi nepatinka tos nusaldintos statulėlės ar per saldus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies vaizdavimas, kuris negali pamaldžiai nuteikti sveikai mąstančius ir antgamtinį požiūrį turinčius krikščionis. Tačiau būtų nelogiška tokį netikusį vaizdavimą, kuris anksčiau ar vėliau savaime išnyks, paversti doktrinos ar teologijos problema.

Jeigu atsidavimo krizė yra, tai ji kyla širdyse tų žmonių, kurie dėl savo trumparegystės, egoizmo ir siauro požiūrio nesugeba suvokti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės gelmės. Nuo to laiko, kai šventoji Bažnyčia įsteigė šiandienos šventę, šventų Mišių liturgija, pasitelkdama šventojo Pauliaus skaitinį, ugdo tikrą maldingumą ir pateikia ištisą kontempliatyvaus gyvenimo programą, apimančią pažinimą ir meilę, maldą ir elgseną. Šioji programa prasideda Jėzaus Širdies garbinimu. Pats Dievas per apaštalo lūpas mus kviečia eiti šiuo keliu, „kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“¹⁰.

Dievo pilnatvė mums apsireiškia ir atsiskleidžia Kristuje, Kristaus meilėje, Kristaus Širdyje. Nes tai yra Širdis To, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“¹¹. Taigi jeigu išleisime iš akių šį didžiulį Dievo sumanymą, kuris meilės srautu pasaulyje liejasi per įsikūnijimą, atpirkimą ir Šventosios Dvasios atsiuntimą, nebesuvoksime visų Viešpaties Širdies subtilybių.