Punktų sąrašas

Atsiliepti Dievui

Šioje Dievo gailestingumo apsuptyje skleidžiasi krikščionio egzistencija. Jo pastangomis kuriama erdvė, kurioje privalu elgtis, kaip dera Dievo vaikui. Kokios gi yra svarbiausios priemonės, norint atsiliepti į šį pašaukimą? Šiandien nurodyčiau dvi, kurios yra lyg gyvosios krikščioniškojo elgesio ašys: vidinis gyvenimas ir doktrininis ugdymas – gilus tikėjimo išmanymas.

Pirmiausia – vidinis gyvenimas. Kaip dar maža tų, kurie iš tiesų tai supranta! Išgirdę apie vidinį gyvenimą, daugelis įsivaizduoja šventovės tamsą ir kažkokių neįprastų zakristijų atmosferą. Daugiau negu ketvirtį amžiaus aiškinu, jog taip nėra. Aš kalbu apie vidinį gyvenimą miesto šurmulyje paprastų krikščionių, neužsisklendusių nuo kitų; krikščionių, sutinkamų gatvėje, darbe, šeimoje ar laisvalaikio metu, ištisą dieną prisimenančių Jėzų. O kas gi tai, jei ne nuolatinės maldos gyvenimas? Argi ne tiesa, kad ir tu esi pajutęs poreikį tiesiog tapti maldos siela, sieki bendrystės su Dievu, savęs sudievinimo? Tai ir yra krikščioniškasis tikėjimas ir šitai visada suprato maldingos sielos: „Tas žmogus tampa Dievu, – rašo Klemensas Aleksandrietis, – kuris myli tai, ką myli Dievas.“⁴¹

Iš pradžių bus sunkoka. Prireiks pastangų, norint kreiptis į Dievą, dėkoti Jam už didžiausią tėvišką atjautą. Nors tai nėra sentimentai, bet po truputį Dievo meilę pajusime tarsi neabejotinus sielos virpesius. Tai mylintis Kristus ateina įkandin mūsų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi.“⁴² Kaip klostosi tavo maldos gyvenimas? Ar per ištisą dieną nepajunti noro pasišnekėti su Juo ilgiau? Ar nesušnabždi tuomet Jam, kad vėliau pasakysi viską, vėliau apie tai pasikalbėsi?

Tais tik bendrystei su Viešpačiu skirtais momentais mūsų širdys išsiplečia, valia sustiprėja, o protas malonės veikimu žmogiškąją tikrovę pripildo antgamtinio turinio. Visa tai sukelia aiškius praktinius pasiryžimus: troškimą pagerinti savo elgesį, jautriai ir meiliai bendrauti su visais žmonėmis, o krikščioniškoje kovoje už meilę ir ramybę grumtis taip, kaip tai darytų geras, rezultato siekiantis atletas.

Malda tuomet tampa nepertraukiama, kaip širdies dūžiai, kaip mūsų pulsas. Be tokios tiesioginės akistatos su Dievu negali būti kontempliatyvaus gyvenimo. O be kontempliatyvaus gyvenimo mūsų darbas Kristui beveik nieko nevertas, nes, jei Viešpats namo nestato, tuščiai statytojai vargsta⁴³.

Apsimarinimas – tarsi gyvenimo druska

Siekdamas šventumo, paprastas krikščionis, ne vienuolis, neatsižada pasaulio, nes pasaulis – tai vieta, kurioje jis susitinka Kristų. Jam nereikia abito ar kokių nors kitokių išorinių skiriamųjų ženklų. Visi jo pasišventimo ženklai yra vidiniai: gyvenimas Dievo akivaizdoje ir apsimarinimo dvasia. Iš tikrųjų tėra tik vienas dalykas, nes apsimarinimas yra ne kas kita, kaip juslių malda.

Krikščioniškasis pašaukimas – tai pašaukimas aukotis, atgailauti ir išpirkti kaltę. Turime išpirkti savo kaltes – juk tiek kartų esame nusigręžę nuo Dievo veido! – taip pat ir visos žmonijos nuodėmes. Turime nė kiek neatsilikdami sekti įkandin Kristaus, „visuomet nešiodami savo kūne Jėzaus merdėjimą“, Jo pasiaukojimą, Jo nusižeminimą ant Kryžiaus, „kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“⁴⁴. Mūsų kelias yra aukojimosi kelias. Šitaip aukodamiesi įgyjame gaudium cum pace – džiaugsmą ir ramybę.

Į pasaulį nežvelgiame liūdnai. Anksčiau kai kurie šventųjų biografai, aprašydami Dievo tarnų gyvenimą, norėjo bet kokia kaina pabrėžti neįprastus dalykus, lydinčius šventuosius nuo ankstyviausių lopšio dienų. Šitaip jie greičiausiai netyčia bus padarę krikščioniškajai katechezei meškos paslaugą. Antai pasakojama, kad šventieji kūdikystėje neverkę arba atgailos dvasioje atsisakydavę penktadieniais motinos pieno... Bet juk mes, ir tu, ir aš, atėjome į šį pasaulį, kaip Dievas buvo numatęs, rėkdami ir godžiai maitinomės motinos pienu, visiškai nepaisydami jokių Gavėnių ar pasninkų…

Dabar visą parą nuolat pasikartojančioje kasdienybėje su Dievo pagalba išmokome pajusti spatium verae poenitentiae – tikrą atgailą. Būtent tokiomis akimirkomis pasiryžome emendatio vitae – pataisyti savo gyvenimą. Tai yra pasiruošimas priimti Dievo malonę ir Šventosios Dvasios įkvėpimus sieloje. O su šia malone, kartoju, aplanko gaudium cum pace – džiaugsmas, ramybė ir ištvermė kelyje⁴⁵.

Apsimarinimas yra mūsų gyvenimo druska. O geriausias apsimarinimas yra tas, kuris per mažus dienos reikalus nugali kūno geismus, akių geismus ir gyvenimo puikybę. Tai apsimarinimas, kuris nekenkia kitiems, bet, priešingai, padeda mums būti jautresniems, supratingesniems ir atviresniems bendraujant su kitais. Nesi apsimarinęs, jeigu esi priekabus, jeigu nuolat galvoji tik apie save, jeigu žemini kitus, jeigu nesugebi atsisakyti to, kas nereikalinga ar kartais nėra būtina, jeigu puoli į neviltį, kai tik kas nors atsitinka ne taip, kaip tikėjaisi. Kita vertus, jau esi apsimarinęs, jeigu sugebi tapti „visiems viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kurie išsigelbėtų“⁴⁶.

Tikėjimas ir protas

Maldos ir atgailos gyvenimas, dieviškosios vaikystės suvokimas padaro mus itin pamaldžiais krikščionimis, tarsi mažyčiais vaikais Dievo atžvilgiu. Tikėjimas yra vaikų dorybė. Kad vaikas visiškai atsiduotų tėvo globai, jam reikia būti ir jaustis mažu ir bejėgiu. Daug mąsčiau apie šį dvasinės kūdikystės gyvenimą, kuris neprieštarauja tvirtybei, nes reikalauja stiprios valios, užgrūdintos brandos, atviro ir tvirto charakterio.

Taigi, būkime pamaldūs, pamaldūs kaip vaikai, tačiau nebūkime it nemokšos. Todėl kiekvienas pagal savo galimybes turėtų rimtai ir giliai studijuoti tikėjimą, tai yra teologiją. Vadinasi, reikia ir vaikiško pamaldumo, ir tikros teologinės doktrinos.

Potraukis siekti teologinių žinių, perteikiančių tvirtą krikščionišką mokymą, pirmiausia kyla iš troškimo pažinti ir mylėti Dievą. Tuo pačiu metu jis kyla ir iš esminio tikinčios sielos troškimo suvokti tikrąją pasaulio – Kūrėjo kūrinio – prasmę. Kai kurie žmonės, monotoniškai tarškėdami it sugedusios plokštelės, stengiasi kurti bemaž įsivaizduojamą plyšį tarp tikėjimo ir mokslo, tarp žmogiškojo pažinimo ir dieviškojo apreiškimo. Tačiau toks neatitikimas galėtų kilti – ir vien tik išoriškai – dėl galimos terminų painiavos.

Jeigu pasaulis yra iš Dievo, jeigu Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą⁴⁷ ir suteikė jam savo dieviškosios šviesos kibirkštį, mūsų žmogiškojo intelekto uždavinys turėtų būti atskleisti visų daiktų prigimtyje įkūnytą dieviškąją prasmę, net jeigu tai pasiekiama tik itin sunkiai. Tikėjimo šviesoje taip pat galime suvokti visų dalykų antgamtinę prasmę, atsirandančią iš mūsų pakylėjimo pagal Dievo malonės dėsningumus. Niekados nebijokime tobulinti žmogiškojo žinojimo, nes visos rimtos intelektinės pastangos yra nukreiptos į tiesą. O Kristus pasakė: Ego sum veritas⁴⁸ – Aš esu tiesa.

Krikščionis turi alkte alkti žinojimo. Viskas – nuo pačių abstrakčiausių dalykų iki paprastų praktinių darbų – gali ir turi vesti Dievo link. Juk nėra tokios žmogiškos veiklos, kuri negalėtų įgauti šventumo matmens, kuri nebūtų puiki proga tapti šventesniam ir bendradarbiauti su Dievu dėl kitų žmonių – savo bendradarbių – šventumo. Kristaus sekėjų šviesa neturi būti slepiama kur nors slėniuose, bet užkelta į kalno viršūnes, kad žmonės „matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“⁴⁹

Šitaip dirbti reikštų melstis. Šitaip mokytis – melstis. Taip tyrinėti – taip pat reikštų melstis. Mes visuomet darome tą patį, nes viskas gali būti malda, visokeriopa veikla gali ir turi mus vesti Dievo link, nuo ryto iki vakaro palaikyti mūsų santykius su Juo. Bet koks garbingas darbas gali būti malda, o visi malda paversti darbai ir yra apaštalavimas. Šitaip sieloje susikuria stipri ir paprasta gyvenimo vienovė.

Gerasis ganytojas ir gerasis vadovas

Tad jeigu visų svarbiausia pašaukimas, jeigu žvaigždė šviečia priekyje, mus vesdama žengti Dievo meilės keliu, nelogiška pasiduoti abejonėms, kai kartais toji žvaigždė ima ir pranyksta mums iš akių. Tam tikrais vidinio gyvenimo momentais taip gali atsitikti, beveik visada patys būsime dėl to kalti. Juk ir išminčiams žvaigždė buvo pranykusi. Jau suvokėme savo dieviškojo pašaukimo grožį ir įtikėjome jo amžinumu, bet galbūt kelyje mūsų keliamos dulkės, mūsų skurdumas sukelia nepermatomą debesį, užstojantį sklindančią šviesą.

Ką gi daryti, jei taip atsitiktų? Pasinaudokime šventų žmonių pavyzdžiu ir klauskime. Erodas savo žinojimą panaudojo neteisingiems poelgiams. Išminčiai jį naudoja gėriui daryti. Tačiau mums, krikščionims, nereikia kreiptis nei į Erodą, nei į šio pasaulio išminčius. Kristus suteikė savo Bažnyčiai tikrą mokymą, o per sakramentus – malonių gausą. Jis visa taip sutvarkė, kad visada yra žmonių, kurie gali mus vesti ir vadovauti, nuolat priminti kelią. Mums pasiekiamas begalinis žinojimo lobis: Bažnyčios saugiai laikomas Dievo žodis, Kristaus malonė, sklindanti per sakramentus, taip pat pavyzdys ir liudijimas tų, kurie gyvena šalia mūsų ir jau suprato, kaip savo gyvenimu nutiesti ištikimybės kelią Dievo link.

Leiskite jums patarti. Jeigu kada išleistumėte iš akių aiškią šviesą, visada kreipkitės į gerąjį ganytoją. O kas gi yra gerasis ganytojas? Tas, „kuris pro vartus ateina“, kuris eina pro ištikimybės Bažnyčios mokymui vartus ir nesielgia kaip samdinys, kuris „pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko“¹⁵. Nejaugi nesupranti, kaip jausmingai Kristus kalba apie piemenis ir avis, apie gardą ir avių bandą? Pažvelk: juk Dievo žodis pasakytas ne tuščiai ir Kristaus primygtinis raginimas yra praktinis įrodymas, jog mūsų sielai reikia gero vadovavimo.

Šventasis Augustinas rašo: „Jeigu nebūtų blogų piemenų, Jėzus nebūtų pavaizdavęs samdinio, kuris, pamatęs vilką, pabėga. Tokiam terūpi jo paties garbė, o ne Kristaus. Jis nedrįsta laisvai priekaištauti nusidėjėliams. Vilkas griebia avį už sprando, velnias įvelia žmogų į svetimavimo pinkles. O tu tyli ir nepriekaištauji. Vadinasi, tu esi samdinys, nes pamatei vilką ir pabėgai. Galbūt tu pasakysi: ne, aš nepabėgau, aš esu čia. O aš atsakau: tu pabėgai, nes tu tylėjai, o tu tylėjai, nes bijojai.“¹⁶ Kristaus Nuotakos šventumas visada atsiskleisdavo per gerųjų ganytojų gausumą. Bet krikščioniškasis tikėjimas, mokantis būti paprastais žmonėmis, neverčia būti naivuoliais. Yra samdinių, kurie tyli, tačiau yra ir samdinių, kurie kalba ne Kristaus žodžiais. Štai kodėl, net ir Dievui leidus klaidžioti tamsoje mažuose dalykuose, arba, jausdami mūsų tikėjimą esant netvirtą, turime eiti pas gerąjį ganytoją, kuris įeina pro teisiųjų duris. Jis atiduoda savo gyvenimą kitiems ir nori ne tik žodžiu, bet ir elgesiu būti mylinti siela. Jis taip pat gali būti nuodėmingas, bet jis visada pasitiki Kristaus atlaidumu ir gailestingumu.

Jeigu net nerimtai prasižengus sąžinė nerami arba abejojate – atlikite Atgailos sakramentą. Eikite pas savąjį kunigą, žinantį, kaip iš jūsų pareikalauti, kad gyventumėte tikru tikėjimu, jautria siela ir tikru krikščionišku tvirtumu. Bažnyčia duoda visišką laisvę eiti išpažinties pas bet kurį kunigą, jeigu tik jis turi tinkamus įgaliojimus, tačiau sąžiningas krikščionis visiškai laisva valia pasirinks kunigą, kurį pažįsta kaip gerąjį ganytoją, galintį padėti pažvelgti į dangų ir dar kartą pamatyti aukštybėse Viešpaties žvaigždę.

Auksas, smilkalai ir mira

Videntes autem stellam gavisi sunt gaudio magno valde.¹⁷ Lotyniškas tekstas su nuostaba kartoja, jog, vėl išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Kodėl toks didelis džiaugsmas? Juk niekada neabejojusiems Viešpats naujai patvirtina kelrodės žvaigždės buvimą. Nors trumpam ji ir gali pradingti iš akiračio, bet visą laiką yra saugoma tikinčiųjų sielose. Toks turi būti krikščionio pašaukimas. Jeigu neprarandame tikėjimo, jeigu pasitikime Jėzumi Kristumi, pasilikusiu su mumis „iki pasaulio pabaigos“¹⁸, pradingusi žvaigždė ir vėl pasirodo. Todėl, vėl iš naujo patyrus pašaukimo tikrumą, kyla dar didesnis džiaugsmas, stiprinantis mumyse tikėjimą, viltį ir meilę.

„Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino.“¹⁹ Mes taip pat klaupiamės prieš Jėzų – po žmogiškumu slypintį Dievą. Kartojame Jam, kad neatmetame Jo dieviško kvietimo, kad niekuomet su Juo nesiskirsime, kad pašalinsime iš savo kelio visa, kas kliudo mūsų ištikimybei, ir kad nuoširdžiai geidžiame nuolankiai paklusti Jo įkvėpimams. Tu savo sieloje, o aš – savo. Vidinėje maldoje tyliai sakome Kūdikėliui, kad mes, kaip ir tarnai iš to palyginimo, trokštame atlikti savo pareigą ir išgirsti tokį patį Jo atsakymą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“²⁰

„Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“²¹ Stabtelkime čionai, kad suprastume šią šventosios Evangelijos ištrauką. Kaipgi įmanoma, kad mes, būdami nieko verti, galėtume aukoti atnašas Dievui? Šventajame Rašte skaitome: „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių.“²² Žmogus net nesugeba visiškai atskleisti Viešpaties dovanų gelmės nei jų grožio. „Jei tu pažintum Dievo dovaną!“²³ – sušunka Jėzus samarietei. Jėzus Kristus mus mokė visada visur pasitikėti Tėvu ir pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa kita būsią pridėta, nes Jis gerai žino, ko mums reikia²⁴.

Savo išganymo plane dangiškasis Tėvas švelniai su meile rūpinasi kiekviena siela: „kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią.“²⁵ Todėl, rodos, nėra jokio reikalo rūpintis kažką duoti Dievui, tarsi Jam kažko trūktų. Esame skolininkai, kurie neturi kuo sumokėti²⁶, todėl mūsų dovanos būtų tarsi Dievui jau nebepriimtinos Senojo Įstatymo atnašos („Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų Tu nebenori, nemėgsti – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą“²⁷).

Tačiau Viešpats puikiai žino, kad duoti yra autentiškas mylinčiųjų poreikis, ir Jis pats nurodė, ko iš mūsų trokšta. Jam nerūpi nei turtai, nei šios žemės vaisiai ar žvėrys, nei jūros, nei oras, nes visa ir taip Jam priklauso. Jis nori kažko asmeniško, ką laisva valia Jam atiduotume: „Mano vaike, duok man savo širdį.“²⁸ Matote? Dievui neužtenka padalintos širdies. Jis nori jos visos. Jis neieško mūsų daiktų, kartoju – Jis nori mūsų pačių. Tik atidavę save, galime Dievui aukoti ir kitas dovanas.

Taigi atiduokime Jam auksą, brangųjį auksą, kylantį iš mūsų neprisirišimo prie pinigų ir materialinių gėrybių dvasios. Nepamirškime, jog šie dalykai yra geri, nes eina iš Dievo. Tačiau Viešpats įsakė prie jų nepririšti savo širdžių, bet tinkamai juos naudoti teikiant naudą visai žmonijai.

Žemiškosios gėrybės nėra blogos, bet blogos tampa, kai žmogus jas paverčia stabais ir ima garbinti. Jos įgauna kilnumo tik kaip gėrio kūrimo priemonės, tarnaujančios krikščioniškai teisingumo bei meilės veiklai. Negalime vaikytis materialinių gėrybių tarsi brangiausio turto. Mūsų lobis yra čia, prakartėlėje. Mūsų lobis yra Kristus ir visa mūsų meilė turi būti sutelkta į Jį, „nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“²⁹.

Apmąstant dieviškojo pašaukimo didybę kyla pavojus pasidaryti pernelyg išdidžiam ir pasitikinčiam savimi. Jeigu taip atsitinka, reiškia klaidingai suprantame krikščioniškąją misiją. Tokia klaida trukdo suvokti, kad esame padaryti iš molio, jog esame tik apgailėtinos dulkės. Pamirštame, kad blogis egzistuoja ne tik mūsų aplinkoje, bet ir mumyse, giliai susisukęs lizdą mūsų širdyse, ir jis stumia mus į niekšiškumo ir egoizmo liūną. Tiktai Dievo malonė yra tvirta uola, o mes tesame smėlis, birus smėlis. Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją arba į dabartinę pasaulio situaciją, bus liūdna pripažinti, kad po dvidešimties amžių tiek mažai žmonių skelbiasi esą krikščionys ir dar mažiau jų yra ištikimi savo pašaukimui. Prieš daugelį metų vienas geros širdies, bet netikintis žmogus, rodydamas į pasaulio žemėlapį, man tarė: „Pažiūrėk, kaip sužlugo Kristus. Tiek šimtmečių skelbia žmonėms savo mokymą ir štai rezultatas – krikščionių nebėra.“

Taip manančių nestinga ir šiomis dienomis. Tačiau Kristus nežlugo. Jo žodis ir Jo gyvenimas toliau turtina pasaulį. Kristaus darbas, Tėvo Jam patikėtas, toliau tęsiamas. Jo galia sklinda per istoriją, teikdama tikrąjį gyvenimą, ir „kai Jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską Jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.“³²

Dievas nori, kad ir mes prisidėtume prie to darbo, kurį Jis atlieka pasaulyje. Jis panoro rizikuoti, suteikdamas mums laisvę. Kontempliuodamas Betliejuje gimusį Jėzų giliai susijaudinu. Juk tai bejėgis, gležnutis, negalintis pasipriešinti kūdikis. Dievas atsiduoda žmonėms, Jis prisiartina ir nusileidžia iki mūsų.

Jėzus Kristus „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³³. Dievas gerbia mūsų laisvę ir nusileidžia iki mūsų netobulumo, iki mūsų menkumo. Jis sutinka, kad dieviškieji lobiai būtų nešiojami molio induose, Jis leidžia mums juos pažinti ir Dievas nebijo savo galios maišyti su mūsų silpnybėmis.

Būti apaštalų apaštalu

Pripildyti pasaulį šviesos, būti druska ir šviesa²¹, – štai kaip Viešpats nusakė misiją savo mokinių, turinčių iki pačių žemės pakraščių nunešti gerąją Dievo meilės naujieną. Vienaip ar kitaip visi mes, krikščionys, turėtume savo gyvenimą paskirti šiam tikslui.

Pasakysiu dar daugiau. Turime stengtis niekada nebūti vieni. Turime padrąsinti kitus vykdyti dieviškąjį uždavinį ir teikti žmonių širdims džiaugsmo bei ramybės. Pasak šventojo Grigaliaus Didžiojo, „judėdami į priekį, patraukite su savimi eiti kitus, karštai norėkite kelyje į Viešpatį turėti kelionės draugų“²².

Tačiau turėkite omenyje, kaip sako Viešpats palyginime, raugių sėjėjai atėjo cum dormirent homines²³ – žmonėms bemiegant. Mes taip lengvai leidžiamės užvaldomi savanaudiško snaudulio ir paviršutiniškumo, taip lengvai įsisukame į begalę menkaverčių išgyvenimų, vengdami patirti tikrąją pasaulio ir gyvenimo prasmę. Šis snaudulys pakerta žmogaus orumą ir pastumia jį nusiminimo vergovėn.

Ypač mums turėtų būti liūdna, kai krikščionys nedaro daugiau, nors galėtų. Užuot visiškai atsidavę Dievo vaikų pašaukimui, jie atsisako būti dosnūs. Išties turėtų būti labai skaudu, nes tikėjimo malonė duota ne tam, kad ją slėptume, bet kad jos šviesa pasidalintume su kitais žmonėmis²⁴. Be to, negalima pamiršti, jog ant kortos pastatyta ne tik kitų žmonių žemiškoji, bet ir amžinoji laimė. Krikščioniškas gyvenimas yra dieviškas stebuklas, žadantis tikrą pasitenkinimą ir giedrią ramybę, bet su sąlyga, kad mokėsime vertinti Dievo dovaną²⁵ ir būsime dosnūs be išlygų.

Taigi turime žadinti tuos, kurie užmigo pavojingu miegu, priminti, kad gyvenimas – ne žaidimas, jis yra dieviškus vaisius vedantis lobis. Taip pat privalome parodyti kelią tiems, kurie turi gerą valią ir gerus troškimus, bet nežino, kaip juos įgyvendinti. Mus ragina Kristus. Kiekvienas iš jūsų turi būti ne tik apaštalas, bet ir apaštalų apaštalas, vesti žmones taip, kad šie savo ruožtu padrąsintų kitus žmones pažinti Kristų.