Punktų sąrašas

Koks džiugus turėjo būti Jėzaus žvilgsnis! Toks pat džiugesys turėjo spindėti iš džiaugsmo netveriančios Jo Motinos akyse – Magnificat anima mea Dominum! – jos siela šlovina Viešpatį, nešiojamą įsčiose ir turėdama šalia savęs.

O, Motina! Mūsų džiaugsmas būti su Juo ir turėti Jį savyje tebūna toks pat, kaip tavo!

Kalbėdamas apie „draugystės apaštalavimą“, aš turiu omenyje asmeninę draugystę, pasišventusią, nuoširdžią – iš žmogaus į žmogų, iš širdies į širdį.

Kai sunku padaryti paslaugą, pasitarnauti žmogui, mąstyk, kad jis yra Dievo vaikas, atmink, kad Viešpats liepė mylėti vieniems kitus.

Maža to, kasdien gilinkis į šį Evangelijos pamokymą; nepasilik paviršiuje. Padaryk išvadas – tai gana lengva – ir derink prie šių reikalavimų savo elgesį kiekvieną akimirką.

Gyvenama taip skubotai, kad krikščioniškoji artimo meilė šiame pasaulyje yra tapusi retu reiškiniu, nors Kristus ir skelbiamas – bent jau žodžiais.

Tarkime, kad taip yra iš tiesų. Tačiau ką gi veiki tu, kaip katalikas turintis tapatintis su Juo ir sekti Jo pėdomis? Juk mums liepta eiti ir skelbti Jo mokymą visoms tautoms, visoms! Ir visais laikais.

Žmonės, kaip visada istorijoje, suvienija savo gyvenimus, siekdami bendros užduoties ir paskirties išsipildymo.

Argi šiandieniams vyrams ir moterims mažiau vertinga unikali paskirtis – amžinoji laimė?

Draugystės prasmę tu supratai, pasijutęs mažosios kaimenės ganytoju, tos kaimenės, kurią buvai palikęs ir nori vėl suburti, stengdamasis tarnauti kiekvienam.

Tavęs negali tenkinti vien pasyvus buvimas sau. Tu turi tapti tikru savo draugų draugu, padėti jiems. Pirmiausia – savo elgesio pavyzdžiu. Paskui – savo patarimu ir artimos draugystės daroma įtaka.

Tau sukėlė entuziazmą netikėtai atrasta brolybės ir kolegiškumo dvasia … Aišku, buvai daug svajojęs apie tai, bet niekada nepatyręs. Nepatyręs, nes žmonės pamiršta esą broliai Kristaus, to mielo mūsų Brolio, kuris be išlygų atidavė gyvybę už kitus, už visus ir už kiekvieną.

Didele sėkme laikei susitikimą su tiesos mokytojais, tikrais draugais, mokiusiais tave, panorėjusį žinoti, be jokių apribojimų; nereikėjo regzti pinklių, siekiant išgauti jų mokslą, nes tau buvo parodytas lengvesnis kelias, nors, norint jį atrasti, jiems teko sunkiai dirbti ir kentėti… Dabar tavo eilė padaryti tą pat šitam, anam, visiems!

Gerai pamąstyk ir atitinkamai veik, nes žmonės, laikantys tave nemaloniu, liausis taip manyti, supratę, kad tu tikrai juos myli. Tai priklauso tik nuo tavęs.

Negana būti geram, reikia dar ir atrodyti tokiam. Ką gi pasakytum apie rožių krūmą, vedantį tik spyglius?

Norint įkaitinti drungnuosius, reikia apsiausti juos entuziazmo ugnimi.

Daugelis gali šaukti: „Nedejuokite dėl mano padėties! Verčiau parodykite, kuriuo keliu išeiti iš tos situacijos, kuri taip liūdina jus!“

Kartais tu mėgini teisintis, tikindamas esąs išsiblaškęs, neatidus arba sauso, santūraus būdo. Ir dar priduri dėl to gerai nepažįstąs žmonių, su kuriais gyveni.

Klausyk, bet iš tikrųjų juk tavęs netenkina toks pasiteisinimas?

Patariau įdėti daug antgamtinio požiūrio į visas savo įprastinio gyvenimo smulkmenas. Ir tuoj pat pridūriau, kad bendras gyvenimas per visą dieną tau suteikia daug progų.

Gyventi artimo meile reiškia gerbti kitų mąstyseną, prisipildyti džiaugsmo dėl savo kelio Dievo link…, nesistengiant, kad kiti mąstytų taip, kaip tu, kad vienytųsi su tavimi.

Man yra tekę dalytis su tavimi tokiais svarstymais. Skirtingi keliai yra lygiagretūs; eidamas savuoju, kiekvienas pateks pas Dievą… Neįnik lyginti ar smalsauti, kuris eina aukščiau; tai nesvarbu, svarbu tik tai, kad visi pasiektume tikslą.

„Kad kitas toks kupinas trūkumų!“ Na, gerai… Tačiau ką jau sakyti apie tai, jog tobuli būna tik danguje, jei tu irgi tampaisi su savo trūkumais, bet vis dėlto esi pakenčiamas ir net gerbiamas, mylimas meile, kurią Jėzus Kristus dovanojo saviesiems, kad ir kokias varganumo naštas jie nešiotų!

Išmok!

Tu skundiesi jo nesupratingumu… Esu tikras, kad jis daro visa, kas įmanoma, kad tik tave suprastų. Tačiau kada gi tu bent kiek pasistengsi jį suprasti?

Gerai, sutinku! Šis žmogus blogai pasielgė; jo poelgis smerktinas ir negarbingas; nematyti, kad jis paisytų padorumo.

„Žmogiškai jis nusipelno vien paniekos!“ – pridūrei tu.

Patvirtinu suprantąs, bet nepalaikąs pastarąjį tavo teiginį; šis varganas gyvenimas yra šventas, ir Kristus mirė, kad jį atpirktų! Jeigu Jis jo neniekina, tai kaip gali drįsti tu?

Tiek sumenkusi, kad tapusi svetimų bėdų bendrininke, susiaurėjusi iki liūdnos kūmystės, tavo draugystė nebeverta nė menkiausios pagarbos.

Iš tikrųjų gyvenimas, jau savaime ankštas ir nesaugus, kartais tampa sunkus. Tačiau tai padės tau tapti antgamtiškesniam, pamatyti Dievo ranką; šitaip aplinkiniams tu tapsi žmogiškesnis ir supratingesnis.

Atlaidumas proporcingas autoritetui. Paprastas teisėjas, gal ir pripažindamas švelninančias aplinkybes, turi pasmerkti nusikaltėlį, kurio kaltė įrodyta ir kuris prisipažino. Aukščiausia šalies valdžia kartais suteikia amnestiją arba malonę. Dievas atgailaujančiai sielai atleidžia visada.

„Per jus pamačiau Dievą, pamiršusį mano beprotystes bei įžeidimus ir priėmusį mane su Tėvo meilumu.“ Šitaip atgailaudamas, grįžęs į tėvų namus, saviškiams rašė vienas XX a. sūnus palaidūnas.

Tau daug pastangų prireikė, kad galėtum nusikratyti ir pamiršti savo rūpestėlius, savo asmeninius lūkesčius – varganus ir negausius, bet įsišaknijusius. Užtat šiandien tu tikras, kad tavo broliai – tavo lūkestis bei tavo rūpestis ir tik jie, nes išmokai artime atrasti Jėzų Kristų.

„Šimteriopai!“… Prieš kelias dienas prisiminei šį Viešpaties pažadą!

Būk tikras, kad tą „šimteriopai“ patirsi tarp apaštalavimo draugų išgyvenamoje brolybėje.