Punktų sąrašas

Kalbėdamiesi matėme to žemyno žemes. Tavo akys užsidegė, suspindo, tavo siela prisipildė nekantros, ir, galvodamas apie tas tautas, tu pasakei: „Argi įmanoma, kad kitoje šių jūrų marių pusėje Kristaus malonė būtų neveiksminga?“

Netrukus pats ir atsakei: „Savo begaliniame gerume Jis nori naudotis paklusniais įrankiais.“

Kokį gailestį jie tau įkvepia!.. Norėtum šaukti jiems, kad veltui švaisto laiką… Kodėl jie tokie akli ir nepastebi to, ką tu – toks menkas – pamatei? Kodėl jie nesirenka to, kas geriausia?

Melskis, marinkis ir netrukus budink – tai privalu! – juos vieną po kito, paaiškindamas, irgi vienam po kito, kad jie, kaip ir tu, gali atrasti dieviškąjį kelią, nepalikdami tos vietos, kurią užima visuomenėje.

Tu pradėjai žvaliai, ryžtingai. Tačiau pamažu tavo polėkis ėmė slopti…, o galiausiai tu užsisklęsi savo varganame kiaute, jei ir toliau siaurinsi savo akiratį.

Turi kaskart vis labiau plėsti savo širdį apaštalavimo troškimu, nes iš šimto sielų mus domina šimtas.

Dėkok Viešpačiui už nuolatinį tėvišką ir motinišką taktą, su kuriuo Jis bendrauja su tavimi.

Vis svajojęs apie didžius nuotykius, tu įsitraukei į stulbinantį užmojį…, vedantį į šventumą.

Kartoju: dėkok už tai Dievui apaštališkuoju gyvenimu.

Ėmęsis apaštalauti, patikėk, kad tai reiškia daugybę žmonių padaryti laimingus, labai laimingus; Tiesa neatskiriama nuo tikro džiaugsmo.

Įvairių tautų, visokių rasių, labai skirtingų aplinkų ir profesijų žmonės… Kalbėdamasis su jais apie Dievą, tu jauti žmogišką ir antgamtinę savo kaip apaštalo pašaukimo vertę. Tarsi iš naujo tikrovėje išgyventum Viešpaties mokinių pirmojo skelbimo stebuklą; svetima kalba ištartus sakinius, rodančius naująjį kelią, kiekvienas išgirdo širdies gilumoje savo kalba. Ir tavo mintyse naujai atgyja scena, kurioje „partai, medai ir elamitai“ laimingai priartėja prie Dievo.

Gerai įsiklausyk ir pakartok: krikščionybė – tai Meilė; bendravimas su Dievu – tai pokalbis, pakiliai teigiantis; rūpinimasis kitais – apaštalavimas – tai ne prabangos dalykas, nedaugelio užsiėmimas.

Dabar, tai jau žinodamas, prisipildyk džiaugsmo, nes tavo gyvenimas įgavo visiškai kitokią prasmę, ir būk nuoseklus.

Natūralumas, nuoširdumas, džiaugsmas – tai žmones patraukti siekiančiam apaštalui būtinos sąlygos.

Negalėjo Jėzus dar paprasčiau pašaukti pirmųjų dvylikos: „Eik paskui mane.“

Tau, taip ieškančiam dingsčių nebetęsti šios užduoties, lyg pirštinė rankai tinka svarstymas, kad tie pirmieji labai menkai išmanė žmogiškąjį mokslą, bet, nepaisydami to, taip įkvėpdavo tuos, kurie jų klausėsi!

Nepamiršk, kad darbą per kiekvieną iš mūsų ir toliau daro Jis.

Apaštalo pašaukimą atsiunčia Dievas. Tačiau tu neturi atsisakyti priemonių: maldos, marinimosi, studijų ar darbo, draugystės, antgamtinės regos…, vidinio gyvenimo!

Kalbėdamas apie „draugystės apaštalavimą“, aš turiu omenyje asmeninę draugystę, pasišventusią, nuoširdžią – iš žmogaus į žmogų, iš širdies į širdį.

Draugystės ir pasitikėjimo apaštalavime pirmas žingsnis yra supratimas, tarnavimas… ir šventas reiklumas mokyme.

Kasdien gilinkis į apaštališką savo krikščioniškojo pašaukimo gelmę. Jis prieš dvidešimt amžių įsteigė naujokų šaukimo punktą – idant tu ir aš garsiai skelbtume tai žmonėms, – atdarą visiems, turintiems atvirą širdį ir gebėjimą mylėti… Kokių dar aiškesnių pašaukimų nori, be šio: Ignem veni mittere in terram – Atėjau uždegti žemėje ugnį, ir be atminimo tų kelių tūkstančių milijonų sielų, kurios vis dar nepažįsta Kristaus!

Hominem non habeo – Neturiu nieko, kas man padėtų. Deja, taip galėtų pasakyti daugelis dvasios ligonių ir paralyžiuotųjų, galinčių tarnauti… ir turinčių tarnauti.

Viešpatie, niekada teneliksiu abejingas sieloms.

Padėk man prašyti naujų Sekminių, kad žemė dar kartą užsiliepsnotų.

„Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys.“ Kaskart vis aiškiau matau, Viešpatie, kad kraujo ryšiai, nesitiesiantys per tavo mieliausiąją Širdį, kai kam tampa nuolatine kryžiaus priežastimi, kitiems – daugiau ar mažiau tiesioginių pagundų ištvermei šaltiniu, dar kitiems – absoliutaus neveiksmingumo dingstimi ir visiems – balastu, trukdančiu visiškai atsiduoti.

Noragas, plėšiantis dirvoną ir verčiantis vagą, nemato nei sėklos, nei vaisiaus.

Po savo pasiryžimo kasdien padarai naują atradimą. Prisimink, kaip vakarykštę dieną nuolat klausinėjai savęs: „O šitai – kaip?“…, toliau abejojai ir nusivildavai…

Dabar visada gauni tikslų, pagrįstą ir aiškų atsakymą. Ir girdėdamas, kaip atsakoma į tavo kartais vaikiškus klausimus, imi ir pagalvoji: „Taip Jėzus turėjo rūpintis pirmaisiais Dvylika.“

Pašaukimų, Viešpatie, daugiau pašaukimų! Man nesvarbu, ar sėja mano, ar kieno nors kito, nes mūsų rankomis sėjai Tu, Jėzau! Tik žinau, kad Tu pažadėjai vaisių brandumą: Et fructus vestrus maneat – Kad jūsų vaisiai išliktų.

Tai aišku. Jei tau sakoma, kad eisi „jų žvejoti“, atsakyk, kad taip, kad to trokšti… Tačiau… jie tenesirūpina! Juk jeigu jie neturi pašaukimo, jei Jis jų nepašaukia, tai ir neateis, o jei turi, tai kaip gėdinga būtų jiems baigti kaip anam turtingajam Evangelijos jaunuoliui – vienatve ir liūdesiu.

Tavo kaip apaštalo užduotis didi ir graži. Tu – malonės ir sielų laisvės susikirtimo taške; tu dalyvauji itin iškilmingoje kai kurių žmonių gyvenimo akimirkoje – susitikime su Kristumi.

Kažkas sakė: „Atrodo, tarsi jūs išsirinkti po vieną…“

Taip ir yra!

Patikėk, kad turi gerai pasirengti žmonių lavinai, užgriūsiančiai mus su tiksliu ir reikliu klausimu: „Na, gerai, ką gi reikia daryti?“

Veiksmingas receptas tavo apaštališkai dvasiai – konkretūs planai, ne nuo vieno šeštadienio iki kito, bet nuo šiandien iki rytoj, nuo dabar iki netrukus.

Tikrai liūdna, matant, kaip, suvienyti įvairių aistrų – bet suvienyti prieš krikščionis, Dievo vaikus, – žengia nekenčiantys Viešpaties ir kai kurie iš teigiančių, jog tarnauja Jam!

Tam tikroje aplinkoje, ypač priklausiančioje intelektinei sferai, vertinama ir branginama tarsi kokia sektų instrukcija, kartais talkinama net katalikų, kuria su cinišku atkaklumu palaikomas ir platinamas šmeižtas, siekiant mesti šešėlį ant Bažnyčios arba ant žmonių ir organizacijų, prieštaraujant bet kokiai tiesai ir bet kokiai logikai.

Kasdien su tikėjimu melskis: Ut inimicos Sanctae Ecclesiae – jie priešai, nes tokiais skelbiasi – humiliare digneris te rogamus audi nos! – Sugėdink, Viešpatie, Tave persekiojančius Savo šviesos, kurią mes pasiryžę skleisti, skaistumu.

Katalikybės idėja sena, todėl ir nepriimtina? Dar senesnė saulė tebėra nepraradusi savo šviesos, kur kas senesnis vanduo tebemalšina troškulį ir tebegaivina.

Nepakenčiama, kai kas nors, net ir geru tikslu, klastoja istoriją ar gyvenimą. Tačiau būtų didelė klaida ant pjedestalo statyti Bažnyčios priešus, ištisas dienas ją persekiojusius. Patikėk, istorinė tiesa nenukenčia, jei krikščionis nebendradarbiauja statant pjedestalą, kurio neturėtų būti; nuo kada neapykanta laikoma pavyzdžiu?

Skleidžiant krikščionybę, nedera skatinti priešiškumą nei blogai elgtis su neišmanančiais mūsų mokymo. Mums artinantis su artimo meile – caritas omnia suffert! – meilė viską pakelia, – buvęs priešiškas, savo klaidos suvedžiotas žmogus gali nuoširdžiai ir taktiškai galų gale įsipareigoti. Tačiau vardan naivaus „mąstymo platumo“ nevalia daryti nuolaidų dėl dogmos, nes taip besielgiantis rizikuoja pasilikti už Bažnyčios ribų ir, užuot laimėjęs gėrį kitiems, pridaryti žalos sau.

Krikščionybė „neįprasta“, ji neprisitaiko prie šio pasaulio dalykų. Ir tai, ko gero, jos „didžiausias trūkumas“ ir lengvabūdžių sūkis.

Kai kas nieko nežino apie Dievą…, nes niekas apie Jį nekalbėjo suprantamais žodžiais.

Ten, kur nesiekia tavo protas, prašyk, kad tau pakaktų švento apsukrumo daugiau ir geriau tarnauti visiems.

Patikėk, kad apaštalavimas, katekezė paprastai turi būti kapiliarai, susiejantys vieną su kita, kiekvieną tikintįjį – su jo artimiausiu bendražygiu.

Mums, Dievo vaikams, svarbios visos sielos, nes mums svarbi kiekviena siela.

Ieškok Mergelės, Gerojo Patarimo Motinos, globos, kad tavo lūpos niekada neištartų Dievui užgaulaus žodžio.