Punktų sąrašas

Viešpačiui reikia veržlių ir narsių sielų, nesudarinėjančių sandėrių su vidutinybe ir tvirtu žingsniu prasiskverbiančių į visas sferas.

Ramus ir santūrus būdas, nepalenkiama valia, gilus tikėjimas ir karštas pamaldumas – štai būtinos Dievo vaiko savybės.

Viešpats gali pažadinti Abraomui vaikų net iš akmenų… Tačiau turime stengtis, kad akmuo nebūtų trapus. Iš patvaraus, nors ir beformio akmens lengviau nutašyti nuostabią koloną.

Apaštalas neturi pasilikti vidutinybės lygmenyje. Dievas pašaukia jį veikti kaip žmogiškumo nešėją ir amžinosios naujienos perteikėją. Todėl apaštalas turi būti plačiai, kantriai, herojiškai išugdyta siela.

Sakai kasdien atrandąs savyje naujų dalykų… Atsakau, kad dabar tu pradedi pažinti save.

Iš tiesų mylint… visada atsiranda dingsčių mylėti dar labiau.

Būtų apgailėtina, jei kas nors, matydamas, kaip katalikai reiškiasi visuomenės gyvenime, padarytų išvadą, jog jie elgiasi baugščiai ir su menkavertiškumo jausmu.

Nepamiršk, kad mūsų Viešpats buvo – yra! – perfectus Homo – tobulas žmogus.

Jei Viešpats suteikė tau gerą savybę ar gebėjimą, tai ne tik tam, kad ja mėgautumeisi ar puikuotumeisi, bet kad plėtotum su meile tarnaudamas artimui.

Ir kada gi rasi geresnę progą tarnauti, kaip dabar, gyvendamas su šitiek sielų, drauge išgyvenančių tą patį idealą?

Kaip mes, spaudžiami sumaterialėjusio, hedonistinio, tikėjimo neturinčio pasaulio…, galime reikalauti ir ginti laisvę mąstyti ne taip, kaip „jie“, elgtis ne taip, kaip „jie“?..

Dievo vaikui nereikia reikalauti šios laisvės, nes ją visiems laikams mums jau laimėjo Kristus; tačiau reikia ją ginti ir rodyti bet kokiomis aplinkybėmis. Tik taip „jie“ supras, kad aplinka neslopina mūsų laisvės.

Tavo giminaičiai, kolegos, draugai pastebi permainą ir supranta, jog tai ne trumpalaikis pokytis, jog tu jau nebesi tas pats.

Nesijaudink, eik pirmyn! Pildosi žodžiai: Vivit vero in me Christus – Dabar tavyje gyvena Kristus.

Gerbk sugebančius ištarti tau „ne“. Be to, prašyk, kad jie paaiškintų savo atsisakymo priežastis, idant galėtum mokytis… arba taisytis.

Anksčiau tu buvai pesimistas, neryžtingas ir apatiškas. Dabar esi visiškai pasikeitęs; jautiesi drąsus, optimistas, pasitikintis savimi…, nes pagaliau nusprendei ieškoti atramos vien Dieve.

Liūdna padėtis žmogaus, turinčio puikių žmogiškųjų dorybių, bet visiškai neturinčio antgamtinės regos, nes tas dorybes lengva panaudoti vien savo tikslais. Pamąstyk apie tai.

Tu laikaisi reiklaus gyvenimo plano: keliesi anksti rytą, meldiesi, dažnai eini sakramentų, daug dirbi ar mokaisi, esi nuosaikus, mariniesi…, bet pastebi, kad tau kai ko trūksta!

Įtrauk į savo dialogą su Dievu tokį svarstymą. Šventumas – kova jo siekiant – yra artimo meilės pilnatvė, todėl reikia pasitikrinti savo meilę Dievui, o per Jį – ir kitiems. Taip galbūt atrasi savo sieloje slypinčius didelius trūkumus, su kuriais net nekovojai; tu nesi geras sūnus, geras brolis, geras bendradarbis, geras draugas, geras kolega, bet, be saiko mylėdamas „savo šventumą“, esi pavydus.

Tu aukojiesi dėl daugelio „asmeniškų“ dalykų, todėl esi prisirišęs prie savo „aš“, savo asmens ir iš esmės gyveni ne Dievui ir ne kitiems, o tik sau.

Norint žengti pirmyn vidiniame gyvenime ir apaštalavime, būtinas ne jausminis pamaldumas, o ryžtingas ir kilnus valios nusiteikimas atsiliepti į Dievo prašymus.

Be Viešpaties negalėsi tvirtai žengti. Tikrumas, kad tau reikalinga Jo pagalba, paskatins labiau vienytis su Juo tvirtu atkakliu pasitikėjimu, lydimu džiaugsmo ir ramybės, nors kelias būtų sunkus ir status.

Žiūrėk, kaip natūralus veikimo būdas skiriasi nuo antgamtinio. Pirmasis prasideda gerai, bet netrukus ima silpti. Antrasis prasideda taip pat gerai…, bet paskui stengiasi tęstis dar geriau.

Gerai elgtis iš kilnių žmogiškųjų paskatų – nieko blogo. Tačiau… kaip viskas skiriasi, valdant antgamtinėms paskatoms!

Matydamas, kaip džiaugiamasi prieš sunkų darbą, toks draugas paklausė: „O ar visos šios užduotys atliekamos iš entuziazmo?“ Džiugiai ir romiai jam buvo atsakyta: „Iš entuziazmo?.. Nuostabu!“; Per Dominum nostrum Iesum Christum! – Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, nuolat laukiantį mūsų.

Pasauliui reikia, kad budintume mieguistus, drąsintume baikščius, vestume suklaidintus; žodžiu, kad papildytume jais Kristaus naujokų gretas, idant nebūtų veltui iššvaistyta tiek energijos.

Gal ir tau bus naudinga tokia antgamtinė išmonė – valingos meilės apdairumas, su kuriuo viena Dievui labai atsidavusi siela prieš kiekvieną jai iškeliamą užduotį kartodavo: „Jau iš tiesų laikas pasiryžti kai ką nuveikti, dėl ko verta pasistengti.“

Kokį krikščioniškąjį tobulumą ketini pasiekti, visada aikštydamasis, vis darydamas „tai, kas tau patinka“…? Visi tavo trūkumai, su kuriais nekovoji, duos logiškų nuolatinių blogų darbų vaisių. Ir tavo valia, neužgrūdinta atkaklioje kovoje, niekaip nepadės sunkiu atveju.

Išorė – energinga ir veržli. Tačiau viduje – koks ištižimas ir valios stoka!

Ugdykis ryžtą, kad tavo dorybės virstų ne apsimetimu, o įpročiais, lemiančiais tavo charakterį.

„Pažįstu tokių moterų ir vyrų, kurie net neturi jėgų prašyti pagalbos“, – sakai man liūdnas ir susikrimtęs. Nepraeik pro šalį; tavo valia gelbėtis ir gelbėti juos gali būti jų atsivertimo pradinis taškas. Be to, pagalvojęs suprasi, jog ir tau buvo ištiesta ranka.

Bevaliai žmonės, dejuojantys dėl daugybės juokingų menkniekių, nesugeba kasdienybės mažmožiais aukotis dėl Jėzaus… ir dar mažiau – dėl visų kitų.

Kokia gėda, kad savo elgesiu – tokiu griežtu, tokiu reikliu kitiems! – parodai kasdieniuose reikaluose esąs toks pat bevalis!