Punktų sąrašas

Kalbant apie asmeninį įsitraukimą, jis ėmė samprotauti taip: „Tuo atveju galėčiau padaryti tai… turėčiau padaryti tai…“

Jam buvo paprieštarauta: „Čia su Viešpačiu nesiderama. Dievo įstatymas, Viešpaties kvietimas arba priimamas toks, koks yra, arba atmetamas. Reikia ryžtis: leistis pirmyn, be jokios atodairos ir su dideliu užsidegimu, arba eiti sau. Qui non est mecum… – Kas ne su Manimi, tas prieš Mane.“

Nuo dosnumo stygiaus iki drungnumo – tik vienas žingsnis.

Kad nemėgdžiotum, iš vieno laiško nurašau šį bailumo pavyzdį: „Žinoma, labai dėkingas jums, kad mane atmenate, nes man reikia daug maldų. Tačiau taip pat būčiau dėkingas, jei, melsdamas Viešpatį padaryti mane apaštalu, nesistengtumėte melsti, kad Jis pareikalautų iš manęs atiduoti savo laisvę.“

Tas tavo pažįstamas, labai protingas, pasiturintis, geras žmogus, sakydavo: „Reikia laikytis įstatymo, bet su saiku, neperžengiant ribos, kiek įmanoma laisviau.“

Ir pridurdavo: „Nusidėti? Ne, bet ir visiškai atsiduoti – taip pat ne.“

Tikrai skaudina tie apgailėtini apdairūs žmonės, nesugebantys pasiaukoti, atsiduoti kilniam idealui.

Savo egoizmo atskirtas nuo bendro įkarščio už sveiką ir šventą žmonių gerovę, tapęs apdairus ir nebesijaudindamas, išvydęs materialius ar moralinius artimųjų vargus, priverti mane sviesti tau į veidą keletą aštrių žodžių, idant sureaguotum; nejausdamas palaimintosios brolybės su savo broliais žmonėmis ir gyvendamas už didžiosios krikščionių šeimos ribų, tu esi vargšas savanaudis.

Jis rodo daug entuziazmo ir supratimo. Tačiau, pamatęs, kad tai susiję su juo pačiu ir kad rimtai turi prisidėti jis, bailiai atsitraukia.

Man jis primena tuos, kurie didelio pavojaus akimirkomis su netikra drąsa šaukdavo: „Karas! Karas!“ Tačiau nenorėdavo nei duoti pinigų, nei užsirašyti savanoriais savo tėvynės gynybon.

Aimanuoji, kad esi vienas…, kad viskas tave nervina. Mat egoizmas atskiria tave nuo brolių, ir tu nebesiartini prie Dievo.

Tu laikaisi reiklaus gyvenimo plano: keliesi anksti rytą, meldiesi, dažnai eini sakramentų, daug dirbi ar mokaisi, esi nuosaikus, mariniesi…, bet pastebi, kad tau kai ko trūksta!

Įtrauk į savo dialogą su Dievu tokį svarstymą. Šventumas – kova jo siekiant – yra artimo meilės pilnatvė, todėl reikia pasitikrinti savo meilę Dievui, o per Jį – ir kitiems. Taip galbūt atrasi savo sieloje slypinčius didelius trūkumus, su kuriais net nekovojai; tu nesi geras sūnus, geras brolis, geras bendradarbis, geras draugas, geras kolega, bet, be saiko mylėdamas „savo šventumą“, esi pavydus.

Tu aukojiesi dėl daugelio „asmeniškų“ dalykų, todėl esi prisirišęs prie savo „aš“, savo asmens ir iš esmės gyveni ne Dievui ir ne kitiems, o tik sau.

Tu neturi nė trupučio antgamtinės regos ir kituose įžvelgi tik geresnės ar blogesnės socialinės padėties asmenis. Sielų net neprisimeni, netarnauji joms. Todėl tu ne kilnus… ir su savo netikru maldingumu gyveni labai toli nuo Dievo, nors ir daug meldiesi.

Mokytojas yra labai aiškiai pasakęs: „Eikite šalin nuo manęs, į amžinąją ugnį, nes buvau išalkęs…, buvau ištroškęs…, buvau kalinys – ir jūs manęs neaplankėte.“

Tobulai mylėti Dievą, o bendraujant su artimu leistis valdomam egoizmo arba apatijos – tai nesuderinami dalykai.

Tavo artimo meilė turi būti atitinkama, priderinta prie kitų žmonių poreikių…, o ne prie tavo.