Punktų sąrašas

Trokštančiam išsiugdyti katalikišką, visuotinę mąstyseną užrašau kai kurias savybes:

akiračio platumas ir energingas domėjimasis amžinai gyva katalikybės ortodoksija;

tiesus ir sveikas, bet anaiptol ne lengvabūdiškas siekis atnaujinti tipišką mokymą apie tradicinį mąstymą filosofijoje ir istorijos interpretavime;

rūpestingas dėmesys šiuolaikinio mokslo ir mąstymo tendencijoms;

pozityvi ir atvira pozicija vykstančių socialinių struktūrų ir gyvensenos pokyčių atžvilgiu.

Puikiai suprantu tave, apie savo apaštalavimą rašantį: „Einu tris valandas melstis su Fizika. Tai bus bombardavimas, kad „kristų“ kita pozicija, esanti kitoje bibliotekos stalo pusėje… su juo jau esate matęsi, kai buvote čia atvykęs.“

Pamenu, kaip džiaugeisi, iš manęs išgirdęs, kad tarp maldos ir darbo neturi būti jokio pertrūkio.

Studijos, darbas – neišvengiamos kiekvieno krikščionio pareigos; tai priemonės apsiginti nuo Bažnyčios priešų ir patraukti savo profesiniu prestižu daugelį kitų sielų, kurios, būdamos geros, kovoja pavieniui. Tai esmingiausias ginklas norinčiam būti apaštalu pasaulyje.

Studente, su apaštalo dvasia atsidėk knygoms, vidujai įsitikinės, kad šios mokymosi valandos jau dabar yra dvasinė auka, aukojama Dievui, naudinga žmonijai, tavo šaliai, tavo sielai.

Tu turi kovos žirgą, kuris vadinasi studijos; tūkstantį kartų ketinai gerai išnaudoti laiką, ir vis kas nors nukreipdavo tavo dėmesį. Kartais pats sau įgrįsti dėl menkos valios, nors kasdien vis pradedi iš naujo.

Ar esi mėginęs paaukoti savo mokymąsi konkrečiomis apaštališkosiomis intencijomis?

Bruzdėti lengviau, negu mokytis, bet ne taip veiksminga.

Jei žinai, kad mokymasis – tai apaštalavimas, bet apsiriboji mokydamasis tik tiek, kad galėtum išsisuktum, akivaizdu, jog tavo vidinis gyvenimas klostosi prastai.

Taip apsileisdamas prarandi gerąją dvasią ir lyg anas darbininkas, palyginime suktai paslėpęs gautąjį talentą, nesitaisydamas gali pats save pašalinti iš draugystės su Viešpačiu, įklimpęs savo patogumo išskaičiavimuose.

Mokytis būtina … Tačiau to dar nepakanka.

Kas nutiks tam, kuris žudosi, penėdamas savo egoizmą, arba tam, kuris nesiekia nieko kito, kaip tik užsitikrinti ramybę keleriems metams?

Mokytis reikia… norint laimėti pasaulį ir užkariauti jį Dievui. Tad didinkime savo pastangas, rūpindamiesi, kad atliekamas darbas virstų susitikimu su Viešpačiu ir taptų pagrindu kitiems, ateityje eisiantiems mūsų keliu…

Taip mokymasis taps malda.

Pasirodo, kad, kaip ir Jėzaus Kristaus laikais, lengva ištarti „ne“, paneigti ar užginčyti tikėjimo tiesą. Tu, besiskelbiąs kataliku, turi pradėti žodžiu „taip“.

Paskui, įgijęs žinių, gebėsi paaiškinti, kodėl tu tikras, kad nėra – negali būti – prieštaravimo tarp tiesos ir mokslo, tiesos ir gyvenimo.

Kokia nauda iš besimokančio, kuris nesimoko?

Kai mokytis tau pasirodo labai sunku, pašvęsk šias pastangas Jėzui. Sakyk Jam toliau triūsiąs prie knygų, idant mokslas taptų ginklu, kuriuo kovosi su Jo priešais ir laimėsi Jam daug sielų… Būk tikras, kad tada mokymasis vis labiau virs malda.

Supranti, kiek daug priklauso nuo to, ar tu būsi solidžiai pasirengęs, ar ne? Šitiek sielų!..

Nejaugi dabar liausiesi nepriekaištingai studijavęs ir dirbęs?