Punktų sąrašas

Klausei, ar aš nešu kryžių. Aš atsakiau: „Taip, mes visada nešame Kryžių.“ Tačiau tai šlovingas Kryžius, dieviškasis antspaudas, laidas, jog mes tikrai Dievo vaikai. Todėl su tuo Kryžiumi mes visada keliaujame laimingai.

Nebūkite ribotos sielos, nesubrendę vyrai ar moterys, trumparegiai, nesugebantys aprėpti mūsų antgamtinio krikščioniško Dievo vaikų horizonto. Dievas ir drąsa!

Dėkok Viešpačiui už nuolatinį tėvišką ir motinišką taktą, su kuriuo Jis bendrauja su tavimi.

Vis svajojęs apie didžius nuotykius, tu įsitraukei į stulbinantį užmojį…, vedantį į šventumą.

Kartoju: dėkok už tai Dievui apaštališkuoju gyvenimu.

Perrašau iš vieno laiško: „Mane žavi evangelinis nuolankumas. Tačiau piktina bukas ir nesąmoningas kai kurių krikščionių baikštumas, taip diskredituojantis Bažnyčią. Į juos turėjo būti įsižiūrėjęs anas rašytojas ateistas, sakęs, kad krikščioniškoji moralė – tai vergų moralė…“ Iš tikrųjų mes esame tarnai; mes tarnai, pakylėti į Dievo vaikų, nenorinčių elgtis kaip aistrų vergai, luomą.

Gerasis Dievo vaikas turi būti labai žmogiškas. Tačiau ne tiek, kad nusmuktų iki netašyto storžievio.

Dievo vaikas negali būti kurios nors klasės pusėje, nes jam rūpi visų žmonių problemos… Ir reikia padėti jas spręsti su mūsų Atpirkėjo teisingumu ir meile.

Jau apaštalas pažymėjo, rašydamas, kad Viešpats nebūna šališkas dėl asmenų, ir aš neabejodamas tai verčiu šitaip: yra tik viena rasė – Dievo vaikų rasė!

Elgdamasis kaip pilietis krikščionis, parodyk žmonėms, kuo tai skiriasi: gyventi liūdnai ir gyventi džiugiai, jaustis baikštiems ir jaustis drąsiems, veikti atsargiai, dviveidiškai… veidmainiškai ir veikti kaip paprastiems bei vientisiems žmonėms. Žodžiu, būti lengvabūdiškais ir būti Dievo vaikais.

Iš tolo atrodo, kad ten, horizonte, žemė susijungia su dangumi. Nepamiršk, kad vieta, kurioje žemė ir dangus iš tiesų susijungia, yra tavo kaip Dievo vaiko širdyje.

Apaštalas rašė: „Nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus.“

Šie žodžiai tebegalioja šiandien, kaip ir vakar; Viešpaties akivaizdoje nėra tautinių, rasinių, klasinių, valstybinių skirtumų… Kiekvienas iš mūsų atgimė Kristuje, kad būtų nauja būtybė, Dievo vaikas; visi mes broliai, broliškai turime ir elgtis!

Ramus ir santūrus būdas, nepalenkiama valia, gilus tikėjimas ir karštas pamaldumas – štai būtinos Dievo vaiko savybės.

Dievo vaikai! Šis būvis paverčia mus kai kuo, kas transcendentiškiau už vienas kitą pakenčiančius asmenis. Paklausyk Viešpaties: Vos autem dixi amicos! – mes – Jo draugai, kaip ir Jis, herojišką valandą ir kasdienėje santarvėje mielai atiduodantys gyvybę vieni už kitus.

Dievas nori, kad mes, jo vaikai, būtume kaip puolimo pajėgos. Negalime pasilikti lūkuriavimo pozicijose, mums skirta kovoti ten, kur esame, kaip mūšiui pasirengusiai kariuomenei.