Punktų sąrašas

Kai kurie klysta dėl silpnumo, dėl molio, iš kurio jie padaryti, trapumo, bet lieka ištikimi mokymui.

Būtent jie iš Dievo malonės parodo didvyrišką ryžtą ir nuolankumą, išpažindami savo kaltę ir uoliai gindami tiesą.

Rašai pagaliau nuėjęs į klausyklą ir patyręs pažeminimą, atverdamas žmogui savo gyvenimo, anot tavęs, kloaką.

Kada gi atsikratysi tos tuščios savigarbos? Tada išpažinties eisi linksmas ir, koks esi, stosi priešias tą žmogų, pateptąjį – kitą Kristų, patį Kristų! – suteikiantį tau išrišimą, Dievo atleidimą.

Kalėdos. Rašai: „Kaip laukia Švenčiausioji Mergelė Marija ir Juozapas, ir aš taip pat nekantriai laukiu Kūdikėlio. Koks būsiu laimingas Betliejuje! Nujaučiu pratrūksiąs neribotu džiaugsmu. Ak! Su juo irgi noriu gimti iš naujo…“

Duok, Dieve, kad šis tavo noras būtų tiesa!

Vėl grįžti prie savo senų kvailysčių!.. O netrukus atsipeikėjęs pastebi, kad mažai džiaugiesi, nes tau trūksta nuolankumo.

Regis, atkakliai nenori suprasti sūnaus palaidūno palyginimo antros dalies ir vis dar tebesi prisirišęs prie varganos gilių laimės. Išdidžiai sužeistas savo trapumo, nesiryžti prašyti atleidimo ir nemanai, kad nusižeminusio tavęs laukia džiaugsmingas tavo Tėvo Dievo priėmimas, puota dėl to, kad sugrįžai ir pradedi iš naujo.

„Tėve, kaip patarei, juokiuosi iš savo vargų, nepamiršdamas, kad pasiduoti nevalia, ir tuo metu jaučiuosi daug linksmesnis.

Kita vertus, kai sukvailiojęs nuliūstu, man pradeda atrodyti, jog išklystu iš kelio.“

Savo sielose turime ugdyti tikrą siaubą nuodėmės atžvilgiu. Viešpatie, – kartok atgailaujančia širdimi, – teneįžeisiu Tavęs daugiau!

Tačiau nebijok vargano kūno ir žmogiškųjų aistrų balasto; būtų kvaila ir vaikiškai naivu tik dabar sužinoti, jog „tai“ egzistuoja. Tavo varganumas – ne kliūtis, o akstinas labiau vienytis su Dievu, atkakliai jo ieškoti, nes Jis mus apvalo.

Kadangi anksčiau ar vėliau susidursi su savo asmeninio skurdo akivaizdybe, noriu perspėti tave dėl kai kurių pagundų, kuriomis prie tavęs pristos velnias ir kurias turi tuoj pat vyti šalin; tai mintys, kad Dievas tave pamiršo, kad tavo pašaukimas apaštalauti tuščias ar kad skausmo ir pasaulio nuodėmių našta viršija tavo kaip apaštalo jėgas…

Niekas iš šių dalykų nėra tiesa!

Tau suskaudo širdį, išgirdus: „Tu ieškai ne atsivertimo, o dėžutės savo menkystei…, idant patogiai – bet su kartėlio skoniu! – galėtum tempti tą liūdną naštą.“

Tu susigėdęs prieš Dievą ir prieš kitus žmones. Atradai savyje seną ir atsinaujinusį pūlinį; nėra tokio instinkto ar blogo polinkio, kurio nejaustum po savo oda… o širdį tau niaukia netikrumo debesis. Be to, kai mažiausiai to nori ar tikiesi, kai iš nuovargio nusilpsta tavo valia, pasirodo pagunda.

Jau nebežinai, ar tai tave žemina, nors ir skaudu matyti save tokį… Tačiau tebus tau skaudu dėl Jo, dėl Jo Meilės; meilės atgaila padės tau likti budriam, nes kova tęsis tol, kol mes gyvi.

Prislėgtumas dėl to, kad pats įžvelgi arba kiti atranda tavo trūkumų, neturi pagrindo…

Prašyk tikro nuolankumo.

„Tebesu vargšas kūrinys“, – sakai.

Tačiau tai suprasdamas, anksčiau krimtaisi! Dabar, nepriprasdamas prie to ir nenuolaidžiaudamas, imi įprasti šypsotis ir su augančiu džiaugsmu vėl imtis kovos.

„Nesuteptoji Mergele, gerai žinau esąs vargšas nelaimėlis, nieko kito nedarantis, tik kasdien didinantis savo nuodėmių skaičių…“ Sakei kadaise taip kalbėjęsis su mūsų Motina.

Ir aš nedvejodamas patariau tau melstis šventuoju rožiniu; palaiminta Sveika, Marija monotonija, nuvalanti tavo nuodėmių monotoniją!