Punktų sąrašas

Sakai kasdien pasijuntąs vis labiau paniręs į Dievą… Taip kasdien būsi vis arčiau savo brolių.

Tu laikaisi reiklaus gyvenimo plano: keliesi anksti rytą, meldiesi, dažnai eini sakramentų, daug dirbi ar mokaisi, esi nuosaikus, mariniesi…, bet pastebi, kad tau kai ko trūksta!

Įtrauk į savo dialogą su Dievu tokį svarstymą. Šventumas – kova jo siekiant – yra artimo meilės pilnatvė, todėl reikia pasitikrinti savo meilę Dievui, o per Jį – ir kitiems. Taip galbūt atrasi savo sieloje slypinčius didelius trūkumus, su kuriais net nekovojai; tu nesi geras sūnus, geras brolis, geras bendradarbis, geras draugas, geras kolega, bet, be saiko mylėdamas „savo šventumą“, esi pavydus.

Tu aukojiesi dėl daugelio „asmeniškų“ dalykų, todėl esi prisirišęs prie savo „aš“, savo asmens ir iš esmės gyveni ne Dievui ir ne kitiems, o tik sau.

Kartais tu mėgini teisintis, tikindamas esąs išsiblaškęs, neatidus arba sauso, santūraus būdo. Ir dar priduri dėl to gerai nepažįstąs žmonių, su kuriais gyveni.

Klausyk, bet iš tikrųjų juk tavęs netenkina toks pasiteisinimas?

Patariau įdėti daug antgamtinio požiūrio į visas savo įprastinio gyvenimo smulkmenas. Ir tuoj pat pridūriau, kad bendras gyvenimas per visą dieną tau suteikia daug progų.

Gyventi artimo meile reiškia gerbti kitų mąstyseną, prisipildyti džiaugsmo dėl savo kelio Dievo link…, nesistengiant, kad kiti mąstytų taip, kaip tu, kad vienytųsi su tavimi.

Man yra tekę dalytis su tavimi tokiais svarstymais. Skirtingi keliai yra lygiagretūs; eidamas savuoju, kiekvienas pateks pas Dievą… Neįnik lyginti ar smalsauti, kuris eina aukščiau; tai nesvarbu, svarbu tik tai, kad visi pasiektume tikslą.

„Kad kitas toks kupinas trūkumų!“ Na, gerai… Tačiau ką jau sakyti apie tai, jog tobuli būna tik danguje, jei tu irgi tampaisi su savo trūkumais, bet vis dėlto esi pakenčiamas ir net gerbiamas, mylimas meile, kurią Jėzus Kristus dovanojo saviesiems, kad ir kokias varganumo naštas jie nešiotų!

Išmok!

Tu skundiesi jo nesupratingumu… Esu tikras, kad jis daro visa, kas įmanoma, kad tik tave suprastų. Tačiau kada gi tu bent kiek pasistengsi jį suprasti?

Gerai, sutinku! Šis žmogus blogai pasielgė; jo poelgis smerktinas ir negarbingas; nematyti, kad jis paisytų padorumo.

„Žmogiškai jis nusipelno vien paniekos!“ – pridūrei tu.

Patvirtinu suprantąs, bet nepalaikąs pastarąjį tavo teiginį; šis varganas gyvenimas yra šventas, ir Kristus mirė, kad jį atpirktų! Jeigu Jis jo neniekina, tai kaip gali drįsti tu?

Tiek sumenkusi, kad tapusi svetimų bėdų bendrininke, susiaurėjusi iki liūdnos kūmystės, tavo draugystė nebeverta nė menkiausios pagarbos.

Iš tikrųjų gyvenimas, jau savaime ankštas ir nesaugus, kartais tampa sunkus. Tačiau tai padės tau tapti antgamtiškesniam, pamatyti Dievo ranką; šitaip aplinkiniams tu tapsi žmogiškesnis ir supratingesnis.

Atlaidumas proporcingas autoritetui. Paprastas teisėjas, gal ir pripažindamas švelninančias aplinkybes, turi pasmerkti nusikaltėlį, kurio kaltė įrodyta ir kuris prisipažino. Aukščiausia šalies valdžia kartais suteikia amnestiją arba malonę. Dievas atgailaujančiai sielai atleidžia visada.

„Per jus pamačiau Dievą, pamiršusį mano beprotystes bei įžeidimus ir priėmusį mane su Tėvo meilumu.“ Šitaip atgailaudamas, grįžęs į tėvų namus, saviškiams rašė vienas XX a. sūnus palaidūnas.