Punktų sąrašas

Nemaža krikščionių įsitikinę, kad Atpirkimas bus atliktas visose pasaulio srityse ir kad turi būti keletas sielų – nežinia kurių, – padėsiančių Kristui jį atlikti. Tačiau jie regi tai vykstant ilgus amžius, daugelį amžių… Jei Atpirkimas vyktų jų atsidavimo tempu, tai užtruktų ištisą amžinybę.

Tu irgi taip manei, kol jie neatėjo tavęs „pažadinti“.

Atsidavimas – pirmas žingsnis pasiaukojimo, džiaugsmo, meilės, vienybės su Dievu kelyje. Taip visas gyvenimas ir prisipildo palaimintos beprotystės, suvedančios mus su laime ten, kur žmogiškoji logika mato tik neigimą, kančią, skausmą.

„Melskite už mane, – sakei, – kad būčiau dosnus, kad eičiau pirmyn, kad imčiau keistis taip, jog kurią nors dieną tapčiau kam nors naudingas.“

Na, gerai. Tačiau kokių priemonių tu imiesi, kad šie ketinimai būtų veiksmingi?

Daugelį kartų klausei, kodėl sielos, kurioms teko laimė nuo pat mažumės pažinti tikrąjį Jėzų, taip dvejoja prieš susiedamos su Juo tai, ką turi geriausia: savo gyvenimą, savo šeimą, savo iliuzijas.

Turėk galvoje, jog būtent dėl to, kad „viską“ gavai iškart, tu privalai būti labai dėkingas Viešpačiui; lygiai taip reaguotų aklasis, staiga atgavęs regėjimą, tuo tarpu kitiems nė neateina į galvą dėkoti už tai, kad mato.

Tačiau… to negana. Kasdien turi padėti aplinkiniams jausti dėkingumą už savo kaip Dievo vaikų padėtį. Antraip nesakyk, kad esi dėkingas.

Lėtai apmąstyk, kad labai maža iš tavęs prašoma už visa, ką gauni dovanai.

Niekaip nepasiryždamas pradėti, apsvarstyk, ką rašė man vienas iš tavo brolių: „Tai kainuoja, bet „sprendimą“ pagaliau priėmus, koks laimės atokvėpis, kad kelyje esi saugus!“

Tos dienos, kaip sakei, buvo kaip niekada laimingos. Ir aš nesvyruodamas tau pareiškiau, kad gyvenai truputį labiau atsidavęs negu paprastai.

Viešpaties kvietimas – pašaukimas – visada pasirodo taip: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“

Taip, pašaukimas privalo atsižadėjimo, aukos. Tačiau kokia smagi pasirodo esanti auka – gaudium cum pace, džiaugsmas ir ramybė, – jei atsižadėjimas būna visiškas!

Kalbant apie asmeninį įsitraukimą, jis ėmė samprotauti taip: „Tuo atveju galėčiau padaryti tai… turėčiau padaryti tai…“

Jam buvo paprieštarauta: „Čia su Viešpačiu nesiderama. Dievo įstatymas, Viešpaties kvietimas arba priimamas toks, koks yra, arba atmetamas. Reikia ryžtis: leistis pirmyn, be jokios atodairos ir su dideliu užsidegimu, arba eiti sau. Qui non est mecum… – Kas ne su Manimi, tas prieš Mane.“

Nuo dosnumo stygiaus iki drungnumo – tik vienas žingsnis.

Kad nemėgdžiotum, iš vieno laiško nurašau šį bailumo pavyzdį: „Žinoma, labai dėkingas jums, kad mane atmenate, nes man reikia daug maldų. Tačiau taip pat būčiau dėkingas, jei, melsdamas Viešpatį padaryti mane apaštalu, nesistengtumėte melsti, kad Jis pareikalautų iš manęs atiduoti savo laisvę.“

Tas tavo pažįstamas, labai protingas, pasiturintis, geras žmogus, sakydavo: „Reikia laikytis įstatymo, bet su saiku, neperžengiant ribos, kiek įmanoma laisviau.“

Ir pridurdavo: „Nusidėti? Ne, bet ir visiškai atsiduoti – taip pat ne.“

Tikrai skaudina tie apgailėtini apdairūs žmonės, nesugebantys pasiaukoti, atsiduoti kilniam idealui.

Aure audietis, et non intelligetis: et videntes videbitis, et non perspicietis. Šventosios Dvasios žodžiai aiškūs: „Jie girdi savo ausimis, bet nesupranta; žiūri savo akimis, bet nemato.“

Kodėl nerimauji, jei kai kurie, matydami apaštalavimą ir suvokdami jo didybę, neatsideda jam? Ramiai melskis ir ištverk savo kelyje; jeigu šie nesiryžta, ateis kiti!

Nuo tada, kai tarei Jam taip, laiko būvyje keičiasi horizonto spalvos; jis kasdien vis gražėja, vis erdviau ir skaisčiau spindi. Tačiau tu privalai ir toliau sakyti taip.

Švč. Mergelė Marija – beribio atsidavimo Mokytoja. Pameni? Girdamas Ją, Jėzus Kristus sakė: „Kas vykdo mano Tėvo valią, tas / ta yra mano motina!..“

Prašyk šios gerosios Motinos, kad tavo sieloje stiprėtų – meilės ir laisvės galia – jos pavyzdingo kilniadvasiškumo atsakymas: Ecce ancilla Domini! – Štai aš Viešpaties tarnaitė.

Kalbėjau apie horizontą, atsiveriantį mūsų akims, ir kelią, kurį turime įveikti. „Prieštaravimų neturiu“, – pareiškei, tarsi stebėdamasis tuo.

Gerai įsidėk į galvą. kad jų nė neturi būti!

Gal ir tau bus naudinga tokia antgamtinė išmonė – valingos meilės apdairumas, su kuriuo viena Dievui labai atsidavusi siela prieš kiekvieną jai iškeliamą užduotį kartodavo: „Jau iš tiesų laikas pasiryžti kai ką nuveikti, dėl ko verta pasistengti.“

Dievo vaikų kelias tave gąsdino, nes Viešpaties vardu buvai raginamas vykdyti pareigą, atsižadėti savęs, išeiti iš dramblio kaulo bokšto. Tu išsisukai…, ir prisipažinsiu, jog manęs nė kiek nestebina tave slegianti našta, nes dėl kompleksų ir iškraipymų, saldžiažodžiavimo ir skrupulų likai nenaudingas.

Nepyk, jei pasakysiu, jog elgeisi ne taip tiesiai – tarsi būtum blogesnis ar žemesnis, – kaip pagedę žmonės, drąsūs blogio šaukliai.

Surge et ambula! – Kelkis ir eik, pasiryžk, tu vis dar gali atsikratyti šios nelemtos naštos, iš Dievo malonės klausydamasis, ko Jis prašo, ir ypač aiškiai bei mielai atsiliepdamas!