Punktų sąrašas

Netiesa, kad būti geru kataliku ir ištikimai tarnauti pilietinei visuomenei yra nesuderinami dalykai. Lygiai taip nėra ko grumtis Bažnyčiai ir valstybei, teisėtai besinaudojančioms atitinkama valdžia, atliekančioms Dievo patikėtąją misiją.

Meluoja – taip, meluoja! – teigiantys priešingai. Būtent jie netikros laisvės labui „mielai“ sutiktų, kad mes, katalikai, grįžtume į katakombas.

Lengvabūdiški žmonės stengiasi, kad sielos kaip galima greičiau prarastų Dievą, o paskui – ir pasaulį… Jie nemyli šio mūsų pasaulio, išnaudoja jį, trypdami kitus!

Netapk ir tu šios dvigubos suktybės auka!

Esminė klaida, kurios privalai saugotis, būtų manyti, kad kilnūs ir teisėti tavo laiko ir aplinkos papročiai bei reikalavimai negali būti tvarkomi ir pritaikomi pagal Jėzaus Kristaus moralinio mokymo šventumą.

Įsidėmėk, kad pabrėžiu: kilnūs ir teisėti. Kitokie neturi pilietybės teisės.

Religijos nuo gyvenimo neįmanoma atskirti nei mintyse, nei kasdienėje tikrovėje.

Negalima sudėti rankų, kai subtiliais persekiojimais pasmerkiama Bažnyčia bado mirčiai, kai ji išstumiama iš viešojo gyvenimo ir ypač kai jai uždraudžiama kištis į švietimą, kultūrą, šeimos gyvenimą.

Tai ne mūsų, o Dievo teisės, ir Jis patikėjo jas mums, katalikams…, kad galėtume jomis naudotis!

Daug materialių, techninių, socialinių, politinių, kultūrinių realijų…, paliktų savieigai ar mūsų tikėjimo šviesos stokojančių rankose, virsta grėsmingomis kliūtimis antgamtiniam gyvenimui; jos sudaro tarsi kokį uždarą ir Bažnyčiai priešišką draustinį.

Kaip krikščionis, kad ir kas būdamas – tyrėjas, literatas, mokslininkas, politikas, darbininkas…, tu turi pareigą pašventinti šias realijas. Atmink, kad visa visata, kaip rašo apaštalas, dejuoja tarsi gimdymo skausmuose, laukdama Dievo vaikų išvadavimo.

Prieš daugelį metų aiškiai lyg vidudienį pamačiau visada galiosiantį kriterijų: nuo krikščioniškojo tikėjimo ir moralės atsiskyrusiems visuomenės sluoksniams reikalingas naujas būdas gyventi ir skleisti amžinąją Evangelijos tiesą – pačioje tos visuomenės, pasaulio, šerdyje Dievo vaikai turi šviesti savo dorybėmis lyg žiburiai tamsoje – quasi lucernae lucentes in caliginoso loco.

Nuostabu, kad taip dažnai laisvės vardan daugelis būgštauja, jog katalikai bus tiesiog geri katalikai, ir priešinasi tam!

Saugokis šmeižto ir prasimanymų skleidėjų, kuriuos kai kas priima iš lengvabūdiškumo, o kiti – iš begėdiškumo, ardydami aplinkos rimtį ir užnuodydami viešąją nuomonę.

Kartais tikroji artimo meilė reikalauja, kad ši savivalė ir jos skatintojai būtų demaskuoti. Antraip su savo iškrypusia bei menkai išugdyta sąžine jie ir jų klausytojai gali samprotauti: „Tyli, vadinasi, sutinka.“

Sektantai kelia balsą prieš vadinamąjį „mūsų fanatizmą“, nes amžiai eina, o katalikų tikėjimas lieka nekintamas.

Kita vertus, ryšio su tiesa neišlaikančių sektantų fanatizmas vis keičia drabužį, prieš šventąją Bažnyčią iškeldamas grynai tuščių neturiningų žodžių baidyklę: „laisvė“, kuri supančioja, „pažanga“, kuri sugrąžina į laukinį būvį, „mokslas“, kuris slepia nemokšiškumą… Vis kažkoks paviljonas, po kuriuo dangstomos senos sugedusios prekės.

Duok, Dieve, kad kasdien vis stiprėtų „tavo fanatizmas“ už tikėjimą, vienintelį ginantį vienintelę Tiesą!

Nesibaidyk ir nesistebėk, susidūręs su kai kurių užsispyrimu. Niekada nepritruks kvailių, kurie, puikuodamiesi kultūra, grūmoja savo nemokšiškumo ginklu.

Tikrai liūdna, matant, kaip, suvienyti įvairių aistrų – bet suvienyti prieš krikščionis, Dievo vaikus, – žengia nekenčiantys Viešpaties ir kai kurie iš teigiančių, jog tarnauja Jam!