Punktų sąrašas

Ne visi gali būti turtingi, išmintingi, įžymūs… Kita vertus, visi – taip, visi – mes pašaukti būti šventi.

Norint būti ištikimam Dievui, reikia kovoti. Nepasiduodami ir nuosekliai kovoja kūnas su kūnu, žmogus su žmogumi – senas žmogus su Dievo žmogumi.

Neneneigiu, kad išmėginimas pasirodo pernelyg sunkus, prireikus eiti įkalnėn, „prieš plauką“.

Ką tau patarti? Kartok: Omnia in bonum! – visa, kas nutinka, „visa, kas man nutinka“, išeina į gera… Tai protinga išvada, todėl tai, kas tau atrodo taip sunku, priimk kaip mielą tikrovę.

Šiandien negana būti gera moterimi ar vyru. Be to, nepakankamai geras tas, kuris pasitenkina būdamas beveik… geras; reikia būti „revoliucionieriumi“.

Prieš hedonizmą, pagonybę ir materializmą, kuriuos mums norima įpiršti ir užkrauti, Kristui reikalingi prieštarautojai, Meilės maištininkai!

Šventumas, tikras troškimas jį pasiekti, neturi nei pertraukų, nei atostogų.

Kai kas visą gyvenimą elgiasi taip, tarsi apie atsidavimą ir teisingą elgesį Viešpats būtų kalbėjęs tik tiems, kuriems tai nieko nekainuoja – tokių nėra! – arba kuriems nereikia kovoti.

Jie pamiršta, kad Jėzus sakė visiems, jog dangaus karalystė imama jėga, šventa kiekvienos akimirkos kova.

Kaip užsidegę daug kas pertvarkoms!

Argi nebūtų geriau, jei visi mes pertvarkytume save, kiekvienas iš mūsų, idant ištikimai vykdytume tai, kas prisakyta?

Tu pliuškeniesi pagundose, statai save į pavojų, žaidi žvilgsniu ir vaizduote, plepi… kvailystes. Ir netrukus išsigąsti, užpultas abejonių, skrupulų, neaiškumų, liūdesio ir nusiminimo.

Turi pripažinti esąs nelabai nuoseklus.

Po pradinio entuziazmo apniko svyravimai, neryžtingumas, baimė. Tau kelia rūpestį studijos, šeima, pinigų klausimas, o labiausiai – mintis, kad tu nesugebi, kad, ko gero, niekam netinki, kad tau trūksta gyvenimo patirties.

Siūlau tau patikimą būdą įveikti šioms baimėms – velnio gundymams arba tavo kilnumo stokai! – niekink jas, vyk iš atminties šiuos prisiminimus. Dar prieš dvidešimt amžių Mokytojas prisakė: „Nesižvalgyk atgal!“

Savo sielose turime ugdyti tikrą siaubą nuodėmės atžvilgiu. Viešpatie, – kartok atgailaujančia širdimi, – teneįžeisiu Tavęs daugiau!

Tačiau nebijok vargano kūno ir žmogiškųjų aistrų balasto; būtų kvaila ir vaikiškai naivu tik dabar sužinoti, jog „tai“ egzistuoja. Tavo varganumas – ne kliūtis, o akstinas labiau vienytis su Dievu, atkakliai jo ieškoti, nes Jis mus apvalo.

Nenustygdama tavo vaizduotė kuria iliuzines situacijas, aplinkybes, paprastai nepasitaikančias tavo kelyje ir jam netinkančias, paikai išblaško tave, atvėsina ir nutolina nuo Dievo. Tai tuštybė.

Vaizduotei nukrypstant į kitus, tu lengvai pasiduodi ydai teisti – nors tai ne tavo reikalas – ir piktai bei šališkai aiškintis kitų elgesį. Tai neapgalvoti sprendimai.

Vaizduotei sukantis apie tavo talentus ir posakius ar susižavėjimą, kurį visiems keli, tu rizikuoji netekti intencijos grynumo ir duoti peno puikybei.

Apskritai suteikti vaizduotei laisvę reiškia gaišti laiką, o nevaldoma ji atveria kelią aibei savanoriškų pagundų.

Nė dienos nepamiršk vidinio marinimosi!

Nebūk toks paikai naivus, manydamas turįs patirti pagundų, kad būtum tikras einąs teisingu keliu. Tai būtų tas pat, kaip trokšti, kad tau būtų sustabdyta širdis ir šitaip įrodyta, jog tu nori gyventi.

Visada maniau, jog tai, ką daugelis vadina „rytoj“, „vėliau“, yra priešinimasis malonei.

Dar vienas dvasinio kelio paradoksas tas, kad juo mažiau reikia taisyti savo elgesį, juo labiau į tai veržiasi siela ir tol nesiliauja, kol to nepasiekia. Ir priešingai.

Kartais tu pats prasimanai „problemų“, neieškodamas savo elgsenos šaknų.

Tau reikia tik ryžtingai pakeisti frontą: sąžiningai atlikti savo pareigas ir būti ištikimam dvasiniame vadovavime gautiems nurodymams.

Stipriau patyrei neatidėliotinumą, „įkyrią mintį“ būti šventam ir nesvyruodamas stojai į kasdienę kovą, įsitikinęs, kad reikia energingai atkirsti bet kokius miesčionėjimo požymius.

Kalbėdamasis su Viešpačiu maldoje, netrukus dar aiškiau supratai, kad kova – tai Meilės sinonimas, ir prašei Jį didesnės Meilės, nesibaimindamas laukiančios kovos, nes kausiesi dėl Jo, su Juo ir Jame.

Susipainiojai? Būk nuoširdus ir pripažink, kad esi labiau linkęs būti savo egoizmo vergu, užuot tarnavęs Dievui ar sielai. Sutik su tuo!

Beatus vir qui suffert tentationem… – Palaimintas, kuris ištveria išmėginimą, nes išmėgintas jis gaus gyvenimo vainiką.

Argi neprisipildo širdis džiaugsmo, patyrus, kad šis vidinis sportas – niekada neišsenkantis ramybės šaltinis?

Nunc coepi! – Dabar pradedu! – tai šūksnis įsimylėjusios sielos, kuri kiekvieną akimirką, ar būdama ištikima, ar pritrūkusi didžiadvasiškumo, vis atnaujina savo pasiryžimą visiškai ištikimai tarnauti Dievui – mylėti Jį!

Tau suskaudo širdį, išgirdus: „Tu ieškai ne atsivertimo, o dėžutės savo menkystei…, idant patogiai – bet su kartėlio skoniu! – galėtum tempti tą liūdną naštą.“

Nežinia, ar tave apėmęs fizinis silpnumas, ar vidinio nuovargio rūšis, ar jie abu kartu… Tu kovoji be kovos, be tikrai teigiamo pagerėjimo įkarščio, dėl kurio galėtum užkrėsti sielas džiaugsmu ir Kristaus meile.

Noriu priminti tau aiškius Šventosios Dvasios žodžius, kad bus vainikuotas tik tas, kuris grumiasi legitime – iš tikrųjų, nepaisydamas sunkumų.

„Galėčiau elgtis geriau, būti ryžtingesnis, skleisti daugiau entuziazmo… kodėl taip nedarau?“

Todėl, kad – atleisk už atvirumą – esi mulkis; velnias puikiai žino, kad vienos iš prasčiausiai saugomų sieloje yra žmogiškojo kvailumo durys – tuštybės durys. Pro ten jis puola iš visų jėgų: pseudosentimentalius prisiminimus, liguistą baltos varnos kompleksą, tariamą laisvės stygiaus įspūdį…

Ko dar lauki, kad galėtum perprasti Mokytojo pasakymą: „Budėkite ir melskitės, nes nežinote nei dienos, nei valandos“?

Pagyrūniškai ir netvirtai tu sakei man: „Vieni kyla, kiti leidžiasi… Dar kiti – kaip aš! Mes tįsome kelyje.“

Mane nuliūdino tavo abejingumas, ir aš pridūriau: „Dykūnus nenoromis tempia tie, kurie kyla, ir paprastai stipriau tie, kurie ritasi žemyn. Pagalvok, kokiuose nemaloniuose klystkeliuose gali atsidurti!“

Jau šventasis Hipono vyskupas yra pažymėjęs: „Nežengti į priekį reiškia trauktis atgal.“

Tavo gyvenime nesiderina du dalykai: galva ir jausmai.

Tikėjimo nušviestas protas tau aiškiai parodo ne tik kelią, bet ir skirtumą tarp didvyriško ir kvailo būdo, kaip juo eiti. Pirmiausia jis iškelia dieviškąją didybę ir grožį sumanymų, kuriuos Šventoji Dvasia įduoda mums į rankas.

Kita vertus, jausmai tave prisiriša prie visko, ko tu nevertini, įskaitant, beje, ir tai, ką laikai niekingu. Atrodo, tarsi tūkstantis mažmožių tik ir tyko progos, o paskui, kai tik dėl fizinio nuovargio ar antgamtinės regos praradimo nusilpsta tavo vargšė valia, šios smulkmenos plūsteli ir sujunda tavo vaizduotėje, sudarydamos prislegiantį ir drąsą atimantį kalną: sunkumai darbe, nenoras paklusti, priemonių stoka, patogaus gyvenimo bengališkosios ugnys, bjaurios mažos ir didelės pagundos, jausmingumo protrūkiai, nuovargis, kartus dvasinės vidutinybės skonis… O kartais – taip pat baimė, žinant, kad Dievas nori tavęs švento ir kad toks nesi.

Leisk man pasakyti šiurkštokai. Dėl pertekliaus „priežasčių“ tu gręžiojiesi atgal, ir tau stinga pasiryžimo atsiliepti į Dievo malonę, kurią Jis suteikė, pašaukęs būti dar vienu Kristumi, ipse Christus! – pačiu Kristumi. Tu pamiršai Viešpaties pastabą apaštalui: „Gana tau mano malonės!“, patvirtinančią, jog jei nori, tai ir gali.