Punktų sąrašas

Esama žmonių, visą dieną gyvenančių su kartėliu. Viskas jiems kelia nerimą. Jie miega su fiziškai juntama įkyria mintimi, kad tas vienintelis įmanomas pabėgimas truks neilgai. Jie pabunda su priešišku ir slegiančiu įspūdžiu, kad štai ir vėl prieš akis dar viena diena.

Daugelis pamiršo, kad Viešpats įkurdino mus šiame pasaulyje pakeliui į amžinąją laimę, ir nemano, kad ją gali pasiekti tik keliaujantys per žemę su Dievo vaikų džiaugsmu.

Tikras krikščionis visada nusiteikęs stoti Dievo akivaizdon. Juk kiekvieną akimirką kovodamas, kad galėtų gyventi kaip Kristaus žmogus, jis pasirengęs atlikti savo pareigą.

Veidu į mirtį, ramiai! Noriu, kad būtum toks. Ne šaltai stojiškas kaip pagonis, bet užsidegęs kaip Dievo vaikas, žinantis, kad gyvenimas keičiasi, o ne baigiasi. Mirti?.. Gyventi!

Teisės ir filosofijos mokslų daktaras rengėsi konkursui, siekdamas gauti katedrą Madrido universitete. Puiki karjera, puikiai pasiekta dviejose srityse.

Gavau žinią, kad jis serga ir kviečia apsilankyti. Nuvykau į pensioną, kuriame jis gulėjo. „Mirštu, tėve“, – toks buvo jo pasisveikinimas. Švelniai padrąsinau jį. Norėjo atlikti viso gyvenimo išpažintį. Tą pačią naktį pasimirė.

Pašarvoti jį padėjo architektas ir medikas. Matydami šį jauną kūną, ėmusį sparčiai irti…, visi trys sutarėme, kad universiteto karjera dviejose srityse nieko neverta, palyginti su galutine karjera, kurią ką tik užbaigė šis geras krikščionis.

Susitvarko viskas, išskyrus mirtį… O mirtis viską sutvarko.

Mirtis neišvengiamai ateis. Todėl tikra tuštybė būtų sutelkti dėmesį į būtį šiame gyvenime! Žiūrėk, kiek moterų ir vyrų kenčia. Vieniems skaudu išeiti dėl to, kad jis baigiasi; kitiems nuobodu išbūti dėl to, kad jis tęsiasi… Kiekvienu atveju klaidinga ir neprasminga mūsų žingsnius žemėje laikyti savitiksliu.

Reikia išsiveržti iš šios logikos ir įsitvirtinti kitoje, amžinojoje logikoje. Būtina visiškai pasikeisti, ištuštinti save – atsikratyti egocentriškų laikinųjų paskatų ir atgimti amžinajame Kristuje.

Nepaisydamas savo nuodėmių, nebijok mąstyti apie mirtį… Juk Jis jau žino, jog tu Jį myli… ir iš kokio molio esi padarytas.

Jeigu Jo ieškai, Jis pasitiks tave kaip tėvas sūnų palaidūną, bet tu privalai Jo ieškoti!

Non habemus hic manentem civitatem – Žemėje mes neturime savo nuolatinės buveinės. Ir kad to nepamirštume, kartais ši tiesa žiauriai pasirodo mirties valandą: nesupratimas, persekiojimas, panieka… Ir visada vienatvė, nes, nors ir apsuptas švelnumo, kiekvienas miršta vienas.

Jau dabar nutraukime visus saitus! Nuolat renkimės šiam žingsniui, nuvesiančiam į amžiną Švenčiausiosios Trejybės artumą.

Laikas – mūsų lobis, pinigai amžinybei pirkti.

Pasiguodei mintimi, kad gyvenimas – tai eikvojimasis, degimas Dievo tarnyboje. Taip, visiškai eikvojantis Jam, ateis mirties išlaisvinimas, atnešiantis mums Gyvenimą.

Tas kunigas, mūsų draugas, darbavosi, mąstydamas apie Dievą, įsitvėręs į Jo tėvišką ranką ir kitiems padėdamas apsiprasti su šiomis esminėmis mintimis. Todėl jis sakydavo sau: „Numirus viskas klostysis gerai, nes Jis ir toliau rūpinsis.“

Nepaversk mirties tragedija! Juk ji ne tokia. Tik nemylintiems vaikams nekelia entuziazmo susitikimas su tėvais.