Punktų sąrašas

Dievo akivaizdoje visada elkimės taip, kad neturėtume ko slėpti nuo žmonių.

Tau trūksta vidinio gyvenimo, nes į maldą nesudedi saviškių rūpesčių ir uolumo dėl sielų, nes nesistengi matyti aiškiai, pasiryžti konkrečiai ir tai įgyvendinti, nes neturi antgamtinio reggėjimo studijose, darbe, pokalbiuose, bendravime su kitais…

O kaipgi Dievo artumas – tavo maldos padarinys ir apraiška?

Nesimeldei? Neturėjai laiko? Tu turi laiko. Antraip kokie gi bus tavo darbai, jei nebūsi jų apmąstęs Viešpaties akivaizdoje, kad galėtum juos sutvarkyti? Kaipgi užbaigsi dienos darbą tobulai be šio pokalbio su Dievu? Nagi, tai tas pat, kas pasiteisinti, jog trūksta laiko mokytis, labai užsiėmus pamokų aiškinimu… Be studijų gerai mokyti neįmanoma.

Malda eina pirma visko. Jei tai supranti, bet neįgyvendini praktikoje, nesakyk, kad tau trūksta laiko; tu tiesiog nenori melstis!

Maldos, daugiau maldos! Tai atrodo nelogiška dabar, egzaminų, didelių darbų metu… Tau reikia jos, ir ne tik įprastinės maldos, kaip pamaldumo praktikos; tau reikia maldos ir laisvomis valandėlėmis, maldos tarp užsiėmimų, užuot eikvojus protą niekams.

Na ir kas, jei, kad ir kaip stengiantis, nepavyksta susimąstyti ir susikaupti. Galbūt tokia meditacija daug vertingesnė už patogiai atliekamą koplyčioje.

Štai vienas veiksmingas būdas pasiekti Dievo artumą – kasdien pirmą priėmimą skirti Jėzui Kristui.

Įprask melstis žodine malda iš pat ryto rengdamasis, kaip maži vaikai. Paskui visą dieną išbūsi didesniame Dievo artume.

Vis atidedi rožinį vėlesniam laikui ir galiausiai nesukalbi jo, nes reikia eiti miegoti. Jei neturi kito laiko, kalbėk jį gatvėje, niekam nekrisdamas į akis. Beje, tai padės tau išlaikyti Dievo artumą.

Kasdienis sąžinės patikrinimas. Gal praleidau kokią valandą, nepasikalbėjęs su savo Tėvu Dievu?.. Ar kalbėjausi su Juo kaip mylintis sūnus? Tu tai gali!

Neapsigaudinėkime … Dievas – ne šešėlis, ne tolima būtybė, sukūrusi mus, o paskui palikusi; ne šeimininkas, išvykstantis ir nebegrįžtantis. Nors Jo ir nesuvokiame jutimais, Jo būtis kur kas tikresnė už visas tikrybes, kurias apčiuopiame ir regime. Dievas čia, su mumis, esantis, gyvas; Jis regi, girdi, nukreipia mus ir atidžiai stebi menkiausius mūsų veiksmus, slapčiausius mūsų ketinimus.

Tikime tuo… bet gyvename taip, tarsi Dievo nebūtų! Juk neskiriame Jam nė minties, nė žodžio; neklausome Jo, nesistengiame valdyti savo aistrų; nerodome Jam meilės, neatsilyginame už kaltes…

Ar ir toliau ketiname gyventi su mirusiu tikėjimu?

Kiek „neatitaisomų“ veiksmų galėtum ištaisyti, jei gyventum Dievo akivaizdoje!

Kaip ketini gyventi Dievo artumu, jei tik dairaisi į visas puses, ir tiek?.. Tu lyg apsvaigintas niekniekių.

Sakai kasdien pasijuntąs vis labiau paniręs į Dievą… Taip kasdien būsi vis arčiau savo brolių.