Punktų sąrašas

Dažnai kyla pagunda pasilikti šiek tiek laiko vien sau…

Išmok pagaliau gydytis šį silpnadvasiškumą, tuoj pat taisydamasis.

Nenustygdama tavo vaizduotė kuria iliuzines situacijas, aplinkybes, paprastai nepasitaikančias tavo kelyje ir jam netinkančias, paikai išblaško tave, atvėsina ir nutolina nuo Dievo. Tai tuštybė.

Vaizduotei nukrypstant į kitus, tu lengvai pasiduodi ydai teisti – nors tai ne tavo reikalas – ir piktai bei šališkai aiškintis kitų elgesį. Tai neapgalvoti sprendimai.

Vaizduotei sukantis apie tavo talentus ir posakius ar susižavėjimą, kurį visiems keli, tu rizikuoji netekti intencijos grynumo ir duoti peno puikybei.

Apskritai suteikti vaizduotei laisvę reiškia gaišti laiką, o nevaldoma ji atveria kelią aibei savanoriškų pagundų.

Nė dienos nepamiršk vidinio marinimosi!

Atrodo kaip melas, kad galima būti tokiam laimingam šiame pasaulyje, kuriame daugelis užsispyrę gyvena liūdni, pataikaudami savo egoizmui, tarsi viskas baigtųsi čia, apačioje!

Nebūk vienas iš jų…, taisykis kiekvieną akimirką!

Kai kurie negirdi – nenori girdėti – nieko kito, išskyrus galvoje turimus žodžius.

Daugelis reikalauja iš kitų tokio supratimo, kuris reiškia visų perėjimą jų pusėn.

Negaliu tikėti tavo teisingumu, jei tu nejauti nesmagumo, ir nemalonaus nesmagumo, susidūręs su menkiausiu ir nekenksmingiausiu melu, kuris, būdamas įžeidimas Dievui, anaiptol nėra nei mažas, nei nekenksmingas.

Kodėl dairaisi ir klausaisi, skaitai ir kalbiesi su nedora intencija, stengdamasis sukaupti „blogį“, glūdintį ne kitų ketinimuose, o tik tavo sieloje?

Kai skaitytojas neturi tiesumo, sunku atrasti rašytojo tiesumą.

Sektantas visuose kitų žmonių užsiėmimuose įžvelgia tik sektantiškumą. Jis matuoja artimą menku savo širdies matu.

Tas valdžios vyras sukėlė man gailestį. Jis nujautė apie logišką kai kurių problemų egzistavimą gyvenime…, bet išsigando ir sutriko, kai jam buvo pranešta apie jas. Jis buvo linkęs veikiau nežinoti, gyventi pusinėje šviesoje ir savo regėjimo prieblandoje, kad tik liktų ramus.

Patariau jam kaip tik pasitikti jas drąsiai ir atvirai, idant jų nebeliktų, ir patikinau, kad tada jis tikrai gyventų ramiai.

Tu irgi nespręsk problemų, savų ir svetimų, nekreipdamas į jas dėmesio; toks patogumas, tingumas atveria duris velnio veikimui.

Atlikai savo pareigą?.. Tavo ketinimai buvo dori?.. Taip? Tada neimk į galvą, kad esama nenormalių žmonių, atrandančių blogį, egzistuojantį tik jų požiūryje.

Buvai tiriamai paklaustas, geru ar blogu laikai aną savo sprendimą, kuris pasirodė jiems nei šioks, nei toks.

Tu ramia sąžine atsakei: „Žinau tik du dalykus: kad mano intencija tyra ir kad… gerai suprantu, kiek man tai atsieina.“ Ir pridūrei: „Dievas – mano gyvenimo pagrindas ir tikslas, todėl aš niekam neabejingas.“

Žiūrėk, kad gerą tavo intenciją visada lydėtų nuolankumas. Juk prie gerų intencijų dažnai šliejasi sprendimo kietumas, kone nesugebėjimas nusileisti ir tam tikras asmeninis, nacionalinis ar grupinis išdidumas.

Gerai elgtis iš kilnių žmogiškųjų paskatų – nieko blogo. Tačiau… kaip viskas skiriasi, valdant antgamtinėms paskatoms!

Matydamas, kaip džiaugiamasi prieš sunkų darbą, toks draugas paklausė: „O ar visos šios užduotys atliekamos iš entuziazmo?“ Džiugiai ir romiai jam buvo atsakyta: „Iš entuziazmo?.. Nuostabu!“; Per Dominum nostrum Iesum Christum! – Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, nuolat laukiantį mūsų.

Didelę širdgėlą tau sukėlė ano žmogaus aiškinimas, tikrai menkai krikščioniškas: „Atleisk savo priešams, – sakė jis tau, – nes neįsivaizduoji, kaip jie niršta!“

Tu negalėjai susilaikyti ir ramiai atsakei: „Nenoriu meilės nupiginti artimo žeminimu. Atleidžiu, nes myliu, alkdamas sekti Mokytoju.“

Vaistas nuo to tavo nerimavimo – kantrybė, intencijos tyrumas ir žvilgsnis į dalykus antgamtinėje perspektyvoje.

Piktžodžiavimas – pavydo sūnus, o pavydas – nevaisingųjų prieglobstis.

Todėl, susidūręs su bergždumu, pasitikrink savo požiūrį: jei dirbi ir tavęs netrikdo tai, kad kiti taip pat dirba ir gauna vaisių, tas bergždumas tik tariamas; atėjus laikui, tu surinksi derlių.