Punktų sąrašas

Prireikus apginti tiesą, kaipgi galima trokšti neužpykdyti Dievo ir sykiu nenuteikti prieš save aplinkos? Tai visiškai priešingi dalykai: arba viena, arba kita! Auka turi būti holokaustas, visiško sudeginimo auka, sudeginant visa, net „ką kiti pasakys“, net tai, kas vadinasi reputacija.

Kaip dabar aiškiai matau, „šventa begėdystė“ turi labai gilias šaknis Evangelijoje! Vykdyk Dievo valią…, atmindamas Jėzų paniekintą, Jėzų spjaudomą ir daužomą per veidą, Jėzų žmogelių teisman atvestą… ir Jėzų tylintį! Pasiryžk nulenkti galvą užgaulėms ir, taip pat tikėdamasis ir pažeminimų, nes jų, be abejo, bus, toliau tęsti dieviškąją užduotį, kurią mums pavesti panoro mūsų Viešpaties Gailestingoji Meilė.

Baugios žalos galime pridaryti, pasidavę baimei ar gėdai įprastiniame gyvenime pasirodyti krikščionimis.

Esama tokių, kurie, kalbėdami apie Dievą ar apaštalavimą, tarsi jaučia būtinybę teisintis. Matyt, jie neatrado žmogiškųjų dorybių vertės, be to, apimti iškreiptos dvasios ir bailumo.

Bergždžia stengtis įtikti visiems. Visada bus nepatenkintų, protestuojančių žmonių. Štai kaip tai apibendrinama liaudies išmintyje: „Kas gera avims, tas bloga vilkams.“

Nesielk kaip tie, kurie išsigąsta priešo, stipraus tik savo „agresyviu balsu“.

Tu supranti, kokį darbą atliekame …, jis tau patinka (!). Tačiau visaip stengiesi nebendradarbiauti, o dar labiau sieki, kad kiti nematytų ir nemanytų, jog kaip nors prisidedi.

Sakei bijąs atrodyti geresnis negu esi! Ar tik nebijai, kad Dievas ir žmonės pareikalaus iš tavęs daugiau nuoseklumo?

Atrodė, jog jau visiškai pasiryžęs…, tačiau imantis plunksnos, kad būtų nutraukti santykiai su sužadėtine, paėmė viršų neryžtingumas, ir jam pritrūko drąsos; pasak žmonių, tai labai žmogiška ir suprantama. Matyt, kai kurių manymu, žemiškoji meilė nepriklauso prie tų dalykų, kuriuos reikia palikti, norint visiškai sekti Jėzumi Kristumi, Jam to paprašius.

Kai kurie klysta dėl silpnumo, dėl molio, iš kurio jie padaryti, trapumo, bet lieka ištikimi mokymui.

Būtent jie iš Dievo malonės parodo didvyrišką ryžtą ir nuolankumą, išpažindami savo kaltę ir uoliai gindami tiesą.

Tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu kai kas vadina neprotingumu ir įžūlumu.

Sakoma, jog beprotiška pasitikėti Dievu!.. Tačiau argi ne beprotiškiau pasitikėti savimi ar kitais žmonėmis?

Rašai pagaliau nuėjęs į klausyklą ir patyręs pažeminimą, atverdamas žmogui savo gyvenimo, anot tavęs, kloaką.

Kada gi atsikratysi tos tuščios savigarbos? Tada išpažinties eisi linksmas ir, koks esi, stosi priešias tą žmogų, pateptąjį – kitą Kristų, patį Kristų! – suteikiantį tau išrišimą, Dievo atleidimą.