Punktų sąrašas

Tu nelaimingas, nes viską verti suktis aplink save, tarsi būtum visa ko centras: tau skauda skrandį, tu pavargęs, tau buvo pasakyta tai ar šitai…

Ar bandei galvoti apie Jį, o per Jį – apie kitus?

Tau suskaudo širdį, išgirdus: „Tu ieškai ne atsivertimo, o dėžutės savo menkystei…, idant patogiai – bet su kartėlio skoniu! – galėtum tempti tą liūdną naštą.“

Tik kvailiai būna užsispyrėliai, labai kvaili – labai užsispyrę.

Išrauti su šaknimis savimeilę ir įdiegti meilę Jėzui Kristui – štai kur glūdi veiksmingumo ir laimės paslaptis.

Nors ir teigi sekąs Juo, vienaip ar kitaip vis bandai veikti kaip „tu“, pagal „savo“ planus ir vien „savo“ jėgomis. Tačiau Viešpats yra pasakęs: Sine me nihil! – Be Manęs nieko negali padaryti!

Jie nepripažino to, ką tu vadini savo „teise“, kurią aš verčiu kaip tavo „teisę į puikybę“… Vargšas juokdary, negalėdamas apsiginti, nes puolantysis buvo galingas, tu jautei šimto antausių skausmą. Tačiau, nepaisydamas nieko, taip ir neišmokai nusižeminti.

Dabar sąžinė tau priekaištauja, vadindama tave išpuikėliu… ir bailiu. Dėkok Dievui, nes jau imi suprasti savo „nuolankumo pareigą“.

Tu kupinas savęs, savęs, savęs… Ir tol nebūsi veiksmingas, kol neprisipildysi Jo, Jo, Jo, veikdamas in nomine Domini – Dievo vardu ir galia.

Kaipgi ketini sekti Kristumi, sukdamasis vien aplink save?

Nekantrus ir netvarkingas rūpestis dėl profesinės karijeros gali dangstyti savimeilę „tarnavimo sieloms“ dingstimi. Melagingai – būtent taip – prasimanome pasiteisinimą, esą mes negalį pražiopsoti tam tikros konjunktūros, tam tikrų palankių aplinkybių…

Nukreipk savo žvilgsnį į Jėzų, Jis yra Kelias. Pridengtaisiais Jo gyvenimo metais irgi būdavo tinkama konjunktūra ir „labai palankių“ aplinkybių anksčiau pradėti viešąją veiklą. Pavyzdžiui, dvylikos metų, Įstatymo žinovams stebintis Jo klausimais ir atsakymais… Tačiau Jėzus Kristus vykdo Tėvo valią ir laukia; Jis paklūsta!

Neprarasdamas švento siekio visą pasaulį atvesti pas Dievą, peršantis tokioms iniciatyvoms – galbūt norui dezertyruoti, – atmink, kad kol Viešpats nepaprašys ko kita, tau irgi dera paklusti ir imtis nežinomo, visiškai paprasto darbo; Jis turi savo laiką ir savo kelius.

Tušti ir išpuikę pasirodo visi piktnaudžiaujantys savo privilegijuota padėtimi – įgyta per pinigus, kilmę, laipsnį, pareigas, nuovoką, – žeminantys tuos, kuriems mažiau pasisekė.

Puikybė anksčiau ar vėliau pažemina kitų akivaizdoje net ir geriausiai atrodantį žmogų, kuris veikia lyg tuščia besmegenė marionetė, už siūlų judinama šėtono.

Dėl pasipūtimo ar paprastos tuštybės daugelis palaiko „juodąją rinką“, norėdami dirbtinai pakelti savo asmeninę vertę.

Nenusimink, suvokęs savo klaidas; taisykis.

Nevaisingumas – ne tiek klaidų, ypač atgailaujant, kiek puikybės padarinys.

Parpuolęs kelkis su dar didesne viltimi… Tik savimyla nesupranta, kad klaidų atitaisymas padeda pažinti save ir nusižeminti.

„Mes niekam tikę.“ Tai pesimistinis ir neteisingas tvirtinimas. Panorėjęs, iš Dievo malonės – tai pradinė ir esminė sąlyga – žmogus gali tapti geru įrankiu, tinkamu daugeliui užmojų.

Mane privertė susimąstyti šiurkštus, bet teisingas Dievo vyro sakinys, stebint anos žmogystos išpuikimą: „Jis dėvi tą patį kailį, kaip ir velnias, būtent puikybę.“

Kaip kontrastas mano sielą apėmė nuoširdus troškimas apsivilkti dorybe, skelbiama Jėzaus Kristaus: Quia mitis sum et humilis corde – Esu romus ir nuolankios širdies – ir patraukusia Švenčiausiosios Trejybės žvilgsnį į Jo bei mūsų Motiną: nuolankumu, pažinimu ir jutimu, jog mes esame niekas.