Punktų sąrašas

Tu pliuškeniesi pagundose, statai save į pavojų, žaidi žvilgsniu ir vaizduote, plepi… kvailystes. Ir netrukus išsigąsti, užpultas abejonių, skrupulų, neaiškumų, liūdesio ir nusiminimo.

Turi pripažinti esąs nelabai nuoseklus.

Po pradinio entuziazmo apniko svyravimai, neryžtingumas, baimė. Tau kelia rūpestį studijos, šeima, pinigų klausimas, o labiausiai – mintis, kad tu nesugebi, kad, ko gero, niekam netinki, kad tau trūksta gyvenimo patirties.

Siūlau tau patikimą būdą įveikti šioms baimėms – velnio gundymams arba tavo kilnumo stokai! – niekink jas, vyk iš atminties šiuos prisiminimus. Dar prieš dvidešimt amžių Mokytojas prisakė: „Nesižvalgyk atgal!“

Savo sielose turime ugdyti tikrą siaubą nuodėmės atžvilgiu. Viešpatie, – kartok atgailaujančia širdimi, – teneįžeisiu Tavęs daugiau!

Tačiau nebijok vargano kūno ir žmogiškųjų aistrų balasto; būtų kvaila ir vaikiškai naivu tik dabar sužinoti, jog „tai“ egzistuoja. Tavo varganumas – ne kliūtis, o akstinas labiau vienytis su Dievu, atkakliai jo ieškoti, nes Jis mus apvalo.

Nenustygdama tavo vaizduotė kuria iliuzines situacijas, aplinkybes, paprastai nepasitaikančias tavo kelyje ir jam netinkančias, paikai išblaško tave, atvėsina ir nutolina nuo Dievo. Tai tuštybė.

Vaizduotei nukrypstant į kitus, tu lengvai pasiduodi ydai teisti – nors tai ne tavo reikalas – ir piktai bei šališkai aiškintis kitų elgesį. Tai neapgalvoti sprendimai.

Vaizduotei sukantis apie tavo talentus ir posakius ar susižavėjimą, kurį visiems keli, tu rizikuoji netekti intencijos grynumo ir duoti peno puikybei.

Apskritai suteikti vaizduotei laisvę reiškia gaišti laiką, o nevaldoma ji atveria kelią aibei savanoriškų pagundų.

Nė dienos nepamiršk vidinio marinimosi!

Nebūk toks paikai naivus, manydamas turįs patirti pagundų, kad būtum tikras einąs teisingu keliu. Tai būtų tas pat, kaip trokšti, kad tau būtų sustabdyta širdis ir šitaip įrodyta, jog tu nori gyventi.

Nepradėk šnekų su pagunda. Leisk man pakartoti: turėk drąsos pabėgti ir tvirtybės neflirtuoti su savo silpnybe, klausdamas savęs, kiek toli gali nueiti. Nutrauk tai be jokių nuolaidų!

Tu neturi jokio pasiteisinimo. Kaltas tik tu pats. Jei žinai, – o žinai pakankamai gerai, – kad eidamas šiuo taku, visa tai skaitydamas, su šita draugija gali nugarmėti į bedugnę, tai kodėl užsispyręs manai, kad galbūt tai trumpiausias kelias, padedantis lavintis ar brandinantis tavo asmenybę?

Radikaliai keisk savo planus, nors tai tau ir reikštų daugiau pastangų ir mažiau lengvų pramogų. Jau laikas elgtis kaip atsakingam žmogui.

Viešpačiui labai skaudu, kad daugelis vyrų ir moterų tokie nenuovokūs, jog nesistengia vengti tyčinių lengvųjų nuodėmių. Jie mano ir teisinasi, jog tai normalu, nes už šių kliūčių užkliūva visi!

Gerai įsiklausyk, nes daugelis iš padugnių, pasmerkusių Kristų mirti, taip pat pradėjo tik šaukdami, kaip ir kiti, na, ir atėjo į Alyvų kalną – sykiu su visais!

Galiausiai taip pat spaudžiami to, ką darė „visi“, jie nesugebėjo ar nepanorėjo trauktis… ir nukryžiavo Jėzų!

Ir dabar, po dvidešimt amžių, mes vis dar nesame pasimokę.

Svyravimai. Tavo gyvenime daug, pernelyg daug pakilimų ir nupuolimų!

Priežastis aiški: iki šiol gyvenai lengvai ir nenori žinoti, kad tarp „norėti“ ir „atsiduoti“ atstumas nemažas.

Kadangi anksčiau ar vėliau susidursi su savo asmeninio skurdo akivaizdybe, noriu perspėti tave dėl kai kurių pagundų, kuriomis prie tavęs pristos velnias ir kurias turi tuoj pat vyti šalin; tai mintys, kad Dievas tave pamiršo, kad tavo pašaukimas apaštalauti tuščias ar kad skausmo ir pasaulio nuodėmių našta viršija tavo kaip apaštalo jėgas…

Niekas iš šių dalykų nėra tiesa!

Kovojant iš tiesų, tau būtinas sąžinės patikrinimas.

Nepamiršk kasdienio patikrinimo; stebėk, ar jauti Meilės skausmą, nesielgdamas su mūsų Viešpačiu taip, kaip turėtum.

Kaip daugelis puola kloti pirmuosius akmenis, nesirūpindami, kas pradėtą darbą ištiks vėliau, taip nusidėjėliai apsigauna su „paskutiniais kartais“.